Pranciškus Karevičius

Pranciškus Karevičius

P.Karevičius 1930 m.
Gimė	1861 m. rugsėjo 30 d. Giršinuose, Skuodo raj.
Mirė	1945 m. gegužės 30 d. (83 metai) Marijampolėje
Tautybė	lietuvis
Tėvas	Pranciškus Karevičius
Motina	Petronėlė Pocevičaitė - Karevičienė

Veikla	profesorius, kunigas, vyskupas, vienuolis marijonas, lietuvybės platintojas.

Pranciškus Karevičius (1861 m. rugsėjo 30 d. Giršinuose, Skuodo raj. – 1945 m. gegužės 30 d. Marijampolėje) – profesorius, kunigas, vyskupas, vienuolis marijonas, lietuvybės platintojas.

Biografija

Pradžios mokslą išėjo Mosėdyje, vėliau Parupės mokykloje (Latvija). Įstojo į Peterburgo kunigų seminariją. Tačiau, pastebėjus jaunuolio gabumus, perkeltas į Dvasinę akademiją, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. 1886 m. gegužės 17 d. įšventintas kunigu ir paskirtas Peterburgo kunigų seminarijos moralinės teologijos ir liturgijos profesoriumi 1893–1910 m.

Nuo 1888 m. aptarnavo Samaros penkių apskričių katalikus, įsteigė vokiečių parapiją, 2 koplyčias su mokyklomis ir koplyčią lietuviams. Peterburge šalia sielovados ir mokymo gynė lietuvių ir latvių gimtosios kalbos teises bažnyčiose, dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime, ypač savišalpos ir labdaros draugijose.

Nuo 1911 m. liepos 28 d. Lietuvių mokslo draugijos narys Vilniuje. 1914 m. vasario 27 d. paskirtas Žemaičių vyskupu. Po ingreso įpilietino lietuvių kalbą katedroje, vyskupo rūmuose, viešuose kunigų susirinkimuose, tvirtino ją parapijose. Per 12 m., kai valdė Žemaičių vyskupiją, pašventino 39 naujas bažnyčias. Šalia religinio gyvenimo ypač rūpinosi švietimu, spauda, draugijomis, blaivybe, suvienodino giedojimą, įvedė bendrą katekizmą. Savo pajamas skirdavo labdarai. Jo 1918 m. kelionės į Vokietiją ir derybų su aukščiausiais to meto karinės ir civilinės valdžios atstovais P. Hindenburgu, Liudendorfu ir Ercbergeriu diplomatinis nuopelnas, jog Vokietija tų metų kovo 23 d. pripažino Lietuvos valstybingumą. 1918 m., dar iki paskelbiant Nepriklausomybės atkūrimą, šventino pirmųjų Lietuvos kariuomenės pulkų vėliavas. Dalyvavo Lietuvos Steigiamojo Seimo atidaryme 1920 m. Pritarė 1920–1922 m. žemės reformai. 1926 m. vasario 22 d. padalijus Žemaičių vyskupiją, ir vietoje vienos steigiant tris vyskupijas, jam turėjusį atitekti Kauno arkivyskupo sostą užleido jaunesniam vyskupui, savo pagalbininkui Juozui Skvireckui. Vatikanas pakėlė jį tituliniu Skitopolio arkivyskupu. P. Karevičius įstojo į Marijonų vienuoliją ir apsigyveno Marijampolėje.

Rašė leidiniuose „Draugija“, „Vadovas“, „Sargyba“, „Šaltinis“, „Tiesos kelias“. Palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Literatūra

Pranciškus Karevičius. Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai. Parengė prof. Aldona Gaigalaitė, Algimantas Katilius, Vilnius, 2006 m.

Nuorodos

Žemaičių vyskupystės muziejus^{[neveikianti nuoroda]}
Trumpa biografija Archyvuota kopija 2007-10-12 iš Wayback Machine projekto.
Trumpa biografija anglų k.

Romos katalikų bažnyčios vadovai
Prieš tai: Gasparas Cirtautas	Žemaičių vyskupas 1914–1926	Po to: -