Kalbų šeimos

Pasaulio kalbos gali būti skirstomos į kalbų šeimas. Kalbų šeima yra genetiškai susijusios, t. y. iš vienos prokalbės kilusios kalbos. Kai kuriose kalbų šeimose, sistemiškai lyginant atskiras kalbas, galima iki tam tikro lygio šią prokalbę rekonstruoti.

Tiek praeityje, tiek šiuo metu egzistuoja hipotezės, pagal kurias atskiras kalbų šeimas galima jungti į dar didesnius vienetus, vadinamąsias makrošeimas (pvz., nostratinės kalbos, eurazinės kalbos, Dene-Kaukazo). Šios hipotezės iki šiol nesusilaukė tyrinėtojų daugumos palaikymo.

Pasaulyje yra kiek daugiau nei 7 000 šnekamųjų kalbų.^[1] Kalbančiųjų tomis kalbomis skaičius labai skiriasi – nuo kinų kalbos, kurią vartoja daugiau kaip milijardas žmonių, iki nykstančių kalbų, kuriomis šneka vos keletas žmonių. Paprastai kalba šneka tam tikra viena tauta. Tačiau yra kalbų, kurias vartoja kelios tautos, net kelios valstybės.

Daugelį žmonių šnekamųjų kalbų (be jų, dar yra dirbtinių kalbų) galima priskirti tam tikrai kalbų šeimai ir grupei. Kalbos į šeimas skirstomos pagal jų giminiškumą, t. y. į vieną šeimą patenka iš vienos prokalbės kilusios kalbos. Ši prokalbė retai yra tiesiogiai žinoma, nes daugelis kalbų turi trumpą rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą istoriją.

Nepaisant to, taikant lyginamuosius metodus tokios prokalbės bruožus galima atkurti pagal dabartines kalbas, naudojantis dar XIX a. sukurtu Augusto Schleicherio.rekonstrukcijos metodu. Šitaip rekonstruota indoeuropiečių prokalbė (nes ja buvo šnekama dar prieš rašto atsiradimą). Kalbos, kurių nepavyksta priskirti nė vienai kalbų šeimai, vadinamos izoliuotomis.

Kalbų šeimos skirtomis į grupes ir pogrupius pagal kalbų giminiškumo laipsnį (pvz., lietuvių kalba yra indoeuropiečių kalbų šeimos baltų grupės, kilusios iš baltų prokalbės, rytų baltų pogrupio kalba).

Kalbų šeimos

Skirtingi autoriai įvairiai skirsto kalbas, ir pasakyti, kiek yra kalbų šeimų, taip pat sunku kaip ir pasakyti, kiek yra pačių kalbų. Žemiau pateikiamame sąraše kalbų šeimos sugrupuotos geografiškai – tai padaryta tik patogumo dėlei. Šis geografinis principas nereiškia, kad tos kalbų šeimos yra tarpusavyje giminingos (pvz., sudaro kokią nors superšeimą).

Europa, šiaurės, rytų ir pietų Azija

Indoeuropiečių kalbos
Dravidų kalbos
Kaukazo kalbos (paprastai manoma, kad tai dvi atskiros kalbų šeimos – Šiaurės Kaukazo ir kartvelų)
Altajaus kalbos (dalis kalbininkų ginčija tiurkų kalbų, mongolų kalbų ir tungūzų-mandžiūrų kalbų giminystę)
Uralo kalbos
Huritų-Urartu kalbos (išnykusios; kartais su kitomis senovės Mespotamijos kalbomis priskiriamos Azianinėms kalboms)
Jukagyrų kalbos (kartais priskiriamos Uralo kalboms, kartais laikomos atskira jukagyrų kalba)
Čiukčių-Kamčiadalų kalbos
Jenisėjaus kalbos
Andamanų kalbos (dvi šeimos)

Afrika ir pietvakarių Azija

žr. pagrindinį straipsnį Afrikos kalbos

Semitų-chamitų kalbos
Nigerio-Kongo kalbos (anksčiau vadintos Kongo-Kordofano kalbomis)
Nilo-Sacharos kalbos
Khoisanų kalbos (dar vadinamos bušmėnų – hotentotų kalbomis)

Rytų ir pietryčių Azija, Ramiojo vandenyno regionas

Australijos aborigenų kalbos (daug šeimų)
Austroazinės kalbos
Austronezinės kalbos (dar vadinamos malajų – polineziečių kalbomis)
Miao-jao kalbos (dar vadinamos hmongų – mienų kalbomis)
Japonų kalbos (dažnai visos laikomos japonų kalbos tarmėmis)
Papuasų kalbos (daug šeimų)
Kinų-tibetiečių kalbos
Tajų-kadajų kalbos

Šiaurės Amerika

žr. pagrindinį straipsnį Indėnų kalbos

Žinomas lingvistas Dž. Greenbergas (J. Greenberg) pasiūlė senąsias Amerikos kalbas klasifikuoti į tris grupes:

tačiau dėl senųjų Amerikos kalbų klasifikacijos diskusija tebevyksta.

Nuorodos

Joseph Greenberg

Centrinė Amerika ir Pietų Amerika

žr. pagrindinį straipsnį Indėnų kalbos

Izoliuotos kalbos

Europa

Baskų kalba (Ispanija, Prancūzija)
Etruskų kalba (Italija; išnykusi)

Azija

Ainų kalba (Japonija; kartais ainų kalbos tarmės laikomos atskiromis kalbomis)
Burušų kalba (Pakistanas, Indija; bandoma susieti su Jenisėjaus kalbomis)
Korėjiečių kalba (Pietų Korėja ir Šiaurės Korėja; kartais siejama su Altajaus kalbomis)
Nivchų kalba (Rusija)
Kalto kalba (Indija; dar vadinama nahalių kalba)
Šumerų kalba (išnykusi)
Elamitų kalba (išnykusi)
Hatų kalba (išnykusi; kartais siejama su Šiaurės Kaukazo kalbomis)

Afrika

Hadzų kalba (Tanzanija; kartais priskiriama khoisanų kalboms).

Šiaurės Amerika, Centrinė Amerika ir Pietų Amerika

žr. pagrindinį straipsnį Indėnų kalbos

Gestų kalbos

Kreolų kalbos, pidžinai ir mišriosios kalbos

Dirbtinės kalbos

Tolesnio grupavimo bandymai

Kalbininkai mėgina susieti jau išskirtas kalbų šeimas tarpusavyje (į superšeimas) bei atrasti izoliuotų kalbų ryšius su kitomis kalbomis. Žemiau pateikiami įvairių kalbininkų pasiūlyti kalbų šeimų grupavimai (jie visi nėra iki galo įrodyti):

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

↑ „World Population 6,800,596,862 / Living Languages 7,106 / Institutional: 560, Developing: 1,563, Vigorous: 2,549, In Trouble: 1,519, Dying: 915“. ethnologue.com. Suarchyvuotas originalas 2016-02-02. Nuoroda tikrinta 2016-04-13.

Literatūra

Šiuolaikinė

Raymond C. Gordon (Hrsg.): Ethnologue: Languages of the World, 15. Aufl., Dallas: SIL, 2005, ISBN 1-55671-159-X
Merritt Ruhlen: A Guide to the World’s Languages, Volume 1: Classification. Stanford: Stanford University Press, 1987, Nachdruck 2000: ISBN 0-8047-1894-6
Charles F. Voegelin & Florence M. Voegelin: Classification and Index of the World’s Languages. New York: Elsevier, 1977, ISBN 0-444-00155-7

Istorinė

Franz Nikolaus Finck: Die Sprachstämme des Erdkreises. Berlin: Teubner, 1909
Ernst Kieckers: Die Sprachstämme der Erde. Heidelberg: Winter, 1931
Wilhelm Schmidt: Die Sprachfamilien und Sprachenkreise der Erde, 1926, Nachdruck 1977: ISBN 3-87118-277-X

[1] „World Population 6,800,596,862 / Living Languages 7,106 / Institutional: 560, Developing: 1,563, Vigorous: 2,549, In Trouble: 1,519, Dying: 915“. ethnologue.com. Suarchyvuotas originalas 2016-02-02. Nuoroda tikrinta 2016-04-13.

[1]