Lietuvos miestai

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Apie atskirų miestų informaciją žr. Sąrašas:Lietuvos miestai.

Lietuvos miestai – kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, kur dauguma žmonių dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Lietuvoje miesto statusas suteikiamas pagal gyvenviečių istoriją, administracinę hierarchiją, gyventojų skaičių.

Žemėlapis

Sąrašas

Oficialiai Lietuvoje yra 103 miestai (išsamiau žr. Lietuvos miestų sąrašą). Lietuvos miestai pagal dydį 2021 m.:

1. Vilnius – 546155
2. Kaunas – 298753
3. Klaipėda – 152008
4. Šiauliai – 100653
5. Panevėžys – 89100
6. Alytus – 52727
7. Marijampolė – 36727
8. Mažeikiai – 33101
9. Jonava – 27381
10. Utena – 25343
11. Kėdainiai – 23461
12. Telšiai – 22642
13. Ukmergė – 21258
14. Tauragė – 21203
15. Visaginas – 19446
16. Plungė – 17543
17. Kretinga – 17249
18. Palanga – 16746
19. Šilutė – 15952
20. Radviliškis – 15103
21. Gargždai – 15065
22. Druskininkai – 12908
23. Rokiškis – 11770
24. Elektrėnai – 11255
25. Kuršėnai – 10916
26. Biržai – 10734
27. Garliava – 10366
28. Vilkaviškis – 10286
29. Jurbarkas – 10186
30. Grigiškės – 9950
31. Raseiniai – 9865
32. Lentvaris – 9713
33. Prienai – 8796
34. Anykščiai – 8697
35. Joniškis – 8612
36. Kaišiadorys – 8380
37. Varėna – 8202
38. Naujoji Akmenė – 7985
39. Kelmė – 7688
40. Šalčininkai – 6857
41. Pasvalys – 6451
42. Kupiškis – 6218
43. Zarasai – 6077
44. Širvintos – 5827
45. Molėtai – 5782
46. Kazlų Rūda – 5590
47. Skuodas – 5508
48. Šakiai – 5462
49. Trakai – 5426
50. Ignalina – 5106
51. Pabradė – 4918
52. Nemenčinė – 4831
53. Švenčionėliai – 4748
54. Šilalė – 4729
55. Pakruojis – 4594
56. Švenčionys – 4448
57. Vievis – 4311
58. Kybartai – 4126
59. Lazdijai – 4016
60. Kalvarija – 3982
61. Neringa – 3609
62. Rietavas – 3234
63. Žiežmariai – 3158
64. Birštonas – 3072
65. Eišiškės – 2908
66. Ariogala – 2743
67. Šeduva – 2421
68. Akmenė – 2355
69. Venta – 2250
70. Viekšniai – 2249
71. Rūdiškės – 1985
72. Tytuvėnai – 1850
73. Vilkija – 1762
74. Ežerėlis – 1640
75. Pagėgiai – 1576
76. Gelgaudiškis – 1572
77. Skaudvilė – 1427
78. Kudirkos Naumiestis – 1381
79. Žagarė – 1326
80. Linkuva – 1283
81. Salantai – 1272
82. Simnas – 1247
83. Priekulė – 1245
84. Ramygala – 1241
85. Veisiejai – 1141
86. Jieznas – 1047
87. Joniškėlis – 1026
88. Daugai – 1016
89. Baltoji Vokė – 998
90. Seda – 903
91. Virbalis – 885
92. Varniai – 884
93. Obeliai – 871
94. Subačius – 869
95. Vabalninkas – 857
96. Smalininkai – 852
97. Dūkštas – 732
98. Pandėlys – 692
99. Užventis – 600
100. Dusetos – 531
101. Kavarskas – 503
102. Troškūnai – 389
103. Panemunė – 217

Apibūdinimas

Miesto statusas gyvenvietei suteikiamas teisės aktų nustatyta tvarka derinant kiekybinius ir kokybinius požymius. Pagal 1994 m. Lietuvos Respublikos Teritorijos vienetų ir jų ribų įstatymą, miesto pagrindiniai požymiai yra gyventojų skaičius (daugiau kaip 3000), kompaktiškas užstatymas (2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo, gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse).

Miestų tinkle vyrauja maži miestai, atliekantys regionines ir vietines gyventojų aptarnavimo funkcijas. Labiausiai specializuoti miestai buvo sukurti TSRS okupacijos metais prie pramonės įmonių (Naujoji Akmenė), durpynų (Ežerėlis, Baltoji Vokė), elektrinių (Elektrėnai, Visaginas). Savitą miesto statusą įgavo didelės ir tuomet mažai urbanizuotos kurortinės pajūrio vietovės (Neringa, Palanga). Didieji miestai (ir Alytus) yra išplėtoti regioniniai centrai. Vilnius atlieka tiek nacionalinio, tiek ir tarptautinio regiono centro funkcijas.

Lietuvos miestams būdinga plačių suburbanizacijos zonų plėtra ir vidinė sandaros transformacija prisitaikant prie rinkos ekonomikos sąlygų, gyvensenos kaitos ir naujų gyvenimo kokybės poreikių. Lietuvos miestų tinklas teritoriniu požiūriu yra tolygus ir gana stabilus; šiuo požiūriu išsiskiria sostinė Vilnius ir industriniai centrai Mažeikiai ir Visaginas, esantys šalies pakraščiuose.

Hierarchiniu požiūriu Lietuvai būdingas dviejų didžiausių miestų atotrūkis nuo kitų vidutinių miestų ir mažų miestų gausa. XXI a. pradžioje Lietuvos miestų tinklas patyrė funkcinių, struktūros, hierarchijos transformacijų; didėja miestų pasiskirstymo tolygumas pagal rango ir dydžio taisyklę, mažėja mažiausiųjų miestų skaičius. Vyksta miestų teritorijų struktūrinė kaita, savivaldybės statusą turintys miestai kartais sujungiami su gretimomis teritorijomis ir jų gyvenvietėmis.

Lietuvoje nėra didelių aglomeracįjų, bet dėl priemiestinių zonų plėtros formuojasi monocentrinės gyvenviečų aglomeracijos didžiųjų miestų pagrindu. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyventojų tankumas 2000–4400 žmonių/km², vidutiniuose – 1800 žmonių/km². Mažiausias tankumas kurortuose, turinčiuose miesto statusą iki 100 žmonių/km².

Istorija

Klaipėdos pilis

Vilniaus pilis

Lietuvoje miesto užuomazgos (protomiestai) atsirado IX–X a. Dalis svarbesnių – Vilnius, Kaunas, Kernavė, Merkinė, Veliuona išaugo prie pilių iš priešpilių ir papilių, kur kūrėsi amatininkai ir prekybininkai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės krikščioniškoje dalyje tai buvo Gardinas, Lyda, Naugardukas, Vokiečių ordino valdžioje – Klaipėda. Daugelis mažesnių miestų buvo agrarinio pobūdžio, jų bendruomenės silpnos, todėl šie miestai funkcijomis (iš dalies) ir vaizdu (beveik) neatitiko tuometinio Vakarų Europos miesto modelio. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštytėje tokie miestai atsirado tik po 1387 m., kai Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Iš dalies dėl to kai kurie istorikai Lietuvos miestų pradžią atkelia į XIII–XIV a., ją sieja su valstybės atsiradimu ir krikščionybės įvedimu.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės karai su Vokiečių ordinu ir jam pavaldžiu Livonijos ordinu neigiamai veikė miestų plėtrą, bet jos nesustabdė. XIV a. pabaigos Rusų miestų sąraše minima Merkinė, Kernavė, Maišiagala, Trakai, Punia ir Perloja – tai tik dalis tuo metu Lietuvos pagoniškųjų miestų, paminėtų daugiausia dėl šalia jų buvusių reikšmingų pilių. 1323 m. sostine įvardytas Vilniaus miestas.

LDK laikotarpiu tikraisiais miestais Lietuvoje galima vadinti tik savivaldos teises turėjusias gyvenvietes, kuriose funkcionavo jų rangą atitikusi administracinė struktūra – magistratas. Tačiau miestais buvo vadinamos ir tos gyvenvietės, kurios, neturėdamos teisinio pagrindo, vykdė valstybės požiūriu panašias funkcijas (Panevėžys ir Ukmergė buvo pavieto centrai), ir tos, kurios formaliai turėjo savivaldą ir galėjo naudotis jos teisėmis, bet praktiškai to nesugebėjo daryti: dėl to jos menkai vykdė miestams būdingas ūkines funkcijas ir šiuo požiūriu gal net buvo mažiau reikšmingos už didesnius miestelius. Miesto požymis buvo tam tikro masto prekyba ir specializuoti amatai. Iš pradžių miestai tvarkėsi pagal paprotinę teisę, o nuo XIV a. – XV a. sandūros – pagal jiems suteiktas Magdeburgo (dažniausiai), kai kada – Kulmo teises (Varniai).

Pirmasis dab. Lietuvoje savivaldos teises 1254 m. ar 1258 m. gavo Livonijos ordino įkurtas Memelis (Memelburgas, dab. Klaipėda), o tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštytėje 1387 m. – Vilnius. 1390 m. Magdeburgo teisės buvo suteiktos Lietuvos Brastai (dab. Brestas), 1391 m. – Gardinui.

Tolesnė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės miestų raida skirstytina į 3 pagrindinius etapus: nuo XV a. pradžios iki XVI a. vidurio, nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio, nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pabaigos.

Pirmajame etape sumažėjo gynybinė ir padidėjo ūkinė miestų reikšmė; jie daugiausia formavosi savaimingai. 1408 m. Magdeburgo teises gavo Kaunas, apie 1409 m. – Trakai, apie 1443 m. – Veliuona. XV a.– XVI a. viduryje savivalda buvo sparčiai suteikiama ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštytei priklausantiems slavų miestams (Kijevas, Polockas, Vitebskas, Smolenskas ir kitiems).

Miesto teises teikė Lietuvos didysis kunigaikštis, tuo rūpinosi ir didikai, kurių žemėse kūrėsi ir augo miestai. Miestų savivaldos organas buvo magistratas (burmistras ir tarėjai, kurie posėdžiavo rotušėse), miestiečių bylas sprendė suolininkų teismas, valdovui priklausančiuose miestuose valdovas skyrė vietininką – vaitą. Didikai ir dvasininkai miestuose turėjo jurisdikas, kuriose tvarkėsi savo nuožiūra; tai iš dalies stabdė miestų augimą. Nuo XV a. pabaigos miestams ir miesteliams buvo teikiamos ir prekybos privilegijos.

XVI a. viduryje dab. Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) miestų savivaldos teises turėjo 7–12 gyvenviečų. Vėliau jas gavo ne tik senieji, bet ir naujai kuriami (daugiausia Užnemunėje ir Šiaurės Lietuvoje, t. y. per karus su Vokiečių ir Livonijos ordinais nuniokotose teritorijose). Miestai diferencijavosi pagal administracinę reikšmę (vaivadija, apskritis ir valsčius) ir dydį. Nedideli miestai mažai kuo skyrėsi nuo miestelių, kurie teisiniu požiūriu neturėjo miesto teisių. Miesto pirkliai turėjo gerus prekybos ryšius su kitomis valstybėmis ir tolimesniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės miestais, bet juose buvo didesnis socialinis susiskaidymas. XV a. – XVI a. iš pirklių ir turtingųjų amatininkų susidarė miestiečių luomas. Didieji miestai (Vilnius, Gardinas, Trakai, Kaunas, Kėdainiai) buvo daugiataučiai – be lietuvių, juose gyvavo rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, totoriai, karaimai.

Miestų plėtra

Per 1553–1557 m. Valakų reformą miestų žemės išmatuotos sklypais (posesija). Miestiečiai žemės savininkams mokėjo činšą, už prekybos ir propinacijos (gėrimų gamybos) teises – mokesčius. Reforma skatino žemės ūkio našumą ir miestų prekybos galimybes, dėl to privilegijų teikimas paspartėjo, miestų gausėjo. XVI a. antroje pusėje – XVII a. pirmoje pusėje dab. Lietuvos teritorijoje miesto teisės suteiktos 20–27 gyvenvietėms.

Per Valakų reformą miestai pradėti pertvarkyti pagal stačiakampį planą (Kaunas ir Jurbarkas – dar 1540 m.). Aplink taisyklingas aikštes telkėsi visuomeninis ir ūkinis miestų gyvenimas – daugelyje miestų aikščių stovėjo rotušės, aplink – parduotuvės, smuklės. XVI a. viduryje išsiplėtė ir toliau diferencijavosi amatai. Kūrėsi cechai – XVI a. antrojoje pusėje Vilniuje jų veikė pora dešimčių, po kelis arba keliolika – Kaune, Trakuose, Kėdainiuose, Lietuvos Brastoje, Lucke, Gardine.

Per XVII a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės – Lenkijos karus su Rusija ir Švedija Lietuvos miestai ir miesteliai buvo nuniokoti. Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė vidutiniškai neteko 39 %, Vilniaus vaivadija net 59 % jų gyventoją. Atkuriant miestus dažnai nesilaikyta ankstesnio plano. Įsigalėjo savaiminės ir planingos statybos samplaika. Po karų miestai atsikūrė labai lėtai. 1660–1700 m. savivaldos teisės nepatvirtintos nė vienai naujai gyvenvietei, bet daugeliui buvusiųjų pakartotos. Dar didesnių nuostolių miestams padarė 1700–1721 m. Šiaurės karas, maro epidemija, badas.

Tik nuo XVIII a. vidurio miestai pradėjo atsigauti. 1776 m. panaikinus daugelio sumenkusių miestų savivaldą, ji palikta 11. Pagal 1791 m. balandžio 18 d. priimtą Magdeburgo teise pagrįstą miestų įstatymą 1791–1792 m. savivalda atkurta 42, pirmą kartą suteikta 18 miestų.

1795 m. didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės prijungus prie Rusijos imperijos, nuo 1808 m. miestai buvo tvarkomi pagal jos įstatymus. Magistratus pakeitė miestų dūmos. Miesto teisės buvo paliktos gubernijų ir apskričių centrams, kai kurie kiti savivaldą turėję prekybos ir amatų (pramonės) centrai jas išsikovojo, keliems buvo suteiktos ir vadinamosios neetatinio miesto teisės (Šeduva). Iki XIX a. vidurio planingo formavimo prielaidas įgijo keliolika gyvenviečų. Statyba vyko pagal Rusijos imperijoje veikusius projektavimo nuostatus ir principus, kurie dažnai neatitiko kapitalistinio miesto funkcijų kaitos.

XIX a. – XX a. tarpukaris

Vilnius 1934 m.

XIX a. pirmoje pusėje miestų plėtrą Lietuvoje skatino plentų tiesimas. XIX a. trečiame – ketvirtame dešimtmetyje miestuose pradėjo kurtis pramonė, kuri išaugo septintame – devintame dešimtmetyje nutiesus geležinkelius. Vilnius ir Kaunas (mažiau Šiauliai ir Panevėžys) tapo pramonės centrais. Keitėsi miestų bendruomenė. Prie geležinkelio stočių išaugo gyvenvietės, ilgainiui tapusios miestais (Naujoji Vilnia, Pabradė, Švenčionėliai, Kaišiadorys, Mažeikiai). Nuošaly nuo magistralinių kelių atsidūrę kai kurie senieji miestai (Varniai, Merkinė, Punia, Žiežmariai) netgi turėję Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės savivaldą, ėmė nykti ir tapo miesteliais. Septintame – dešimtame dešimtmetyje dvigubai padaugėjo miestų gyventojų. Nuo XIX a. vidurio miestus sujungė telegrafo, XIX a. pabaigoje pradėtos tiesti ir telefono linijos, atsirado elektros apšvietimas, kai kur ir kanalizacija.

Gubernijų ir apskričių miestai buvo formuojami pagal projektinius planus. Po 1905–1907 m. revoliucijos pagyvėjo politinis ir kultūrinis miestų gyvenimas. Vilnius, Kaunas ir Marijampolė tapo svarbiausiais tautinio judėjimo centrais – veikė lietuvių politinės partijos, draugijos, spaustuvės.

Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918 m.) miestai smuko, sumažėjo gyventojų. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1920–1940 m. miestai buvo skirstomi į apskrities (daugiau kaip 10 000 gyventojų, vėliau jie vadinti I eilės) ir valsčiaus centrus (daugiau kaip 3000 gyventojų, dalis jų vėliau vadinti II eilės). Nuo 1931 m. pirmųjų buvo 10, kitų –21. Miestuose veikė savivaldybės, jas sudarė miestų tarybos ir miestų valdybos, Klaipėdos krašte – magistratai. 1924 m. susikūrė Lietuvos miestų sąjunga, 1939 m. jai priklausė 29 miestai. Per 1922–1928 m. dvarų parceliaciją skyrus tuščių žemės plotų, dalis miestų buvo išplėsti ir planingai formuojami.

Nuo 1929 m. miestuose nugriauta daug susidėvėjusių pastatų. Plečiamose miestų dalyse daugiausia buvo statomi 1–2 aukštų namai, centruose – 2–4 aukštų pastatai. Iškilo ir modernios architektūros objektų, daugiausia Kaune. 1928–1938 m. Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės centruose įrengtas vandentiekis ir kanalizacija. Miestuose plėtėsi lengvoji ir maisto pramonė. 1920–1940 m. ypač išaugo laikinoji sostinė Kaunas – svarbiausias administracijos, pramonės, kultūros ir politinio gyvenimo centras, mažiau – Šiauliai ir Panevėžys. Lenkijos valstybės periferijoje buvęs Vilnius beveik nedidėjo. 1940 m. dab. Lietuvos teritorijoje buvo 34 miestai.

Modernioji istorija

Antrasis pasaulinis karas miestams padarė daug nuostolių. Sugriauta 40 % Vilniaus, 60 % Klaipėdos, 85 % Šiaulių pastatų, sunaikinti daugumos miestų strateginiai objektai – tiltai, stotys, elektrinės, svarbiausios įmonės. 1946–1949 m. LTSR miesto teisės suteiktos 54 miestams: respublikinio pavaldumo – Vilniui, Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams (1950–1953 m. jie buvo sričių centrai) ir Panevėžiui, kitiems – apskrities. Nuo 1950 m. visi apskričių miestai ir 33 didesni miesteliai, ankstesnių valsčių centrai, tapo rajonų centrais, vėliau įvairiu laikotarpiu jiems suteiktos rajono pavaldumo miestų teisės.

Nuo XX a. penkto dešimtmečio ir šešto dešimtmečio pradžioje plečiant pramonę, didėjo miestų gyvenamasis fondas (ypač Vilniuje ir Klaipėdoje); kūrėsi atvykėliai iš TSRS, o Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje – nemažai nuo kolektyvizacijos ir trėmimų pasitraukusių kaimo gyventojų. Nuo šešto dešimtmečio kuriant sunkiąją ir plečiant lengvąją pramonę, realūs kai kurių miestų augimo tempai pralenkė planuotuosius, XX a. septintame dešimtmetyje miestuose jau buvo daugiau gyventojų negu kaimuose. 1955 m. prasidėjo industrinė gyvenamųjų namų statyba, nuo 1959 m. – blokinių. Nuo XX a. septinto dešimtmečio buvo statomi nauji gyvenamieji rajonai ir mikrorajonai, kuriamos pramonės zonos. 1961–1976 m. daugelyje miestų įvestos gamtinės dujos. Pagal vieningąją apgyvendinimo sistemą nuo XX a. septinto dešimtmečio pabaigos daugiausia didėjo 5 regionų centrai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys, kiti 5 (Alytus, Jurbarkas, Marijampolė, Telšiai ir Utena) – mažiau. 1989 m. buvo 92 miestai, iš jų 11 respublikos ir 81 – rajono pavaldumo, ir 22 miesto tipo gyvenvietės.

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę daugelį miestų įmonių, daugiausia karinės pramonės ir orientuotų į TSRS rinką, ištiko krizė, atsirado nedarbas. Dalis miestų gyventojų išvyko į užsienį, nemažai grįžo į kaimus arba persikėlė į užmiesčius. Miestų gyventojų skaičius šiek tiek sumažėjo, o dalis mažųjų miestų – buvę rajonų centrai, ėmė nykti. Labiausiai sumažėjo Kauno gyventojų – nuo 418,1 tūkst. 1989 m. iki 378,9 tūkst. 2001 m., Vilniaus – nuo 576,6 tūkst. 1989 m. iki 542,2 tūkst. 2001 m. 1991–2001 m. miestų gyventojų dalis Lietuvoje taip pat sumažėjo nuo 68,5 % iki 66,9 %. Po 1994 m. administracinės teritorinės reformos 10 miestų tapo apskričių, 60 – rajonų ir miestų savivaldybių centrais.