Liepos 20 d. pasikėsinimas į Hitlerį
| Liepos 20 d. pasikėsinimas į Hitlerį | |||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Martinas Bormanas, Hermanas Gėringas ir Bruno Loerceris apžiūri apgriautą per sprogimą apgriautą konferencijų salę | |||||||||||||||
| |||||||||||||||
Liepos 20 d. pasikėsinimas į Hitlerį – 1944 m. liepos 20 d. Klauso fon Štaufenbergo ir kitų sąmokslininkų įvykdytas nesėkmingas bandymas nužudyti Trečiojo Reicho fiurerį Adolfą Hitlerį netoli Rastenburgo, Rytų Prūsijoje (dabartinis Kentšynas, Lenkija) buvusiame Vilko guolio bunkeryje. Pavadinimas „ Operacija Valkirija“, iš pradžių vartotas tik sąmokslo daliai apibūdinti, dabar dažniausiai siejamas su visu įvykiu.[1][2]
Pasikėsinimo tikslas – nužudyti Adolfą Hitlerį ir atimti politinę Vokietijos ir jos ginkluotųjų pajėgų kontrolę iš nacių partijos (tame tarpe SS) ir kuo greičiau sudaryti taiką su Vakarų sąjungininkais.[3][4][5] Sąmokslininkų taikos iniciatyvų detalės lieka nežinomos, tačiau manoma, kad jose būtų buvę nerealūs reikalavimai pripažinti karo metu Vokietijos įvykdytas Europos teritorijų aneksijas.[6][7]
Sąmokslas buvo kelių vokiečių pogrindininkų grupių pastangų nuversti nacistinės Vokietijos vyriausybę kulminacija. Kariniam perversmui žlugus Gestapas suėmė daugiau nei 7 tūkst. žmonių, iš kurių 4980 įvykdyta mirties bausmė.[8]
Pasikėsinimų istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai nebuvo pirmasis pasikėsinimas į Hitlerį Vokietijoje, tačiau paskutinis dokumentuotas. 1932–1944 m. laikotarpiu į Hitlerį buvo kėsintasi bent 42 kartus.[9] Nuo 1938 m. Vokietijos kariuomenėje ir Vokietijos karinės žvalgybos organizacijoje buvo grupuotės, planavusios valstybinį perversmą, tačiau išaiškintos ar kitaip žlugusios ankstyvosiose stadijose.[10] Vokietijai pralaimint karą planuojamų perversmų skaičius išaugo. 1943–1944 m. liepos 20 d. laikotarpiu į Hitlerį pasikėsinti bandyta penkis kartus. Prie visų šių pasikėsinimų organizavimo prisidėjo fon Treskovas ir fon Štaufenbergas, nors nebuvo išaiškinti.
- 1943 m. kovo 13 d. – organizatorius Heningas fon Treskovas[11][12]
- 1943 m. kovo 21 d. – organizavo Rudolfas Kristofas Freiheris fon Gersdorfas[11][12]
- 1943 m. lapkričio pabaigoje – organizavo Akselas Freiheris fon dem Bušė Štraithorstas[12]
- 1944 m. vasaris – organizavo Evaldas Heinrichas fon Kleist-Šmencinas
- 1944 m. kovo 11 d. – organizavo Eberhardas Fraiheris fon Breitenbuchas
Anot Vytenio Andriukaičio, Alfonsas Andriukaitis, gyvendamas jau Nacių Vokietijos užimtoje Klaipėdoje, buvo įsijungęs į antinacistinę veiklą ir 1939 metais Lietuvos saugumo kartu su dar trimis vyrais buvo užverbuotas įvykdyti pasikėsinimą prieš Hitlerį, kuris nepavyko.[13]
Įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmosios oficialios pamaldos už pasikėsinimą organizavusius vokiečių kovotojus buvo surengtos dešimties metų sukakties proga 1954 m., kuriose dalyvavo ir pirmasis Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentas Teodoras Hoisas. Iki tol vos trečdalis vokiečių sąmokslo dalyvius vertino teigiamai.[14]
Kita vertus 1956 m. siūlymas VDR esančiai mokyklai suteikti Klauzo Šenko Grafo fon Štaufenbergo vardą sulaukė daugelio miestiečių pasipriešinimo. Daryta prielaida, kad pasikėsinimo organizatoriai komunistinėje Vokietijoje buvo neigiamai vertinami dėl to, kad jų dauguma buvo iš konservatyvios aplinkos ar aristokratų kilmės, tad neatitiko socialistinių idealų.[14]
Pirmasis šio įvykio minėjimas visos Vokietijos mastu įvyko tik 1990 m. 2013 m. Miunchene mirė paskutinis išgyvenęs sąmokslo dalyvis Evaldas-Hainrichas fon Klaistas-Šmencinas.[15] „Deutsche Welle“ teigimu, pasipriešinimo kovotojai Vokietijoje paprastai laikomi didvyriais.[14]
Apie šį nepavykusį perversmą sukurtas filmas „Valkirija“.
-
Atminimo lenta Bendlerbloke: „Žuvusieji už Vokietiją 1944 m. liepos 20 d.“ (su išvardintais sąmokslininkų vardais) -
Paminklas kapinėse Berlyne, kur sąmokslininkų kūnai buvo iš pradžių palaidoti, tačiau vėliau perlaidoti nežinomoje vietoje -
Paminklas Bendlerbloke (skulptorius Richardas Šaibė)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Hasic, Albinko (2019-07-19). „A Group of German Leaders tried to Kill Hitler in 1944. Here's Why They Failed“. Time. Nuoroda tikrinta 2021-03-07.
- ↑ „July Plot“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-03-07.
- ↑ Hans Helmut Kirst „20th of July“
- ↑ Winston Churchill, war annual books, „1944“
- ↑ William L. Shirer The Rise and Fall of the Third Reich, part IV, chapter „20th July“
- ↑ Klemens von Klemperer, German Resistance against Hitler: The Search for Allies Abroad 1938–1945
- ↑ Hoffmann 1996, pp. 608–609.
- ↑ According to Shirer, Führer Conferences on Naval Affairs, 1960, p. 1393.
- ↑ Killing Hitler: The Plots, the Assassins, and the Dictator Who Cheated Death, p. 3
- ↑ Hans Magnus Enzensberger: Hammerstein oder Der Eigensinn. Eine deutsche Geschichte. Frankfurt am Main, Suhrkamp 2008, ISBN 978-3-518-41960-1
- ↑ 11,0 11,1 Andrews, Evan (2015-04-29). „6 Assassination Attempts on Adolf Hitler“. History.com. Nuoroda tikrinta 2021-03-07.
- ↑ 12,0 12,1 12,2 „Killing Hitler: The Many Assassination Attempts on Adolf Hitler“. History.uk. Nuoroda tikrinta 2021-03-07.
- ↑ [1]
- ↑ 14,0 14,1 14,2 Dittrich, Monika (2014-07-20). „How traitors became heroes“. Deutsche Welle. Nuoroda tikrinta 2014-07-20.
- ↑ „Operation Valkyrie – The "July Plot" to Assassinate Hitler | Jewish Virtual Library“. jewishvirtuallibrary.org. Nuoroda tikrinta 2016-11-18.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Hoffmann, P.C.W. (1996). History of the German Resistance, 1933–1945. Monrealis: McGill-Queen's University Press. ISBN 978-0773515314.