Pilkasis vilkas

Kitos reikšmės – Vilkas (reikšmės).

Canis lupus

Pilkasis vilkas (Canis lupus)

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Žinduoliai ( Mammalia)
Būrys:	Plėšrieji žinduoliai ( Carnivora)
Šeima:	Šuniniai ( Canidae)
Triba:	Tikrieji šunys ( Canini)
Gentis:	Šunys ( Canis)
Rūšis:	Pilkasis vilkas ( Canis lupus)

Binomas

Canis lupus
Linnaeus, 1758

Pilkojo vilko paplitimas

aptinkamas dabar

gyvenęs praeityje

Pilkasis vilkas (Canis lupus) – stambiausias iš visų laukinių šuninių (Canidae) šeimos žinduolis, visų naminių šunų protėvis.

Paplitimas

Vilkai gyvena daugelyje gamtinių sričių Šiaurės pusrutulyje: nuo tundros iki dykumų ir stepių. Daugiausia vilkų išlikę žmonių nepaliestuose miškų plotuose Kanadoje, Aliaskoje, Rusijoje. Seniau vilkai buvo paplitę visose Europos šalyse, pagrindinėje JAV dalyje, bet juos ilgą laiką naikino ūkininkai ir medžiotojai, todėl ten vilkai išnyko, ar liko tik pavieniuose rezervatuose, nacionaliniuose parkuose.

Išvaizda

Vilkai būna iki 150 cm ilgio, aukštis ties pečiais 0,6-0,95 m, sveria 30–65 kg (rekordas – 79 kg^[1]). Kūnas apaugęs šiurkščiu pilkos spalvos kailiu, nors gali pasitaikyti ir juodų, baltų, rudų, gelsvo atspalvio vilkų (spalva skiriasi priklausomai nuo porūšio, hibridizacijos). Ausys neilgos, su smailiomis viršūnėmis. Kaukolė masyvi, dantys stiprūs, o iltys gana ilgos.

Vilkai laisvėje dažniausiai gyvena 6-9 metus, o nelaisvėje jų amžiaus vidurkis – 16 metų (rekordas – 20 metų).

Gaujos hierarchija

Vilkai – bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro vilkų pora, jų jaunikliai ir vilkai iš ankstesniųjų vadų. Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Pastarosios vieta tik šiek tiek žemesnė nei vado. Tik jie gali susilaukti jauniklių. Medžiodami ir augindami jauniklius suaugę vilkai vienas kitam padeda.

Vilkų staugimas

Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės. Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti. Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas. Maistu negalinčiam pasirūpinti vilkui, kol jis pagyja, išgyventi padeda kiti nariai.

Vienišas vilkas – tai paprastai jaunas patinas, palikęs gaują ar iš jos išvytas ir ieškantis atskiros teritorijos. Radęs laisvą plotą pirma pažymi jį gerai matomose vietose palikdamas išmatų.

Mityba ir medžioklė

Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius ar ligotus gyvūnus. Dažniausiai vilkai savo gyvenamuose plotuose užima mitybos grandinės viršūnę, nors kartais konkuruoja su lokiais, pumomis, tigrais, lūšimis (dažniausiai vilkai vengia tiesioginio kontakto su kitais stambiais plėšrūnais, tačiau gali pulti gindami teritoriją, grobį).

Vilkai medžioja labai organizuotai. Savo medžioklės vietas pasirenka atsižvelgdami į saugumo ir mitybos sąlygas. Turėdami gerą regą, klausą ir uoslę yra puikiai prisitaikę medžioti, gali mėtyti pėdas. Medžioja dažniausiai naktį. Tamsoje mato geriau negu kiti šuninių šeimos plėšrūnai. Gali ilgai badauti, bet pasitaikius progai, stengiasi pasisotinti kelioms dienoms.

Minta beveik viskuo ką pagauna – nuo pelės iki briedžio, bet pagrindinis maistas – laukiniai kanopiniai. Jei maisto mažai – neatsisako vabzdžių ir uogų. Medžiojanti gauja gali klajoti iki 1000 km² plote.

Dauginimasis

Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa. Motina atsiveda nuo 3 iki 9 jauniklių.

Vilkiukai pradeda medžioti vienerių metų – kai jiems išdygsta visi dantys.

Vokalizacija

Staugimas yra vilkų bendravimo būdas. Jis gali trukti 0,5-11 sekundžių, o būdingas dažnis 150–780 Hz. Staugimas padeda vilkams palaikyti kontaktą miškingose vietovėse ar esant dideliems atstumams. Staugimas taip pat gali būti teritorijos gynimo signalas, siekiant atbaidyti kitus konkuruojančius vilkus. Šis elgesys stimuliuojamas, kai gauja turi ką saugoti, pavyzdžiui, neseniai nudobtą grobį. Vilko staugimas priklausomai nuo oro ir vietovės sąlygų gali būti girdimas už 16 km. Staugiama dažniausiai sutemų metu. Arabijos ir Irano vilkai nestaugia.

Urzgimas – vilkų skleidžiamas garsas, rodantis agresiją, gynybą. Vilkai taip pat loja, kuomet yra sunerimę arba perspėja vienas kitą apie pavojų, tačiau vilkų lojimas nėra toks garsus ir ištisas kaip šunų. Maži vilkiukai loja, cypauja daug dažniau, taip atkreipdami dėmesį, prašydami maisto. Jie taip pat dažnai inkščia. Inkštimas yra ir kitų vilkų autoriteto pripažinimo signalas.

Santykis su žmogumi

Žmonės ir vilkai nuo seno gyveno kaimynystėje, todėl susiformavo sudėtingi ir nevienpusiai tarpusavio santykiai. Iš vienos pusės vilkų buvo bijoma, jie demonizuojami, naikinami, tačiau tuo pačiu jie buvo ir gerbiami, jų atvaizdais puošti herbai, skydai. Tas santykis kito priklausomai nuo laikotarpio ir vietos. Vilkai tapo daugybės pasakų, legendų, mitų, posakių, patarlių, dainų personažai. Daugelyje kraštų žodis „vilkas“ tapo asmenvardžiu, pavyzdžiui, – Lietuvoje pavardė Vilkas, Vokietijoje – Wolf, Balkanuose – vardas Vuk, Skandinavijoje – Ulf.

Laukiniai vilkai paprastai yra baikštūs prie žmonių. Tačiau priklausomai nuo vilko patirties su žmonėmis ir situacijos gali pasitaikyti agresyvių antpuolių. Kaip ir dauguma kitų plėšrūnų vilkai gali pulti gindami jauniklius, grobį, išprovokuoti. Itin pavojingi yra pasiutlige sergantys, sužeisti, pasenę vilkai. Iki XX a. Europoje vilkai, užpuolantys žmones būdavo paplitęs reiškinys. Vien 1362–1918 metais Prancūzijoje vilkai nužudė beveik 7600 žmonių, iš kurių daugiau nei pusė buvo ne pasiutusių vilkų aukos. Ypač pagarsėjo Ževodano žvėries atvejis. Vilkų antpuoliai buvo dažni Rusijos imperijoje I pasaulinio karo metais – ties Kaunu, Vilniumi, Minsku vilkų gaujos atakuodavo tiek rusų, tiek vokiečių karius^[2]. Vilkų antpuolių visad daugiau būta karo metais, nes tuomet nebekontroliuota vilkų populiacija, intensyviai kirsti miškai ir trikdytos vilkų buveinės, be to, žmonių lavonai pritraukdavo vilkus.

Dabartiniais laikais vilkų antpuoliai prieš žmones labai sumažėję. Vilkus arčiau žmonių vilioja prie pamiškių sodybų laikomi gyvuliai (avys, ožkos, jaunos telyčios ir jautukai), naminiai paukščiai. Kartais vilkus pritraukia ir priemiesčių atliekų sąvartynai. Vilkai dažnai nudobia ganyklas ar pamiškių sodybas saugančius šunis arba sulaukėjusius šunis. Liepos-rugpjūčio laikotarpiu, kai vilkiukai mokomi medžioti, aukomis gali tapti be priežiūros vaikščiojantys maži vaikai.

Mirtini vilkų antpuoliai pastaraisiais metais^[kada?] dažniausiai užfiksuoti Rusijoje, Indijoje, JAV.

Porūšiai

Suskaičiuojama apie 50 įvairių vilkų porūšių. 2 neseniai išnykę, yra keli seniai išnykę, dar keli tikėtinai išnykę.

Kai kurie porūšiai:

Egzistuojantys

Tundrinis (baltasis) vilkas (Canis lupus albus) – gyvena tundroje nuo Estijos iki Kamčiatkos. Tai didelis vilkas ilgu, šviesiu kailiu. Panašus į amerikietiškus vilkus.
Arabijos vilkas (Canis lupus arabs) – nedidelis, trumpu plonu kailiu. Gyvena tik Pietų Arabijoje.
Stepių vilkas (Canis lupus campestris) – nedidelis, gyvena Centrinės Azijos dykumose ir stepėse. Turi nelygų, šiurkštų, pilką kailį.
Tibeto vilkas (Canis lupus laniger) – vidutinio dydžio vilkas ilgu kailiu. Gyvena centrinėj Kinijoje, Mongolijoje, Tibete, Rusijos pietvakariuose.
Paprastasis (Eurazijos) vilkas (Canis lupus lupus) – žinomiausias. Vidutinio dydžio, kailis šiurkštus, tamsus. Šis porūšis gyvena ir Lietuvoje.
Indijos vilkas (Canis lupus pallipes) – paplitęs nuo Irano iki Indijos. Jo genų galbūt turi tokios šunų veislės kaip basendžis, saliukis, pekinas, dingas.
Arktinis (Melvilio salų) vilkas (Canis lupus arctos) – vidutinio dydžio, gyvena tik arktinėse salose nuo Melvilio iki Elesmero.

Meksikos vilkas (Canis lupus baileyi) – gyvena Sierra Madre ir jos apylinkėse. Dar žinomas kaip „Lobo“. Tai mažiausias Š. Amerikos pilkųjų vilkų porūšis. Jie tamsaus atspalvio. Iš jų galbūt kilę čihuahua ir meksikiečių plikasis šuo.
Sen Bernaro vilkas (Canis lupus bernardi) – didelis, baltu kailiu, juodu snukiu.
Vankuverio salų vilkas (Canis lupus crassodon) – pilkai juodos spalvos vidutinio dydžio vilkas.
Hudsono įlankos vilkas (Canis lupus hudsonicus) – vilkas šviesiu kailiu. Aptinkama vakaruose ir šiaurėje nuo Hudsono įlankos.
Labradoro vilkas (Canis lupus labradorius) – aptinkama šiaurės Kvebeke ir Labradoro pusiasalyje. Spalva – nuo tamsiai pilkos iki beveik baltos.
Aleksandro Archipelago vilkas (Canis lupus ligoni) – labai mažas Š. Amerikos vilkas. Plaukai trumpi, juodi, pavilnė pilka.
Rytinių miškų vilkas (Canis lupus lycaon) – toliausiai aptinkamas vilkas. Gyvena JAV rytuose iki Floridos ir Minesotos. Kailio spalvos labai įvairios.
Makenzio tundros vilkas (Canis lupus mackenzii) – gyvena arkties pajūrio regione į vakarus nuo Makenzio ir pietus nuo didžiojo Lokių ežero.
Bafino salos tundrų vilkas (Canis lupus manningi) – mažiausias iš arktinių vilkų, gyvena tik Bafino saloje.
Aliaskos tundrinis vilkas (Canis lupus tundrarum) – didelis, ilgu kailiu. Gyvena tundros rajone Aliaskos pakrantėse.
Mongolijos vilkas (Canis lupus chanco)
Kaspijos jūros vilkas (Canis lupus cubanensis)
Azijos dykumų vilkas (Canis lupus desertorum)
Austrijos – Vengrijos vilkas (Canis lupus minor)
Iberijos vilkas (Canis lupus signatus) – vienas iš daugelio porūšių. Kartais painiojamas su išnykusiu Ispanijos vilku. Žiemą kailis šviesesnis, pilkesnis, o paprastai – tamsiai pilkas ar rudas.
Šuo (Canis lupus familiaris) – naminis gyvūnas. Yra daug veislių, kurios labai skiriasi dydžiu, spalva, kūno sudėjimu.

Tikriausiai išnykę

Hokaido (Japonijos) vilkas (Canis lupus hattai) – gyveno Japonų saloje Hokaide.
Kaskadinių kalnų vilkas (Canis lupus fuscus) – cinamono spalvos, tikriausiai išnaikintas, vilkas.
Pilkai baltas vilkas (Canis lupus griseoalbus) – dėl šio vilko egzistavimo kyla daug ginčų. Gyvena centrinėje Manitoboje ar šiaurės Saskačevane.
Šiaurinis Uolinių kalnų vilkas (Canis lupus irremotus) – JAV išmirusi rūšis. Pietų Albertoje, Kanadoje dar aptinkama pavienių egzempliorių.

Išnykę

Ispanijos vilkas (Canis lupus deitanus)
Honšu vilkas (Canis lupus hodophilax) – išnaikintas. Gyveno Japonų saloje Honshu.
Mogollo kalnų, pietvakarių vilkas (Canis lupus mogollonensis) – išnaikintas. Gyveno Centrinėje Arizonoje ir Naujojoje Meksikoje.
Teksaso pilkasis vilkas (Canis lupus monstrabilis) – gyveno Teksase ir šiauriau nuo jo.
Didžiųjų lygumų (Buffalo upės) vilkas (Canis lupus nubilus) – gyveno Kanadoje.
Grenlandijos vilkas (Canis lupus orion) – laikomas išnykusiu.
Pietinių Uolinių kalnų vilkas (Canis lupus youngi) – gyveno kalnų regione Jutoje, Nevadoje, Kolorade.

Lietuvoje

Lietuvoje gyvena apie 200–300 vilkų (tačiau dėl skirtingų skaičiavimų šis skaičius svyruoja nuo 100 iki 500^[3]). Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių bei šiaurės Lietuvos miškuose (Kulių, Tenenių miškuose, Žaliojoje, Biržų, Rūdninkų, Šimonių, Dainavos, Ažvinčių-Minčios giriose). Vidurio Lietuvoje reti. Lietuvoje ypač daug vilkų būta XVII a. ir XIX a., tačiau dėl intensyvios medžioklės ir miškų kirtimo jų skaičius gerokai sumažėjo. Medžioklei buvo naudojami tinklai, vilkduobės, vilkatvorės, spąstai, kilpos.

Per I ir II pasaulinius karus vilkų buvo gerokai padaugėję. Po II Pasaulinio Karo pradėti intensyviai naikinti, už nušautus vilkus skirtos premijos, todėl populiacija labai sumažėjo, vėliau po truputį atsistatė. 1938 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) suskaičiuota 146 vilkai, 1948 m. – 1732, 1955 m. – 270, 1960 m. – ~100, 1965 m. – 34, 1970 m. – 56, 1987 m. – 290^[4].

Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą ir neviršijant nustatyto limito (2013–2014 m. sezonui jis buvo 20 individų). Medžiotojai dažniausiai nušauna stipriausius ir didžiausius žvėris gaujoje – alfa patiną arba alfa patelę. Gaujai pakrikus, neišmokinti medžioti jaunikliai, neretai užpuola netoli miškų laikomus gyvulius, prie sodybų lakstančius ar pririštus šunis.^[5]

Lietuvių tautosakoje, mitologijoje, sakmėse vilkas yra dažnas veikėjas. Taip pat pagal vilką pavadinta daug šalies vietovių – Vilkija, Vilkaviškis, Vilkpėdė, Vilkų Kampas, Vilkbalė, Vilkokšnis ir kt.

Medžioklė Lietuvoje

Lietuvoje medžiojamas nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d., o pasiekus leidžiamą sumedžioti individų limitą, nebemedžiojamas. ^[6]

Vilkai mitologijoje

Pasakose vilkai dažni veikėjai ir beveik visuomet kvaili. Gerai žinomoje pasakoje gudrus vilkas apgavo raudonkepuraitę.
Tautosakoje minimas vilkolakis yra vilku virtęs žmogus. Apie juos sukurta daug siaubo filmų.
Š. Amerikos nutkos genties indėnai pasakodavo legendas, esą naujagimius kartais nusinešdavę vilkai.
Geležinio Vilko legenda pasakoja, kad kunigaikštis Gediminas, būsimo Vilniaus vietoje susapnavęs geležinį vilką.
Romėnų mitologijoje pasak legendos, Romą įkūrė broliai Romulas ir Remas, kuriuos mažus žindė vilkė.
Skandinavų mitologijoje vilkai – neigiami personažai. Pagal legendą vienas iš Ragnaroką pranašaujančių ženklų yra tas, kad vilkas Fenris praryja Saulę. Pagal kitą versiją, Saulę ir Mėnulį praryja vilkai Skolas ir Hatis.

Taip pat skaityti

Vietinės Lietuvos žinduolių rūšys

Šaltiniai

↑ Lopez, Barry (1978). Of wolves and men. New York: Scribner Classics. pp. 320. ISBN 0-7432-4936-4.
↑ http://query.nytimes.com/mem/archive-free/pdf?_r=2&res=9E0DE3DD103BE03ABC4151DFB166838C609EDE&oref=slogin
↑ http://www.lrytas.lt/-11999603751198322874-med%C5%BEiotojai-lietuvoje-jau-nudob%C4%97-17-vilk%C5%B3-papildyta.htm Archyvuota kopija 2015-10-04 iš Wayback Machine projekto.
↑ Pilkasis vilkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 520
↑ „Kaimas pakraupęs: vilkai palieka tik šunų galvas“. 15min.lt. 15min. 2009-08-11. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.
↑ Archyvuota kopija 2015-11-03 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

Vikiteka: Pilkasis vilkas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“
Vilko muziejus Archyvuota kopija 2006-11-06 iš Wayback Machine projekto.
Info apie Canis Lupus Archyvuota kopija 2007-03-12 iš Wayback Machine projekto.

[1] Lopez, Barry (1978). Of wolves and men. New York: Scribner Classics. pp. 320. ISBN 0-7432-4936-4.

[2] ttp://query.nytimes.com/mem/archive-free/pdf?_r=2&res=9E0DE3DD103BE03ABC4151DFB166838C609EDE&oref=slogin

[3] ttp://www.lrytas.lt/-11999603751198322874-med%C5%BEiotojai-lietuvoje-jau-nudob%C4%97-17-vilk%C5%B3-papildyta.htm Archyvuota kopija 2015-10-04 iš Wayback Machine projekto.

[4] Pilkasis vilkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 520

[5] „Kaimas pakraupęs: vilkai palieka tik šunų galvas“. 15min.lt. 15min. 2009-08-11. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.

[6] Archyvuota kopija 2015-11-03 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]