Dieviškoji komedija
Dieviškoji komedija (it. La divina commedia) – viduramžių italų poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) sukurta poema. Dantė poemą pradėjo rašyti 1308 metais, o baigė – 1321 metais, prieš pat autoriaus mirtį. Poema laikoma italų literatūros šedevru ir paprastai priskiriama prie svarbiausių pasaulio literatūros kūrinių.[1] Poema buvo parašyta Toskanos dialektu ir padarė lemiamą įtaką tam, kad šis dialektas vėliau tapo literatūrine italų kalba ir Italijos lingua franca.[2][3]
Dieviškojoje komedijoje pasakojama apie Dantės kelionę per pragarą, skaistyklą ir rojų. Kūrinyje atsispindi XIV amžiaus pasaulėžiūra, teologija ir filosofija.
Autorius pavadino šį kūrinį tiesiog „Komedija“. Vėliau Džiovanis Bokačas, kalbėdamas apie poemą panaudojo epitetą „dieviškoji“. Pirmą kartą kūrinys išleistas pavadinimu „Dieviškoji komedija“ 1555 metais Venecijoje.
Siužetas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poemoje autorius pasakoja kaip sulaukęs 35-erių metų (nuėjęs pusę gyvenimo kelio) atsidūrė tamsiame miške. Čia jį užpuola 3 žvėrys – lūšis (simbolizuoja gašlumą), liūtas (puikybė) ir vilkė (godumas). Jį išgelbsti Beatričės (dieviškumo simbolis) atsiųstas Vergilijus. Šis poetą veda kitu keliu – per Pragarą. Jiedu pereina visus skyrius, patenka į Skaistyklą. Bebaigiant ją pereiti, Vergilijus išnyksta, o Dantės globėjais tampa Matilda ir Beatričė. Nuplautas Letejos upėje ir atsigėręs Eunojos vandens, poetas pakyla į Dangų.
Kūrinio struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dieviškoji komedija susideda iš 3 dalių (kantikų): „Pragaro“, „Skaistyklos“ ir „Rojaus“. Kiekviena dalis turi po 33 giesmes. Kartu su įžangine iš viso yra 100 giesmių. Poema parašyta tercinomis – trijų eilučių posmais. Jų rimavimo schema yra aba, bcb, cdc, ded ir t. t. Tokią rimavimo schemą išrado pats Dantė.[4]
Pomirtinio pasaulio vaizdavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pomirtinio pasaulio dalys simetriškai suskirstytos į skyrius. Pragare yra 9 griovos (arba ratai) ir prieangis. Skaistykloje taip pat 10 skyrių – salos pakrantė, skaistyklos šlaitas, 7 pakopos ir Žemės rojus. Dangaus judančių sferų – 9 ir nejudantis Empirėjus (Dievo buveinė). Kai kurie skyriai turi po kelis mažesnius skyrius („kišenes“).
Pragaras
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pragaras vaizduojamas piltuvo formos bedugnė, smaigaliu besiremianti į žemės centrą. Einant gilyn, griovos siaurėja, o nusidėjėlių kančios didėja.
Į Pragarą įžengę Dantė ir Vergilijus atsiduria Prieangyje. Čia kenčia ištižėliai, egoistai, gyvenime nepadarę nieko gera ir nieko bloga. Tai bevaliai, kurių nenori priimti nei Dangus, nei Pragaras. Toliau keleiviai atsiduria pirmame pragaro rate (Limbas). Čia yra nekrikštytų kūdikių, senovės didvyrių ir išminčių vėlės. Čia gyvena ir pats Vergilijus. Antrasis ratas – gašliųjų vėlių buveinė, kur jos nuolat blaškomos didžiulio sūkurio. Trečiajame rate – nuolatinio lietaus, sniego ir krušos plakami apsirijėliai. Ketvirtame – šykštuoliai ir pinigų eikvotojai nuolat susidaužia, keikdamiesi ir ritindami milžiniškus akmenis. Penktame rate, Stikso purve pešasi pikčiurnos. Šeštasis ratas – kapinės, kuriose ugnies įkaitintuose atdaruose karstuose vaitoja bedieviai. Septintasis ratas – smurtinikų buveinė. Ji padalyta į 3 skyrius: pirmame kraujo upėje nardinami smurtautojai prieš artimą, antrame – savižudžiai kreivų, juodų, kraujuojančių medžių pavidalu, trečiame – ugnies lietaus plakami smurtautojai prieš Dievą.
Aštuntasis ratas daug siauresnis už kitus, bet turi net 10 skyrių, kuriuose kenčia suviliotojai, pataikūnai ir paleistuvės, simonistai, netikri pranašai ir burtininkai, nusidėję teisingumui, veidmainiai, šventvagiai ir vagys, apgaulūs patarėjai ir šmeižikai, nesantaikos sėjėjai ir sukčiai bei apgavikai.
Devintasis – paskutinis ratas – išdavikų buveinė, kurioje yra 4 skyriai giminių, tėvynės, svečių ir savo geradarių išdavikai. Jie įšalę į ledą taip, kad net negali verkti, nes ašaros tuoj pat sušąla. Pačiame centre – didžiausias išdavikas – Liuciferis. Jis pavaizduotas kaip trigalvis pabaisa, triuškinantis Judą, Brutą ir Kasijų.
Skaistykla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Skaistykla vaizduojama kaip aukšta sala, iškilusi pietinio Žemės pusrutulio vandenyne. Pakrantėje renkasi sielos, kurios mirties valandą gailėjosi, bet nespėjo susitaikyti su Bažnyčia. Toliau Skaistykloje gyvena apsileidėliai, kurie atgailą atidėliojo iki paskutinio momento. Jie čia turi išbūti tiek laiko, kiek gyveno žemėje. Toliau seka 7 terasos – puikybė, pavydas, pyktis, tinginystė, gobšumas, smaguriavimas ir gašlumas. Kiekvienoje terasoje vėlės kenčia vis kitaip, bet jos vis tiek turi vilties ir meldžiasi. Už terasų yra Žemiškasis Rojus su pikto ir gero medžiu vidury.
Rojus
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rojus – aplink Žemę besisukančios dangaus sferos, vadinamos planetų vardais. Mėnulio sferoje gyvena vėlės, kurios negalėjo ištesėti pažadų, nes joms sutrukdė pikti žmonės. Merkurijaus sfera – vėlės, kurios padarė didelius darbus žemiškos garbės siekdamos. Aušrinės (Veneros) sferoje džiaugiasi tie, kurie buvo atsidavę žemiškai meilei nepamiršdami Dievo ir artimo. Saulės sfera skirta katalikybės mokslininkų, išminčių ir didžiųjų vienuolių vėlėms. Marso sferoje gyvena krikščionių karžygiai, Jupiterio sferoje – krikščionių valdovai ir karaliai, Saturno – vėlės, žemėje mėgusios mąstyti, susitelkti.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ricardo J. Quinones.Dante. Encyclopædia Britannica – Encyclopædia Britannica, inc., 2018 m. rugsėjo 21 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 25 d.]
- ↑ Down among the sinners. The Economist. – publikuota 2006 m. lapkričio 30 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 28 d.]
- ↑ Christian Blauvelt. Dante and the Divine Comedy: He took us on a tour of hell. bbc.com. – publikuota 2018 m. birželio 5 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 28 d.]
- ↑ ДАНТЕ АЛИГЬЕРИ. Энциклопедия Кругосвет. Archyvuota kopija 2018-11-27 iš Wayback Machine projekto. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 18 d.]
- J. Ambrazevičius, J. Grinius, A. Vaičiulaitis. Visuotinė literatūra. – Vilnius, 1991.
- E. Kuosaitė, D. Dilytė, G. Bartkus. Visuotinė literatūra. – Kaunas, 1991.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Dieviškoji komedija: sutrumpinta 1 dalis „Pragaras“ / Dantė Aligjeris (parengė Agnė Iešmantaitė, vertė Aleksys Churginas). – Vilnius: Žaltvykslė, 2006. – 114 p. – ISBN 9986-06-056-7
- Dieviškoji komedija. Pragaras / Dantė Aligjeris (iš italų k. vertė Sigitas Geda). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 415 p. – ISBN 978-9986-39-510-2
- Dieviškoji komedija / Dantė (iš italų k. vertė Aleksys Churginas, Giustavo Dorė iliustracijos, tekstą apie Dantės gyvenimą, turinį su trumpomis giesmių santraukomis iš anglų k. vertė Irena Ragaišienė). – Kaunas: Šviesa, 2009. – 503 p.: iliustr. – ISBN 978-5-430-04783-2
- Dieviškoji komedija. Skaistykla / Dantė Aligjeris (iš italų k. vertė Sigitas Geda, dailininkas Alfonsas Žvilius). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 382 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-618-5
- Dieviškoji komedija. Rojus / Dantė Aligjeris (iš italų k. vertė Sigitas Geda, dailininkas Alfonsas Žvilius). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 392 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-661-1
