Stanislovas Kiška IV

Stanislovas Kiška IV

Kiškos

Ąžuolynas (herbas)

Gimė	1584 m.
Mirė	1626 m. vasario 13 d. (~42 metai) Varniai, palaidotas Vilniuje
Tėvas	Stanislovas Kiška
Motina	Elžbieta Sapiegaitė
Sutuoktinis (-ė)	Sofija Konstancija Zenovičiūtė
Vaikai	neturėjo

Stanislovas Kiška (1584 m. – 1626 m. vasario 13 d. Varniai, palaidotas Vilniuje) – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės ir Katalikų bažnyčios veikėjas.

Biografija

Kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos lenkų ir čekų kilmės lietuvių didikų Kiškų giminės. Tėvas Stanislovas Kiška, motina Elžbieta Sapiegaitė. Broliai Mikalojus Kiška, Kristupas Kiška, Jonušas Kiška. Buvo vedęs Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnaus Alberto dukterį Barborą Radvilaitę.^[1]

Mokydamasis Vilniaus universitete apie 1596 m. iš kalvinizmo perėjo į katalikybę, o jo pastangomis tikėjimą pakeitė ir visa šeima, vėliau tapo kontrreformacijos veikėju. Kovai su reformacija skyrė daug lėšų ir pastangų.

Nuo 1605 m. kunigas, nuo 1608 m. Vilniaus kapitulos kanauninkas. 1608 m. Adutiškyje pastatydino naują bažnyčią, aprūpino ją žemės valda. Nuo 1608 m. gruodžio mėn. tobulinosi Paduvos universitete. Grįžęs 1609 m. Vilniaus vyskupijos kapitulai užrašė Adutiškio valdą, 1614 m. Musninkų bažnyčiai paskyrė Draučių, Karionių, Vaitkūnų kaimus, Paparčių bažnyčiai paskyrė Panerių kaimą. Nuo 1615 m. dvasinis Lietuvos referentas, nuo 1618 m. Žemaičių vyskupas.

Jo nurodymu pastatyta koplyčia Garduose, vėliau čia pastatydino parapinę bažnyčią. Pastatyta koplyčia Lieplaukėje. Paskyrė klebonus Pavandenės bažnyčiai, neseniai pastatytoms Klovainių, Laukuvos, Naujosios Žagarės, Pamūšio bažnyčioms. Savo lėšomis pastatydino bažnyčią Girkalnyje. Iš viso 1619-1626 m. Žemaičių vyskupijoje buvo pastatyta 10 katalikų bažnyčių, o Kurtuvėnų, Kuršėnų ir Raseinių bažnyčios atgautos iš evangelikų reformatų. 1621 m. vyskupijoje įsteigė vyskupo sufragano pareigybę. Savo dvare Daukšiškėse (Ašmenos apskritis) finansavo katalikų bažnyčios ir mokyklos statybą. Dvarą 1621 m. užrašė Žemaičių katedrai ir steigiamai Žemaičių sufraganijai. Varniuose savo lėšomis išlaikė du jėzuitus, pastatė kunigams rengti mokyklą. Katalikams buvo grąžinti Šiluvos bažnyčios turtai.^[2]

Per religines kovas kartais griebdavosi kraštutinių priemonių, dėl to kildavo vietos gyventojų pasipiktinimas. 1620 m. liepos 21 d., grįždamas iš vizitacijos Ariogaloje, su tarnais puolė Sebastijono Kenstaro našlės pastatytą evangelikų reformatų bažnyčią Geluvoje. Jo sukurstyta minia sudegino bažnyčią, primušė atskubėjusius gesinti gaisro bajorės K. Kenstartienės dvariškius, nusiaubė pamokslininko ir mokytojo namus, sumušė pastarojo žmoną. Be to, vyskupas nusiėmė varpus, pasiėmė klebonijos ir mokyklos turtą ir išsivežė. Gėluviškiai iškėlė vyskupui bylą. Kelerius metus vyko teismo procesas. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius įsakė katalikams, kad šie netrukdytų melstis, o vyskupui S. Kiškai atsiprašyti savininkės, sumokėti 3000 auksinių, grąžinti varpus, leisti atstatyti bažnyčią ir nubausti užpuolikus.

Šaltiniai

↑ Nelė Asadauskienė. Kiškų giminė LDK XV a. pab.-XVI a. (Genealoginis tyrimas) Vilnius, 2003.
↑ Nelė Asadauskienė. Stanislovas Kiška IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 182 psl.

Nuorodos

Žemaičių vyskupystės muziejus Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.

Romos katalikų bažnyčios vadovai
Prieš tai: Mikalojus Pacas	Žemaičių vyskupas 1618–1626	Po to: Abraomas Vaina

[1] Nelė Asadauskienė. Kiškų giminė LDK XV a. pab.-XVI a. (Genealoginis tyrimas) Vilnius, 2003.

[2] Nelė Asadauskienė. Stanislovas Kiška IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 182 psl.

[1]

[2]