Negidalai

Negidalai
Gyventojų skaičius	>600
Populiacija šalyse	Rusija: 522  Chabarovsko kraštas: 482  Ukraina: 52
Kalba (-os)	rusų, negidalų
Religijos	krikščionybė (stačiatikybė), šamanizmas
Giminingos etninės grupės	evenkai, evenai, nivchiai, nanajai, ulčiai, udegėjai, mandžiūrai, sibai

Negidalai (ңегидал – „krantiniai“, sav. элькан бэйэнин, амгун бэйэнин – „vietiniai žmonės, Amgūnės žmonės“) – negausi Rusijos Tolimųjų Rytų tauta. Gyvena Chabarovsko krašte, prie Amgūnės ir Amūro upių (daugiausia Nikolajevsko, Ulčių, Polinos Osipenko vardo rajonuose). Populiacija nesiekia 600 žmonių. Ženkli dalis asimiliavosi su ulčiais ir nivchiais. Kalba tungūzų kalbų šeimai priklausančia negidalų kalba (nykstanti), dabar dauguma – tik rusiškai. Seniau negidalai dar vadinti oročonais, giliakais.

Verčiasi daugiausia medžiokle ir žvejyba. Žuvį gaudydavo ir žiemą, ir vasarą – įvairiais tinklais, žeberklais, bučiais. Jūrų gyvūnus (ruonius) dobdavo harpūnu. Gamindavo džiovintą žuvį – jukolą. Vystė kailių pramonę. Pagrindiniai negidalų medžiojamieji žvėrys – laukinis elnias, briedis, laukiniai paukščiai. Aukštutiniai negidalai laikydavo elnius, kuriais jodavo arba kinkydavo į roges. Žemutiniai negidalai laikydavo kinkomus šunis. Taip pat keliaudavo valtimis, slidėmis. Vasaroms statydavosi nedidelius dvišlaičius medinius namelius šeimai, o žiemoms – didelius karkasinius apšildomus namus. Tiek vyrai, tiek moterys tradiciškai nešiodavo rūbus iš žuvies odos ar audeklo, moterys – taip pat liemenėles. Žiemą vyrai vilkdavosi elnio kailio chalatus ar pūkinius kailinius, o vykdami šunų kinkiniais arba žvejoti dar užsidėdavo ant kailinių trumpą sijoną iš žieduotojo ruonio odos. Galvos apdangalas – pūkinis gobtuvas, kepurė, dengianti ausis. Avalynė iš elnio, ruonio odos, zomšos.

Negidalų gyvenamos vietos Rusijoje (2010 m.)

Išlikęs gimininis susiskaidymas. Negidalai gyveno išsibarstę, kartais jungdavosi į egzogamines grupes su nivchiais, nanajais, evenkais. Didelę bendruomeninę reikšmę turėjo kaimyninės-teritorinės bendruomenės, nustatydavusios gyvenimą kaimuose ir šeimose. Šios bendruomenės užtikrindavo jų narių savitarpio pagalbą.

XIX a. negidalai priėmė krikščionybę (stačiatikybę), nors pasaulėžiūroje išliko šamanizmo, senojo tikėjimo bruožų. Vėliau perėmė rusų kultūros bruožus, tarybiniais metais įjungti į kolūkių veiklą.