Pacai
| Pacai | |
|---|---|
 | |
| Kilmė | ? |
| Pradininkas | Kimantas Pacas |
| Titulas | Grafas |
| Laikotarpis | XIV-XIX/XX a. |
| Šalys | LDK |
| Dvarai | Jiezno grafystė, kt. |
| Atšakos | Pacėnai |
Pacai – lietuvių kilmės LDK didikų giminė, didžiausią galią pasiekusi XVII amžiaus antrojoje pusėje. Seniausia Pacų valda buvo netoli Gardino, valdytos žemės daugiausiai telkėsi pietinėje Lietuvos dalyje; dar XVIII a. pabaigoje minimas Pacų majoratas – Jiezno grafystė.
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pacų giminės pradininkas Kimantas (Kymunt) pirmą kartą minimas 1388 m. Vytauto privilegijoje. Netoli Gardino stovėjęs jo dvaras nurodytas kryžiuočių kelių aprašuose ir pavadintas „Kymundsdorf“. Giminės pradininku Kimantą laikė ir Pacas Daukšaitis, 1434 m. Gardino sutartyje prisegtame antspaude nurodęs senelio vardą. Kimanto sūnus Daukša Kimantaitis kartu su tėvu liudijo 1401 m. Vilniaus sutartyje. XV a. pab. karjeros laiptais sparčiai kylantiems Pacams (jau Paco Daukšaičio sūnus Jurgis tapo valdovo maršalka) Lietuvoje nebuvo lygių: tokia pat galinga buvo tik Sapiegų giminė, prieš kurią Pacai pradėjo aktyviai kovoti, subūrę Valkininkų konfederaciją (1700 m.) ir joje su kitų galingų didikų giminių atstovais sutriuškinę Sapiegas. Refomacijos Lietuvoje metu svarbiausi giminės atstovai perėjo į kalvinizmą ir tik vėliau, XVII a. pradžioje, grįžo į katalikybę. Pacai ėmė kildinti save iš romėnų ir giminiuotis su florentietiška Pazzi [1] gimine. Kazimieras Zigmantas Pacas, susižavėjęs Pažaislio apylinkių grožiu, nusprendė pastatyti kamaldulių vienuolyną. Jo darbus pratęsė giminaitis Mykolas Kazimieras Pacas. Pažaislio vienuolynas, Vilniaus šv. Petro ir Povilo bei šv. Teresės bažnyčia – unikalūs statiniai Lietuvoje, išlikę iki šių dienų. Kiti šios giminės atstovai statė bažnyčias visoje Lietuvoje.
Pacų giminės atstovai LDK užėmė labai aukštas pareigas, dalyvavo svarbiausiuose istoriniuose įvykiuose. Griūvant Abiejų Tautų Respublikai, Pacai ir Pociejai aktyviai dalyvavo sukilimuose, dėl ko caro valdžia galutinai atėmė iš jų Jiezno majoratą bei visus turėtus dvarus ir turtus. Mykolas Pociejus, gyvenęs emigracijoje, buvo asmeninis Napoleono patarėjas ir dalyvavo su juo žygyje prieš Rusijos carą.
Yra manoma, jog Pacų palikuonių Lietuvoje nebėra išlikę, tačiau ne taip aktyviai politikoje dalyvavę Pacai ir Pociejai liko gyventi Lietuvoje ir Lenkijoje, išvengė represijų. Šiandien priskaičiuojama arti 100 šios giminės atstovų Lietuvoje, dar daugiau – Lenkijoje, Ukrainoje, JAV ir Kanadoje. Garsus tarpukario Lietuvos teisininkas profesorius Mykolas Riomeris kilęs iš Pacų giminės – jo senelė buvo Anna de Pac.
Vieni Pacų atstovai griūvant LDK pasitraukė į Lotynų Ameriką – Salvadorą. Ten šios giminės atstovai nuo XIX a. antros pusės sėkmingai valdo kavos verslą. Šiuo metu šiai pramonės kompanijai vadovauja Alfredas Pacas.
Atstovai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žymesni giminės atstovai:
- Jurgis Pacevičius, valdovo maršalka;
- Mikalojus Pacas, Kijevo katalikų vyskupas – konvertitas;
- Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682), Lietuvos didysis etmonas (nuo 1667 m.) ir Vilniaus vaivada (nuo 1669 m.);
- Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684), LDK kancleris;
- Liudvikas Mykolas Pacas – Lietuvos kariuomenės generolas – sukilėlis;
- Mykolas Kazimieras Pacas – LDK sekretorius, Kristupo Zigmanto Paco įpėdinis (m. 1719);
- Aleksandras Pacas.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Avižonis Konstantinas. Rinktiniai raštai. IV. Vilnius, 1994 m.
- Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. II tomas.1965 m., JAV.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Baniulytė A. Pacai ar Pazzi? Nauja Palemono legendos versija LDK raštijoje[neveikianti nuoroda], Senoji Lietuvos literatūra, Vilnius, 2005, kn. 18: Istorijos rašymo horizontai, p. 140–166
| |||||||||||||||||||||||
|
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |