Čilės istorija
 |
|---|
| Senovės Peru istorija |
| Pirminis periodas
|
| Ankstyvasis akiratis: Čavinas
|
| Ankstyvoji tarpinė grandis: |
| Viku, Močė, Rekuajus, Lima, Naska, Parakasas, Tiahuanakas
|
| Vidurinysis akiratis: |
| Varis, Tiahuanakas
|
| Vėlyvoji tarpinė grandis: |
| Čimu, Činčai, Čankai, Čačapoja, Huankai, Inkai, Aimarai, Muiskai, Kanjariai, Diagitai, Araukanai
|
| Vėlyvasis akiratis: Tautinsujus |
| Peru užkariavimas |
| Peru, Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Čilė, Argentina |
| Andų regionai |
| Tolimoji šiaurė, Šiaurė, Centras, Centro-pietūs, Pietūs, Tolimieji pietūs |
Šis straipsnis apžvelgia tik Čilės istoriją nuo XVI a. (ispanų kolonizacijos). Apie ikikolumbinę teritorijos istoriją skaitykite straipsniuose Senovės Peru ir Pietiniai Andai, Andų Tolimieji pietūs.
Čilės istorija - dabartinės Čilės teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybių istorija.
XVI a. ispanų konkistadorai pradėjo užkariauti ir apgyvendinti šį regioną, o XIX a. Čilė tapo nepriklausoma valstybe. Tolimesnis Čilės vystymasis iki Antrojo pasaulinio karo buvo lemiamas salietros, o vėliau vario paklausos tarptautinėje rinkoje. Gamtiniai ištekliai paskatino ekonomikos augimą, tačiau ir karus su kaimyninėmis valstybėmis. Po dešimtmetį trukusio krikščionių demokratų valdymo 1970 m. prezidentu išrinktas Čilės socialistų partijos lyderis Salvadoras Aljendė. 1973 m. rugsėjo 11 d. Augustas Pinočetas karinio perversmo metu nuvertė prezidentą ir prasidėjo 17 metų trukusi karinė diktatūra, orientuota į rinkos ekonomiką. Nuo 1988 m. Čilė ėmė grįžti prie demokratinio valdymo.
Istorija iki 1520
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie 30 000 m. pr. m. e. į Ameriką per Beringo sąsiaurį persikėlė pirmieji žmonės. Jie kėlėsi iš šiaurės į pietus, kol apie 10 000 m. pr. m. e. pasiekė pietinį kontinento tašką – Ugnies žemę.
Pirmieji dabartinės Čilės teritorijoje apsigyveno klajokliai indėnai mapučiai, kurie apie 13 000 m. pr. m. e. apsigyveno derlinguose Andų slėniuose ir oazėse Atakamos dykumoje. Klimato sąlygos, ypač išsiplėtusios Atakamos dykumos sąlygos trukdė tankesniam apgyvendinimui. Maždaug 8000–1500 m. pr. m. e. Arikos slėnyje egzistavo Chinchorros kultūra, kuri buvo seniausia pasaulio kultūra mumifikavusi mirusiuosius.[1] Apie 2000 m. pr. m. e. Čilės šiaurėje atsirado žemdirbystė ir gyvulininkystė.
Apie 600 m. Velykų salą apgyvendino polineziečiai, kurie po 400 m. pasiekė savo klestėjimo viršūnę ir statė garsiuosius moajus.
Iki ispanų užkariavimų dabartinės Čilės teritorijoje gyveno įvairios tautos: čangai, atakameniai ir aimarai šalies šiaurėje, teritorijoje tarp Río Lauca ir Río Copiapó. Piečiau iki Río Aconcagua gyveno diagitai. Šios keturios tautos buvo žvejai, valstiečiai, medžiotojai ir amatininkai, prekiavę tarpusavyje. Jie gyveno gentiniuose ir šeimyniniuose junginiuose. Pietryčiuose nuo Reloncavi fiordo Kordiljeruose gyveno medžiotojų ir rinkėjų čikilanų ir pojų gentys.
Trumpam dabartinės Čilės šiaurę buvo užkariavę inkai.
Ispanų kolonizacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1531 m. ispanai užkariavo inkų imperiją ir pradėjo žygius į pietus. Pirmieji šalyje pasirodę užkariautojai buvo Diego de Almagro ir jo ispanų konkistadorų gauja, kurie 1535 m. atvyko iš Peru ieškodami aukso, tačiau jiems įsitvirtinti nepavyko. Ispanams teko susidurti su šimtais tūkstančių indėnų, priklausančių įvairioms kultūroms. Šios kultūros daugiausia rėmėsi lydymine žemdirbyste ir medžiokle. Pirmąją nuolatinę europiečių gyvenvietę, Santjagą (Santiago de Nueva Extremadura), 1541 m. įkūrė Pedro de Valdivia, vienas iš Francisko Pisaro karininkų. Nors ispanai nerado čia daug aukso ir sidabro, tačiau Čilės centrinio slėnio perspektyvos žemės ūkio plėtotei buvo svarbios ir Čilė tapo Peru vicekaralystės dalimi.
Dabartinės Čilės užkariavimas vyko lėtai, europiečiams keletą kartų teko atsitraukti spaudžiant vietos gyventojams. Per didelį mapučių sukilimą 1553 m. žuvo Valdivia ir buvo sugriauta daug kolonijos gyvenviečių. 1598 m. ir 1655 m. vėl kilo dideli sukilimai.
Po kiekvieno mupačių ar kitų vietinių gyventojų sukilimo pietinė kolonijos siena buvo nustumiama į šiaurę. 1683 m. panaikinus vergovę įtampa tarp kolonijos ir mapučių šalies pietuose susilpnėjo, tarp kolonistų ir mapučių išaugo prekyba.
XIX-XX a.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Judėjimas už nepriklausomybę prasidėjo 1810 m. Ispanijos sostą užėmus Napoleono broliui Žozefui. 1810 m. rugsėjo 18 d. šalyje susiformavo nuverstąjį monarchą remianti chunta. Chunta paskelbė Čilę autonomine respublika Ispanijos monarchijos sudėtyje. Išpopuliarėjo judėjimas už visišką nepriklausomybę. Ispanijos bandymas susigrąžinti pilną kontrolę sukėlė ilgas kovas.
Karas tęsėsi iki 1817 m., kai Bernardo O'Higgins, žymiausias Čilės patriotas ir José de San Martín, Argentinos nepriklausomybės kovų didvyris, persikėlė per Andus iš Argentinos ir sumušė rojalistus. 1818 m. vasario 12 d. Čilė buvo paskelbta nepriklausoma respublika vadovaujama O'Higgins. Politinis perversmas socialinių pokyčių neatnešė ir XIX a. Čilės visuomenė išlaikė stratifikuotą kolonijinę socialinę struktūrą, su didele oligarchinių šeimų ir Katalikų bažnyčios įtaka. Įsivyravo prezidentinis absoliutizmas, tačiau šalį kontroliavo žemvaldžiai.
XIX a. pabaigoje Santjago vyriausybė sustiprino savo padėtį pietuose pajungdama mapučius ir užbaigdama prieš tris šimtmečius pradėtą šalies užkariavimą. 1881 m. vyriausybė pasirašė sutartį su Argentina, kuria patvirtintas Čilės suverenitetas Magelano sąsiauriui. Po Ramiojo vandenyno karo (1879-83) su Peru ir Bolivija, Čilė beveik trečdaliu išplėtė savo teritoriją į šiaurę ir užvaldė vertingus nitratų telkinius, kurių eksloatavimas praturtino valstybę. XIX a. pabaigoje Čilėje sukurta parlamentinio tipo demokratija, bet greitai ji degeneravo į valdančiosios oligarchijos interesų gynimo sistemą. XX a. trečiajame dešimtmetyje vidurinė r darbininkų klasės pakankamai sustiprėjo, kad galėtų išrinkti prezidentą reformatorių. Trečiajame dešimtmetyje taip pat išpopuliarėjo marksistinės grupės.
1924 m. įvykdytas generolo Luis Altamirano pučas pradėjo ilgą politinio nestabilumo poriodą, kuris tęsėsi iki 1932 m. Ilgiausiai veikusi to laikotarpio vyriausybė (iš viso jų buvo 10) buvo generolo Carlos Ibáñez, kuris trumpai buvo gavęs valdžią 1925 m., o vėliau faktiškai kaip diktatorius valdė tarp 1927 ir 1931 m. 1932 m. atkūrus konstitucinę tvarką iškilo stipri vidurinės klasės partija – Radikalai. Ji tapo pagrindine koalicinių vyriausybių partnere per ateinančius 20 metų. Valdant Radikalų partijai (1932-1952) valstybė sustiprino savo vaidmenį ekonomikoje.
1964 m. prezidento rinkimuose laimėjo krikščionis demokratas Eduardo Frei Montalva, kuris pradėjo esmines reformas. Su šūkiu „Revoliucija ir Laisvė“ Frei adminstracija pradėjo vykdyti plačias socialines ir ekonominas programas, ypač švietimo, būsto, žemės ūkio srityje, įskaitant žemės ūkio darbininkų subūrimą į profesines sąjungas. 1967 m. Frei susidūrė su didėjančiu kairiųjų, kurie kaltino jų nepakankamomis reformomis, ir konservatorių, kurie manė kad reformos per radikalios, pasipriešinimu.
1970 m. prezidento rinkimuose laimėjo Salvadoras Aljendė. Jis buvo marksistas gydytojas, Čilės socialistų partijos narys ir kairiosios koalicijos "Liaudies vienybė" (isp. Unidad Popular) vadas. Ši koalicija ketino nacionalizuoti Čilės vario kasyklas, toliau vykdyti Čilės žemės reformą, perorganizuoti šalies ekonomiką. Iš karto po rinkimų JAV paskelbė nepritarimą ir ėmėsi ekonominių sankcijų.[2] Pirmais metais ekonomikos ministro Pedro Vuskoviko planas buvo sėkmingas: 12% augo pramonė, 8,6% padidėjo BVP, o infliacija sumažėjo nuo 34,9% iki 22,1%. Nedarbas buvo tik 3,8%. Aljendė įšaldė kainas, padidino algas, nacionalizavo bankus, kasyklas. 1972 m. Čilės eskudo infliacija išaugo ir siekė 140%. 1967 m. prasidėjusią ekonominę depresiją pagilino kapitalo pasitraukimas iš Čilės, mažėjančios privačios investicijos ir pinigų atsiėmimas iš nacionalizuotų bankų. Dėl infliacijos ir nustatytų kainų atsirado juodoji rinka, o prekės pradėjo dingti iš parduotuvių lentynų.
Amerikos priešiškumas S.Aljendei kilo ne dėl jo socialistinių įsitikinimų, bet dėl baimės prarasti investicijas. Kasybos kompanijos per 50 metų buvo investavusios 1 milijardą dolerių ir persiuntė į JAV 7,2 milijardo pelną.[3] CŽV vaizdavo S.Aljendę kaip būsimą sovietų diktatorių, nors pačios žvalgybos raportai teigė, kad jis nekelia grėsmės Čilės demokratijai.[4] 1973 m. Čilės visuomenė buvo suskilusi į Aljendės šalininkus ir priešininkus. Tų metų birželio 29 d. įvyko nesėkmingas karinis perversmas.[5] Rugsėjo 11 d. armija nuvertė S.Aljendę, kuris nusišovė Prezidento rūmuose, kad nebūtų sugautas.[6] Pučistų vadas Augustas Pinočetas negrąžino valdžios civiliams ir Čilėje iki 1990 m. buvo karinė diktatūra. Daug dokumentų įrodo CŽV dalyvavimą perversme.[7] 2000 m. CŽV pripažino, kad A.Pinočetas buvo labiausiai geista alternatyva Aljendei.[8]
Pirmais metais po perversmo chunta kankino, nužudė ar ištrėmė tūkstančius čiliečių. 1973 m. spalį Mirties karavanas nužudė 72 žmones.[9] Bent tūkstantis čiliečių buvo nužudyta per pirmus 6 mėnesius ir dar 2 tūkstančiai per kitus diktatūros metus.[10][11] Bent 29 tūkst. žmonių buvo įkalinta ir kankinta.[12] Apie 30 tūkstančių pabėgo iš Čilės.[13]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Bernardo Arriaza, Chile’s Chinchorro Mummies Archyvuota kopija 2012-08-19 iš Wayback Machine projekto. nationalgeographic.com 1995
- ↑ „Chile: 16,000 Secret Documents Declassified“. Washington, D.C.: Chile Documentation Project, The National Security Archive. 2000.
- ↑ „A Draconian Cure for Chile's Economic Ills?“. BusinessWeek. 1976 m. sausio 12 d.
- ↑ Senate Select Committee on Intelligence Activities. „Covert Action in Chile“ (PDF). www.archives.gov. Nuoroda tikrinta 17 February 2015.
- ↑ „CIA Activities in Chile“. Washington, D.C.: Hinchey Report. 2000 m. rugsėjo 18 d. Suarchyvuotas originalas October 20, 2009. Nuoroda tikrinta 2009 m. balandžio 12 d.
- ↑ „Admite hija de Allende suicidio de su padre“. El Universal (ispanų). Mexico City, Mexico. 2003 m. rugpjūčio 17 d. Suarchyvuotas originalas October 14, 2012.
- ↑ Peter Kornbluh, CIA Acknowledges Ties to Pinochet’s Repression Report to Congress Reveals U.S. Accountability in Chile, Chile Documentation Project, National Security Archive, September 19, 2000. Accessed online November 26, 2006.
- ↑ The Kissinger Telcons: Kissinger Telcons on Chile, National Security Archive Electronic Briefing Book No. 123, edited by Peter Kornbluh, posted May 26, 2004. This particular dialogue can be found at TELCON: September 16, 1973, 11:50 a.m. Kissinger Talking to Nixon. Accessed online November 26, 2006.
- ↑ „Flashback: Caravan of Death“. BBC News. July 25, 2000. Nuoroda tikrinta 2008-05-02.
- ↑ http://www.usip.org/library/tc/doc/reports/chile/chile_1993_toc.html Archyvuota kopija 2009-05-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „Finding Chile's disappeared“. BBC News. London, UK. 10 January 2001. Nuoroda tikrinta January 5, 2010.
- ↑ „El campo de concentración de Pinochet cumple 70 años“. El País. Madrid, Spain. 12 April 2009.
- ↑ [1] Chile torture victims win payout