Baltų prokalbė

Baltų prokalbė
Paplitimas	Rytų–Šiaurės Rytų Europa
Kilmė	Indoeuropiečių prokalbė Baltų-slavų prokalbė?(hipotezė) Baltų prokalbė Dukterinės kalbos – baltų

Geležies amžiaus baltų archeologinės kultūros:

  Dulokaimio-Kovrovo kultūra (sembai ir notangai)

  Olštyno kultūra (galindai?)

  Sūduvių kultūra (jotvingiai)

  Nemuno žemupio kapinynų kultūra (kuršiai)

  Brūkšniuotosios keramikos kultūra

  Milogrado kultūra

  Dniepro-Dauguvos kultūra

  Pamario kultūra

  Varpinių kapų kultūra

  Baltai V–VI a.

  Baltai VII–VIII a.

Baltų prokalbė (latv. baltu pirmvaloda), arba prabaltų kalba, protobaltų kalba (latv. pirmbaltu valoda) – hipotetinė kalba, iš kurios kilo baltų kalbos. Kadangi nėra jokių baltų prokalbės rašytinių šaltinių, ji atkuriama lyginamosios istorinės kalbotyros metodu, pasitelkiant paliudytų baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų duomenis.

Baltų prokalbė kilo iš indoeuropiečių prokalbės, kai ši apie III tūkstantmetį pr. m. e. pradėjo skilti. Esama hipotezės, jog galėjusi būti bendra baltų ir slavų prokalbė. Baltų prokalbė buvo fleksinė kalba. Įprastinė žodžių tvarka sakinyje – SOV (veiksnys – papildinys – tarinys).

Baltų prokalbė išsiskiria šiomis pagrindinėmis ypatybėmis:

1. laisvas kirtis;
2. trumpųjų indoeuropiečių prokalbės (ide.) balsių *o, *a sutapimas į vieną *a;
3. ide. balsių kaitos išlaikymas ir jos išplėtojimas;
4. *m išlaikymas prieš dantinius priebalsius;
5. ē kamieno produktyvumas;
6. savitos mažybinės priesagos;
7. vienodos asmenų galūnės visiems veiksmažodžio laikams ir nuosakoms;
8. veiksmažodžio trečiajam asmeniui nebūdinga skaičiaus skirtis;
9. visiškas ide. perfekto ir aoristo nebuvimas;
10. būtasis laikas, sudarytas su teminiais balsiais *-ā- ir *-ē-;
11. savito žodyno sluoksnis, įskaitant onomastikos elementus.

Visos rekonstruotos formos žymimos žvaigždute (*), net jeigu jos sutampa su dabartinių baltų kalbų arba paliudytomis formomis.

Baltų ir slavų kalbinės vienovės klausimas

Įvairių požiūrių į baltų ir slavų kalbinės vienovės laikotarpį schema

Ilgą laiką mokslininkai įvairiai svarsto, ar būta bendro baltų ir slavų kalbų laikotarpio, t. y. ar buvo bendra baltų–slavų prokalbė. Be to, ir XX a., ir šiomis dienomis galima išgirsti baltų–slavų kalbinės vienovės šalininkų nuomonę, kad baltų prokalbė neegzistavo – neva bendra baltų–slavų prokalbė iš karto išsiskyrė į tris kalbų atšakas: rytų baltų, vakarų baltų (prūsų) ir praslavų kalbas. Vis dėlto bendrabaltiškasis garsynas ir morfologija už praslavų senoviškesni, net dabartinės baltų kalbos ir palyginti neseniai mirusi prūsų kalba archajiškumu prilygsta arba bemaž nenusileidžia prieš tris ar daugiau tūkstantmečių kitų indoeuropiečių kalbų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotai būklei.

Bendrybių nevienodai gausu atskirose slavų ir baltų kalbose: daugiau bendrumų su slavų kalbomis turi prūsų ir latvių kalbos, o lietuvių kalba su slavų kalbomis siejasi mažiau; baltų ir slavų arealą raižo nevienodos izoglosos. Nepaisant to, šiedvi kalbų šeimos turi daug panašumų visuose kalbos lygmenyse, todėl A. Schleicheris manė buvus vieną baltų-slavų prokalbę, vėliau skilusią į baltų ir slavų prokalbes. A. Meillet teigė priešingai: jis laikėsi nuomonės, kad baltų ir slavų kalbų panašumai susidarė dėl lygia greta vykusios kalbų raidos, o bendros baltų ir slavų prokalbės nebūta. Lenkų kalbininkas J. M. Rozwadowskis pasiūlė kalbų raidos schemą, pagal kurią po baltų–slavų kalbų vienovės (III tūkstantmetyje pr. m. e.) prasidėjo nepriklausomos raidos laikotarpis (II–I tūkstantmetyje pr. m. e.), o šį pakeitė naujo kalbų suartėjimo metas (nuo pirmųjų m. e. amžių iki šių dienų). J. Endzelīnas teigė, kad baltų ir slavų kalbos, suskilus indoeuropiečių prokalbei, rutuliojosi nepriklausomai, o vėliau išgyveno suartėjimo laikotarpį. V. Mažiulis anksčiau (1964) laikėsi požiūrio, kad slavų prokalbė egzistavusi, o baltų – ne; baltų prokalbė gyvavusi baltų-slavų kalbinės vienovės rėmuose, mat baltų kalbinė bendrija ėmusi irti tuo pat metu, kaip ir baltų-slavų. Vėliau V. Mažiulis nuomonę pakeitė: pasak jo, iki I tūkstantmečio pr. m. e. vidurio baltų-slavų kalba turėjusi būti baltų prokalbė, iš kurios tada pradėjusi vystytis slavų prokalbė. Šią prielaidą visų pirma (7-ame dešimtmetyje) iškėlė ir argumentavo V. Toporovas ir V. Ivanovas, jiems pritarė V. Zepas, V. Pisanis bei daugelis lietuvių kalbininkų – anot jų, slavų prokalbė yra kilusi iš baltų paribio dialektų. V. Pisanio manymu, šie dialektai Dniepro aukštupyje ribojosi su iranėnų dialektais, ir slavų prokalbę būtų galima laikyti suiranėninta baltų kalba. Kalbininkų teigimu, dauguma baltų ir rytų (iš dalies ir vakarų) slavų kalbų žodyno bendrybių, slavų „akavimas”, rytų slavų pilnagarsystė, šioje slavų kalbų grupėje ilgiau išlikę sveiki trumpieji balsiai i, u, tik rytų slavų ir lenkų kalbose dažnai vartojamos priesagos -ail-, -uk- bei, V. Vondráko manymu, slavų priesagos -osn-, -os-, -as- laikytina baltiškuoju palikimu. Ypač intensyvūs prabaltų kalbiniai kontaktai su iranėnais matyti vandenvardžiuose į pietus nuo Pripetės, nuo pat Seimo upės ištakų. Išanalizavęs kalbos faktus, V. Martynovas patikslina, kad slavų prokalbei davęs pradžią dialektas turėjęs būti artimas prūsų protėvių prabaltiškai tarmei, kuri prieš sąveiką su iranėnais būsianti kontaktavusi su italikų bei jiems artimų prakeltų kalbomis. Anot S. Karaliūno, prabaltų ir praslavų dialektai esą kilę iš skirtingų praindoeuropietiškų dialektų, tačiau jie išgyvenę supanašėjimo laikotarpį, erdvėje ir laike sudarę dialektų tąsą. Z. Zinkevičius, sutikdamas, kad baltai ir slavai patyrę bendros raidos epochą, nepritaria nei slavų prokalbės kilmės iš baltų paribio dialektų, nei bendros baltų–slavų prokalbės egzistavimo hipotezėms: jis irgi teigia baltų ir slavų kalbas išsirutuliojus iš atskirų indoeuropiečių prokalbės tarmių.

Sąsajos su germanų kalbomis

Žymus bendro žodyno sluoksnis baltų kalbas sieja ne tik su slavais, bet ir su germanais − registruojama daugiau kaip 60 baltams ir germanams bendrų žodžių (skoliniai neįtraukiami). Dar daugiau žodyno bendrybių jungia visas tris kalbų šeimas − baltus, slavus ir germanus. Bendrasis žodynas aprėpia darbo procesų, įrankių, žemdirbystės ir kitus pavadinimus, pvz., baltų prok. *darbas 'darbas' – germanų prok. *derbaz 'stiprus, ryžtingas, drąsus' < *derbaną 'dirbti', baltų prok. *derṷā 'degutas, derva' – germanų prok. *terwą 'degutas, derva', baltų prok. *gāmurii̯as 'gomurys' – germanų prok. *gōmô 'gomurys'. Kad kontaktai siekia labai senus laikus, rodo išskirtinis morfologijos bendrumas − tik baltų, slavų ir germanų kalbos turi naudininko ir įnagininko linksnius su priebalsiu -m-: baltų prok. *nakti-m-as, germanų prok. *nahtu-m-az, slavų prok. *noťь-m-ъ 'naktims'; baltų prok. *nakti-m-īs, germanų prok. *nahtu-m-iz, slavų prok. *noťь-m-i 'naktimis'. Visos kitos indoeuropiečių kalbos čia turi priebalsį -bh- / -b-, plg. skr. nakti-bh-yaḥ, lot. nocti-b-us 'naktims'; skr. nakti-bh-iḥ 'naktimis'. Baltus su germanais sieja skaitvardžių '11'–'19' daryba (germanų kalbose šis darybos modelis taikomas tik skaitvardžiams '11' ir '12'). Visose trijose kalbų šeimose bendri pavadinimai tūkstančiui (baltų prok. *tūšant-, germanų prok. *þūsundī, slavų prok. *tysǫťa), auksui (baltų prok. *želtan, germanų prok. *gulþą, slavų prok, *zolto), sidabrui (baltų prok. *sireblan, germanų prok. *silubrą, slavų prok. *sьrebro; bendras skolinys iš nenustatytos neindoeuropietiškos kalbos), vienodas skaitvardžių '20'–'90' darybos modelis. Baltų ir germanų kalbose iš dalies sutampa būtojo laiko veiksmažodžių daryba (šaknies balsių kaita), šiedvi kalbų šeimas jungia aoristo nebuvimas, o jo turėjimas – slavus su iranėnais. S. Ambrazo manymu, germanai iš baltų pasiskolino kai kurias priesagas, pavyzdžiui, *-ing-, *-isko-, *-ō-men- (plg. sen. vok. a. arming 'vargeta', sen. isl. bernska 'vaikystė', got. aldōmin 'senatvei'). Atsižvelgiant į visa tai daroma prielaida, kad kažkada turėjusi būti baltų, slavų ir germanų kalbų sąjunga, bet ne bendra prokalbė. Vienų tyrėjų manymu, senesni baltų–germanų kontaktai, o slavai įsijungę vėliau: pasak S. Karaliūno, III tūkstantmetyje pr. m. e. prabaltų ir pragermanų dialektai išgyvenę suartėjimo laikotarpį ir prabaltų kalba buvusi artimenė pragermanų kalbai negu praslavų. Esama ir priešingų nuomonių – neva ankstesni esą baltų–slavų–germanų ryšiai, o baltų–germanų susiklostę vėliau. W. Schmidas teigė, kad prabaltų dialektas, kaip ir pragermanų, pradžioje buvęs kentuminis, tik vėliau satemizuotas ir priartėjęs prie slavų bei kitų sateminių dialektų.

Atsiskyrimo chronologija

W. R. Schmalstiego apskaičiavimais, kaip kultūrinė ir tautinė bendruomenė baltai iškilo II tūkstantmetyje pr. m. e. A. Girdenis ir V. Mažiulis (1994), taikydami glotochronologijos metodą, teigia baltų ir slavų prokalbes atsiskyrus iki IX a. pr. m. e., o apie V a. pr. m. e. baltų prokalbė turėjusi skilti į vakarų ir rytų baltų šakas. Pasitelkę S. Starostino „atbulinės tikslumo patikros“ (rekalibruojamąją) glotochronologiją, čekų mokslininkai V. Blažekas ir P. Novotná apskaičiavo, kad baltų ir slavų vienovė turėjusi iširti XV–XIV amžiuose pr. m. e., o prūsų protėvių kalba pradėjusi atsiskirti nuo baltų prokalbės maždaug X–VIII amžiuose pr. m. e. V. Toporovo ir V. Ivanovo teigimu, nuo II tūkstantmečio pr. m. e. iki I tūkstantmečio pr. m. e. vidurio slavų prokalbė tebuvo baltų prokalbės šnektų tąsa. Apie išnykusią Dniepro (ar Dniepro – Okos) baltų kalbą, išlikusią vandenvardžiuose (žr. „Rytų galindų kalba“), trūksta duomenų, kad būtų galima ką nors pasakyti apie jos atsiskyrimą nuo kitų baltų šakų.

Protėvynė

Baltiškų vandenvardžių paplitimo arealas

  Plotas, kuriame gausu baltiškų vandenvardžių

  Plotas, kur baltiškų vandenvardžių nedaug ir dalis jų abejotini

Baltiškų vandenvardžių (hidronimų) plotas driekiasi nuo Vyslos vakaruose iki Maskvos rytuose ir nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Kijevo pietuose. Ši baltų užimama erdvė viršijo 860 000 km² plotą, dabartinės lietuvių ir latvių žemės tėra likutis, sudarąs apie ¹/₆ buvusios baltų teritorijos. Esama nuomonių, kad baltų žemės tarp Vyslos ir Dauguvos seniausiaisiais laikais buvo apgyvendintos Baltijos finų genčių, kurias baltai čia asimiliavo. Diskutuojama dėl baltų vandenvardžių ploto pietvakarių ribos. S. Karaliūnas teigė, kad Oderio ir Vyslos baseinai beveik ištisai priklauso baltiškų vandenvardžių paplitimo arealui. Pasak vokiečių kalbininko Hermanno Schallio, baltiškų vietovardžių esama gerokai toliau į vakarus, anapus Oderio, iki pat Elbės ir už jos, taip pat Saksonijoje ir Baltijos jūros Riugeno saloje. II–I tūkstantmetyje pr. m. e. baltai buvo apgyvendinę didesnes teritorijas negu tuo metu slavai ar germanai. Atsižvelgiant į nedidelį tų laikų gyventojų tankį, šiose teritorijose galėjo gyventi iki 500 000 žmonių.

Vakaruose baltų prokalbės vartotojai gyveno greta germanų, pietuose – šalia slavų, o šiaurėje ir šiaurės rytuose ribojosi su finougrų gentimis. Anot V. Toporovo, 1000–800 metais pr. m. e. pragermanai išstūmė baltus iš žemių, plytėjusių į vakarus nuo Pasargės upės. Paskutiniais amžiais pr. m. e. baltų teritorija ėmė mažėti dėl gotų migracijos. W. Smoczyńskio teigimu, iki slavų ekspansijos baltų ir slavų riba turėjusi eiti palei Pripetės upę, tačiau baltiškų vandenvardžių esama ir į pietus nuo Pripetės, vienas piečiausių – Šandra (žiotys maždaug už 93,5 km į pietryčius nuo Kijevo). VI–VII m. e. a., Didžiojo tautų kraustymosi laikais, slavai pradėjo apgyvendinti baltų šiaurinius bei rytinius plotus. XI−XII amžiuose rusų metraščiai tebemini kovas su netoli Maskvos išlikusiais baltais rytų galindais. Nuo 1225 m. suintensyvėjo Vokiečių ordino užkariavimai ir kolonizavimas Pabaltijyje, ir iki XVIII a. pradžios prūsai buvo asimiliuoti.

Tšcineco archeologinė kultūra

M. Gimbutienė teigė, kad baltų protėviai priklausė laivinių kovos kirvių kultūros bendrijai, o vėlesnieji baltų prokalbės vartotojai atstovavo Tšcineco archeologinei kultūrai (XIX a. pr. m. e. – XI a. pr. m. e.). Pritardamas M. Gimbutienei, kad laivinių kovos kirvių kultūros atstovai buvo prabaltai (taip pat ir praslavai, pragermanai ir prakeltai), J. P. Mallory‘is vis dėlto mano Tšcineco kultūrą buvus praslavišką. Tačiau didesnioji Tšcineco kultūros teritorijos dalis įeina į baltiškų vandenvardžių paplitimo žemes (žr. žemėlapius), o slavai į jas pradėjo keltis praėjus 1700–1800 metų po Tšcineco kultūros gyvavimo (nuo VI–VII m. e. a.). Beveik visame Aukštutinio Dniepro baseine, išskyrus rytinius jo pakraščius ir Seimo upyną, baltiški vandenvardžiai sudaro seniausiąjį šio krašto hidronimijos sluoksnį. Laikantis kurganų hipotezės, indoeuropiečių protėvynė buvusi Ponto stepėje, ir iš visų baltų žemių Aukštutinio Dniepro baseinas nuo jos nutolęs mažiausiai.

Iš vadinamojo centrinio arealo kilo rytų, o iš paribinio – vakarų baltai.

Nustatyti, kur būta baltų protėvynės, padeda ir tai, kad baltų prokalbei atkuriami ąžuolo, obels, beržo, liepos, uosio, klevo ir guobos pavadinimai, tačiau prabaltai neturėję žodžių bukui, kukmedžiui ir gebenei pavadinti. Baltų prokalbėje turėti savi žodžiai voverei, kiaunei, stumbrui ir lokiui.

Fonetika ir fonologija

Balsiai ir dvigarsiai

Baltų prokalbės balsiai, palyginti su būkle indoeuropiečių prokalbėje (ide.), buvo mažai pakitę: trumpieji *a ir *o sutapo į vieną *a, redukuotas neaiškios kokybės indoeuropiečių balsis pirminis šva (*ə) taip pat buvo paverstas *a – kaip ir visose europinėse indoeuropiečių kalbose, o žodžio viduryje išnyko. Laringalų teorijos šalininkų manymu, pirminis šva yra atsiradęs subalsinus laringalus, todėl jo rekonstrukcija indoeuropiečių prokalbei nereikalinga ir yra pasenusi.

Būta keturių trumpųjų ir penkių ilgųjų balsių:

Trumpieji balsiai Priešakinės eilės Užpakalinės eilės Aukštutinio pakilimo i u Vidurinio pakilimo e Žemutinio pakilimo a

Ilgieji balsiai Priešakinės eilės Užpakalinės eilės Aukštutinio pakilimo ī ū Vidurinio pakilimo ē ō Žemutinio pakilimo ā

Turėti keturi trumpieji ir šeši ilgieji dvibalsiai. Jų pakilimas ir eilė pagal pirmąjį dėmenį:

Trumpieji dvibalsiai Priešakinės eilės Užpakalinės eilės Aukštutinio pakilimo Vidurinio pakilimo ei,1 eu Žemutinio pakilimo ai,1 au

Ilgieji dvibalsiai Priešakinės eilės Užpakalinės eilės Aukštutinio pakilimo Vidurinio pakilimo ēi,1 ēu ōi, ōu Žemutinio pakilimo āi,1 āu

Pastabos:

• ¹ Rytų baltų dvibalsis ie gali būti kilęs ne tik iš baltų prokalbės *ei, bet ir iš *ai (galbūt kartais ir iš ilgųjų *ēi, *āi: liet. dvi žemi 'dvi žemės' < *žemie < *žemēi; liet. dvi ranki 'dvi rankos' < *rankie < *rankāi). Todėl tais atvejais, kai vakarų baltų (prūsų) duomenų nėra arba jie dviprasmiški, iškyla sunkumų rekonstruojant tikslią – su *ei ar su *ai – prabaltišką formą.

Balsiai *a, *e, *i, *u su sonantais *r, *l, *m, *n baltų prokalbėje, kaip ir dabartinėse baltų kalbose, sudarydavo mišriuosius dvigarsius. Nežinia kaip kitose padėtyse, tačiau bent galūnėse būta mišriųjų dvigarsių ir su ilgaisiais balsiais. Ilgieji mišrieji dvigarsiai, kurių padėtis morfemose sunkiai nustatoma arba jei dėl jų buvimo abejojama, pateikiami skliausteliuose:

Mišrieji dvigarsiai

	-l	-r	-m	-n
a- (ā-)	al (āl)	ar (ār)	am (ām)	an, ān
e- (ē-)	el (ēl)	er (ēr)	em (ēm)	en, ēn
i- (ī-)	il (īl)	ir (īr)	im (īm)	in (īn)
u- (ū-)	ul (ūl)	ur (ūr)	um (ūm)	un (ūn)
(ō-)	(ōl)	(ōr)	(ōm)	ōn

Ilgieji mišrieji dvigarsiai gali būti rekonstruojami glotalizuotose (akūto) padėtyse (žr. „Kirtis ir priegaidė“), pavyzdžiui, ide. *pl̥h₁nós 'pilnas' > baltų prok. *pī́ˀlnas 'pilnas'; kirčio vieta čia pakitusi dėl Hirto dėsnio.

Balsių kaita

Baltų prokalbėje buvo gerai išlaikyta bei išplėtota indoeuropiečių prokalbės balsių kaita, kurios branduolį sudarė vienas kitą keičiantys *e : *a (vietoj ide. *e : *o) ir *ē : *ō. Šie balsiai kaitaliojosi šaknyse ir kitose morfemose. Skirtingos kokybės balsių kaita vadinama kokybine (*e : *a, *ē : *ō), o to paties trumpojo ir ilgojo balsio porų kaita (pvz., *e : *ē, *a : *ō < ide. *e : *ē, *o : *ō) – kiekybine. *e yra normalusis laipsnis, o *a – normaliojo laipsnio atbalsis. Trumpųjų balsių *e: *a kaita vadinama pamatiniu laipsniu, o *ē : *ō – pailgintuoju. Jeigu balsiai *e : *a arba *ē : *ō iškrenta, turimas nulinis laipsnis (ø). Tai – e eilės kaita. Minėtieji balsiai kaitaliodavosi ir eidami pirmaisiais grynųjų dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių dėmenimis: su balsingaisiais priebalsiais (sonantais) *r, *l, *m, *n sudarydavo uždarąją e kaitos eilę, o su balsiais *i ir *u – atitinkamai i ir u eiles. Šiais atvejais vietoj nulinio laipsnio i eilėje turėtas silpnasis laipsnis *i (*i̯), o u eilėje – *u (*ṷ). e eilėje su sonantais silpnuoju laipsniu eidavo balsiai *i, *u + sonantas. Griežtai žiūrint, silpnasis laipsnis yra tas pats nulinis (nykstamasis), nes iškrenta balsiai *e : *a : *ē : *ō.

Balsių kaitos eilės ir laipsniai

	Pamatinis laipsnis	Pailgintasis laipsnis	Nulinis (nykstamasis) laipsnis	Silpnasis laipsnis
e eilė	e: a	ē : ō	ø	–
e eilė su sonantais	eR1 : aR	ēR : ōR	–	iR / uR
i eilė	ei: ai	ēi : ōi	–	i (i̯)
u eilė	eu: au	ēu : ōu	–	u (ṷ)

Pastabos:

• ¹ R žymi bet kurį iš sonantų *r, *l, *m, *n.

e eilės kaitos pavyzdžiais galėtų būti liet. veda – vadas, latv. ved 'veda' – vadīt 'vadovauti; vairuoti' (pamatinis laipsnis); liet. ėdė < *ēdē – uodas < *ōdas, latv. ēd 'valgo' – ods (sk. uods) < *ōdas 'uodas' (pailgintasis laipsnis); baltų prok. *s-ants 'esąs' (nulinis laipsnis; plg. su pamatiniu laipsniu *es-ti 'esti, yra').

e eilės su sonantais, i ir u eilių pamatinio ir silpnojo kaitos laipsnių pavyzdžiai: liet. lemti – ap-lamas (pamatinis laipsnis) – latv. lumsti 'staklių dalis' (silpnasis laipsnis), liet. kerpa – karpyti (pamatinis laipsnis) – kirpo (silpnasis laipsnis); liet. keitė – kaita (pamatinis laipsnis) – kito (silpnasis laipsnis); liet. kiautas < *keutas – kaušas (pamatinis laipsnis), liet. daužti (pamatinis laipsnis) – dužti (silpnasis laipsnis).

Ilgųjų grynųjų dvibalsių ir ilgųjų mišriųjų dvigarsių dabartinės baltų kalbos neišlaikė, todėl pailgintojo kaitos laipsnio atspindžių esama tik neskiemeninėje (heterosilabinėje) padėtyje: e eilės su sonantais pailgintasis laipsnis lėmė, luomas (< *lē-mē, *lō-mas; *ēm, *ōm neskiemeniniai, skiemens nesudaro), gėrė (< *gē-rē; *ēr neskiemeninis); lietuvių tarmių i eilės pailgintasis laipsnis lėjo 'liejo', latv. lēja 't. p.' (< *lē-i̯ā; *ēi neskiemeninis). Pailgintasis i ir u eilių laipsnis matyti kai kuriose rekonstruotose formose: *aṷei! 'avie!' (pamatinis laipsnis) – *aṷēi 'avyje' (pailgintasis laipsnis), *butei 'bū́ste, namè' (vns. viet.; pamatinis laipsnis) – *butōi 'būstui, namui' (pailgintasis laipsnis); *sūnaus 'sūnaus' (pamatinis laipsnis) – *sūnōu 'sūnuje' (pailgintasis laipsnis), liet. dauba < *daubā (pamatinis laipsnis) – duobė < *dōubē (pailgintasis laipsnis), prabaltų esamojo laiko *keu- / *keṷ- 'dengia lenkiančiai' (pamatinis laipsnis) – būtojo laiko *kēu- / *kēṷ- (pailgintasis laipsnis).

Ide. trumpąjį *o prabaltams pavertus *a, susidarė pamatinio ir pailgintojo laipsnių asimetrija, nes greta pailgintojo laipsnio *ē turėtas ilgasis *ō, bet pamatiniame laipsnyje – greta *e trumpasis *a, o ne *o. Išlyginat šį netolygumą, vietoj ilgojo *ō neretai būdavo įsivedamas ilgasis *ā, todėl dabar vietoj laukiamo *ō > rytų baltų uo pasitaiko *ā > liet. o, latv. ā: liet. žėlė (< *žēlē) – žolė, latv. zāle (< *žālē), o ne *žōlē > liet. **žuolė, latv. **zuole. Tokiu būdu buvo išplėtota kiekybinė balsių *a : *ā kaita: liet. labas – lobis (< *lābii̯an). Ilgainiui kiekybinė balsių kaita buvo įsivesta ir į u, i eiles: liet. dužti – dūžis (< *dūžii̯an), krito – krytis (< *krītii̯an).

Priebalsiai

Priebalsiai baltų prokalbėje patyrė didesnių pokyčių nei balsiai, palyginti su pirmykšte būkle indoeuropiečių prokalbėje. Indoeuropiečių prokalbės aspiruotieji ir lūpų gomuriniai priebalsiai (*bʰ, *dʰ, *gʰ, *g^u̯, *g^u̯h, *k^u̯) baltų prokalbėje, kaip ir kai kuriose kitose indoeuropiečių kalbose, sutapo su paprastaisiais sprogstamaisiais priebalsiais (*b, *d, *g, *k). Tačiau ankstyvuoju laikotarpiu paprastųjų skardžiųjų sprogstamųjų ir aspiruotų skardžiųjų sprogstamųjų priebalsių skirtumas galėjo būti išlaikytas, nes prieš paprastuosius skardžiuosius sprogstamuosius priebalsius balsiai ilgėjo, o prieš aspiruotuosius – ne (Winterio dėsnis).

Paprastai indoeuropiečių prokalbei rekonstruojami trys laringalai – h ar panašaus tipo ide. gerkliniai priebalsiai, žymimi *h₁, *h₂, *h₃. Jie nepaliudyti nė vienoje indoeuropiečių kalboje, išskyrus hetitų. Baltai gana anksti turėjo jų netekti (pasak S. Karaliūno, apie 2000–1500 m. pr. m. e.).

Baltų prokalbė – sateminė, indoeuropiečių prokalbės minkštasis priebalsis *ḱ virto *š, minkštasis *ǵ ir minkštasis aspiruotasis *ǵʰ – *ž. Baltų prokalbėje tikriausiai dar nebūta priebalsių minkštinimo (palatalizacijos), įvairiai atsiskleidžiančio lietuvių, latvių ar prūsų kalbose, nebent priebalsiai *k, *g vėlesniuoju laikotarpiu galėję turėti minkštąsias poras *ḱ, *ǵ. Neaišku, ar indoeuropiečių prokalbės trumpieji skiemens nesudarantys pusbalsiai *ṷ, *i̯ visada buvo išlaikomi, ar kartais tariami kaip v, j; toliau bus pateikiami tik *ṷ, *i̯. Pusbalsiai *ṷ, *i̯ siejosi su balsiais *u, *i: minėtieji pusbalsiai būdavo tariami prieš balsius ir balsinguosius priebalsius arba tarp jų, o balsiai *u, *i − tarp priebalsių. Abilūpinis pusbalsis *ṷ tikriausiai tartas kaip anglų k. w (pvz., we 'mes'), o palatalinis pusbalsis *i̯ − kaip lietuvių k. neskiemeninis i (pvz., kalnai).

Priebalsiai

		Abilūpiniai	Dantiniai	Alveoliniai	Palataliniai	Gomuriniai
Nosiniai		m	n
Sprogstamieji	duslieji	p	t			k
	skardieji	b	d			g
Pučiamieji	duslieji		s	ʃ
	skardieji		(z)1	ʒ
Virpamieji				r
Šoniniai			l
Pusbalsiai		ṷ2			i̯2

Pastabos:

• ¹*z – ne savarankiškas priebalsis, o tik *s variantas (alofonas) prieš skardųjį priebalsį.
• ² Indoeuropeistikoje šie pusbalsiai gali būti žymimi ir kaip *w (= *ṷ), *y (= *i̯).

Indoeuropiečių prokalbės balsingieji priebalsiai *ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ, vartoti kaip balsiai ir galėję sudaryti skiemenį, baltų prokalbėje virto mišriaisiais dvigarsiais *ir, *il, *im, *in (rečiau – *ur, *ul, *um, *un). Šios kilmės mišrieji dvigarsiai kaitaliojosi su *er (*ēr), *el (*ēl), *em (*ēm), *en (*ēn) ir *ar (*ōr), *al (*ōl), *am (*ōm), *an (*ōn) (dalyvavo e eilės su balsingaisiais priebalsiais kaitoje; žr. aukščiau).

Specifinė baltų kalbų ypatybė − pusbalsio *i̯ tarp priebalsio ir priešakinio balsio išnykimas (*žemi̯ē > *žemē 'žemė'). Junginiai priebalsis + *i̯ prieš užpakalinės eilės balsius buvo išlaikomi sveiki (*žemi̯ōn 'žemių').

Kitas svarbus prabaltų kalbos bruožas − išlaikytas sveikas *m prieš liežuvio priešakinius (dantinius) priebalsius *t, *d, *s: *šimtan 'šimtas', *kimdai 'pirštinės' (plg. latv. cimdi), *tamsā 'tamsa'. Daugelis kitų indoeuropiečių šioje pozicijoje ide. *m yra pavertę n (plg. lot. centum 'šimtas'). Tačiau žodžio gale ide. *m ir *ṃ baltų prokalbėje buvo virtę *n (žodžio gale *m ir *ṃ nevirto *n, sakykime, italikų ir indoiranėnų kalbose).

Duslieji priebalsiai morfemų sandūroje prieš skardžiuosius, matyt, skardėdavo, skardieji prieš dusliuosius − duslėdavo, todėl *z tebuvo *s variantas prieš skardųjį priebalsį.

Geminatos *tt ir *dt virto *st: *mettei 'mesti', *ṷedtei 'vesti' > *mestei, *ṷestei.

Priebalsis *s po *k (*g), *r (kartais ir po *i, *u) virto *š (žr. „Pederseno dėsnis“).

Kirtis ir priegaidė

Daugiausia duomenų apie prabaltų kirčiavimą teikia lietuvių kalba, nes latvių kalboje kirtis apibendrintas pirmame skiemenyje, o prūsų kalbos duomenys skurdūs. Apie senovėje latvių kalboje turėtą kirčio šokinėjimą šį tą galima spręsti iš laužtinės priegaidės, apie prūsų kalbos priegaides ir kirtį, kuris buvęs laisvas, – iš brūkšnelių virš balsių.

Baltų prokalbėje buvo gerai išlaikyta indoeuropiečių prokalbės kirčiavimo sistema − kirtis, kaip lietuvių ir prūsų kalbose, galėjo kristi į bet kurį skiemenį. Vis dėlto baltų (ir slavų) kirtis neretai nesutampa su vedų ir senosios graikų kalbų kirčio vieta, pastarųjų kalbų kirčiavimą įprasta laikyti senoviškesniu. Vedų–senosios graikų ir baltų (bei slavų) kalbų kirčiavimo atitikmenis nusako Hirto dėsnis.

Tradiciškai baltų prokalbės vardažodžiams rekonstruojamos dvi kirčiuotės: šakninė (baritoninė, kirtis šaknyje) ir galūninė (oksitoninė, kirtis galūnėje). Iš baritoninio kirčiavimo kilo lietuvių kalbos dviskiemenių vardažodžių I ir II kirčiuotės, iš oksitoninio − dviskiemenių vardažodžių III ir IV kirčiuotės. Vienas iš tokios kirčiavimo sistemos šalininkų buvo K. Būga. Kiti kalbininkai (sakykime, J. Kuryłowiczius, V. Ilič Svityčius, J. Kazlauskas) vietoj šakninės ir galūninės kirčiuočių atkuria pastoviąją (baritoninę) ir kilnojamąją, kurios kirtis tam tikrais atvejais iš galūnės atsikeldavo į šaknį ar kamieną. Likusieji (pavyzdžiui, Ch. Stangas, V. Kardelis) rekonstruoja alternatyvią trijų kirčiuočių sistemą: šakninę, kilnojamąją ir galūninę. Indoeuropeistikoje įprasta manyti, kad o kamieno bevardės giminės daiktavardžiai, vienaskaitoje turį baritoninį kirtį, daugiskaitoje pereidavo į oksitoninį kirčiavimą; sprendžiant iš lietuvių tarmių duomenų (kuopinės daugiskaitos), galbūt taip buvo kirčiuojami ir kiti bevardės giminės kamienai.

Lietuvių kalbos veiksmažodžiams iš esmės būdingas baritoninis kirčiavimas, tačiau, lietuvių kalbininko V. Rinkevičiaus manymu, baltų prokalbėje veiksmažodžiai, kaip ir vardažodžiai, buvo kirčiuojami pagal dvi kirčiuotes: baritoninę ir kilnojamąją; ir Z. Zinkevičius baltų prokalbės veiksmažodžiams teikia dvejopą kirčiavimą.

Saussure’o-Fortunatovo dėsnis, panašu, ėmė veikti tik lietuvių kalboje, kai ši jau buvo atsiskyrusi nuo kitų baltų kalbų. Be šio, lietuvių kalboje ėmė galioti Leskieno ir Niemineno dėsniai.

Nesutariama, ar priegaidžių (kirčio intonacijų) būta jau indoeuropiečių prokalbėje, tačiau prabaltai turėjo dvi priegaides − akūtą (´) ir cirkumfleksą (^ ; liet. k. žymima ˜). Akūtas baltų prokalbėje iš esmės buvęs kylančioji (galbūt kylančioji-krentančioji ar net apylygė) priegaidė, o cirkumfleksas − krentančioji. Dabartinėje lietuvių kalboje yra priešingai: akūtas tariamas krentančia intonacija, o cirkumfleksas − kylančiąja; latvių ir prūsų kalbose išlaikytas senasis priegaidžių tarimas. Priegaidės buvo tariamos kirčiuotuose ilguosiuose skiemenyse: grynuosiuose dvibalsiuose, mišriuosiuose dvigarsiuose ir ilguosiuose balsiuose, o ar priegaidėdavo bekirčių skiemenų vokalizmas – kalbininkų nuomonės išsiskiria. Z. Zinkevičius, V. Kardelis, V. Rinkevičius ir daug kitų kalbininkų linkę manyti, kad priegaides galėję turėti tiek ilgieji kirčiuoti, tiek ilgieji nekirčiuoti skiemenys, t. y. priegaidės nuo kirčio nepriklausė, pavyzdžiui, buvo tariama *'rãnkā́ 'ranka' (kirčiuotas pirmasis skiemuo), *gál.'ṷā́ 'galva' (kirčiuotas antrasis skiemuo). Bekirčiai skiemenys priegaidėja latvių kalboje, to požymių esama ir lietuvių kalboje, ypač tarmėse. Pažymėtina, kad senojoje graikų kalboje senovinės priegaidės turimos tik galūnėse, slavų kalbose, sutrumpėjus galūnėms, – tik kamienuose, o baltų kalbose – ir galūnėse, ir kamienuose (senojoje graikų kalboje žodžio vidurio akūtas arba cirkumfleksas įsivedami žiūrint galūnės ir kitų skiemenų balsių kiekybės ir su baltų bei slavų priegaidėmis nieko bendra neturi). Baltų kalbose pastoviąja ir kilnojamąja kirčiuotėmis gali būti kirčiuojami tiek akūtinės, tiek cirkumfleksinės šaknies žodžiai, slavų kalbose – pastoviąja tik akūtinės, kilnojamąja – tik cirkumfleksinės šaknies žodžiai.

VI a. pr. m. e. Pamario kultūros veidinė urna (Didžiosios Lenkijos vaivadija, netoli Lobženicos).

Pasak M. Villanuevos Svenssono, akūtiniai dvigarsiai ir ilgieji balsiai paprastai kildinami iš ide. *-EH-, *-ṚH-, *-EUH-, *-EHU- ir kt. garsų struktūrų (t. y. tų, kuriose buvo laringalas – gerklinis priebalsis) bei iš Winterio dėsnio pozicijos, o cirkumfleksiniai dvigarsiai ir ilgieji balsiai – iš ide. *-Ṛ-, *-EU- (t. y. tų, kur nebuvo laringalų), iš balsių santraukų (*-EHE- > *-EE- > *-Ē-) ir iš naujų baltų ilgųjų balsių. Nėra visiškai aišku, bet ide. ilgieji balsiai tikriausiai įgijo akūtinę priegaidę, nors gali būti, kad tam tikrose padėtyse (pavyzdžiui, žodžio gale) jie gavo cirkumfleksinę.

Anot F. Kortlandto, baltų akūtas buvo glotalinis sprogstamasis priebalsis, išriedėjęs iš ide. laringalo ar preglotalizuoto sprogstamojo priebalsio po pirmykščio trumpojo balsio ar dvigarsio, pavyzdžiui, ide. *deh₃- > baltų prok. *dṓˀtei 'duoti'. Glotalizuota priegaidė baltistikoje žinoma kaip laužtinė (kylančioji-krentančioji). Lietuvių aukštaičių tarmės kirčiuotuose skiemenyse glotalizuota priegaidė tapo tvirtaprade, t. y. krentančiąja (ė́sti). Kirčiuoti neglotalizuoti skiemenys lietuvių aukštaičių tarmėje turi tvirtagalę (kylančiąją) priegaidę (duktė̃). Tam tikrais atvejais kirtis buvo atkeltas į skiemenį su glotalizuota intonacija, ir toks skiemuo gavo tvirtagalę priegaidę (ė̃dis 'ėdesys, pašaras' greta ė́sti). Jei kirtis atkeltas į skiemenį be glotalizuotos priegaidės, jame tariama vadinamoji vidurinė priegaidė, vėliau sutapusi su tvirtaprade, t. y. krentančiąja (vìlkė greta vil̃kas). Nekirčiuotuose skiemenyse glotalizuota priegaidė išnyko. Lietuvių žemaičių tarmėje glotalizuota priegaidė išliko senojo kirčio vietoje. Latvių kalboje kirtis buvo atkeltas į pirmąjį skiemenį, ir glotalizuota priegaidė išliko tik senuosiuose nekirčiuotuose skiemenyse.

J. Endzelīno manymu, prabaltiškąjį akūto tarimą atspindi ne latvių laužtinė, o tęstinė (kylančioji arba apylygė) priegaidė: laužtinė atsiradusi dėl kirčio atitraukimo ir analoginio išlyginimo. Tačiau, kaip pastebi vėlesni tyrėjai, tokia interpretacija komplikuota, nes ji nepaaiškina keleto dalykų: laužtinės priegaidės neatitrauktinio kirčio padėtyse (kai būtų laukiama tęstinė), analoginio išlyginimo atveju – beveik visiško tęstinės ir laužtinės priegaidžių dubletų nebuvimo bei laužtinės priegaidės tarimo nepradiniuose skiemenyse. Dalies kalbininkų (P. Garde’o, S. Youngo, T. Olanderio) nuomone, latvių tęstinė priegaidė yra akūto atspindys stipriosiose (linkusiose gauti kirtį) morfemose, laužtinė – silpnosiose (kirčio gauti nelinkusiose); panašiai ir kai kuriose lietuvių tarmėse tiek akūtas, tiek cirkumfleksas skirtingai tariami pastovaus ir kilnojamojo kirčio žodžių šaknyse.

Latvių ir lietuvių priegaidžių santykį nusako Endzelīno dėsnis.

Morfologija

Daiktavardis

Baltų kalbos — paskutinioji indoeuropiečių prokalbės manifestacija '

Baltų prokalbės daiktavardis (ir kiti vardažodžiai) pasižymėjo didžiu archajiškumu: galūnės nebuvo trumpinamos, jos artimos ide. galūnėms. Daiktavardis baltų prokalbėje, kaip ir indoeuropiečių, turėjo šias kategorijas: giminės (vyriškosios, moteriškosios ir bevardės), skaičiaus (vienaskaitos, dviskaitos ir daugiskaitos) ir linksnio. Linksnių būta 7-ių: vardininko, kilmininko, naudininko, galininko, įnagininko, vietininko ir šauksmininko. Dviskaitoje ir daugiskaitoje šauksmininkas nuo ide. laikų sutapo su vardininku. Be to, kaip dažniausiai rekonstruojama ir indoeuropiečių prokalbei, taip ir baltų prokalbėje buvo sutapę dviskaitos vardininkas–galininkas–šauksmininkas, naudininkas–įnagininkas ir kilmininkas–vietininkas: turėtos trys skirtingos dviskaitos linksnių formos. Palyginti su tradicine indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcija, prabaltų kalba neteko tiktai abliatyvo, jei nepaisytume sunkių mėginimų ide. atkurti dar ir aliatyvą (arba direktyvą – krypties vietininką). Abliatyvas jau ide. buvo neraiškus: atskirą jo formą turėjo tik o kamieno vardažodžių vienaskaita, bet dviskaitoje o kamieno abliatyvas sutapo su naudininku−įnagininku, daugiskaitoje − su naudininku. Kitų paradigmų vardažodžių vienaskaitos abliatyvas buvo sutapęs su kilmininku, o kituose skaičiuose sutapimo būta tokio paties, kaip ir o kamieno vardažodžių.

Bevardę daiktavardžių giminę išsaugojo tik prūsų kalba, o lietuvių ir latvių kalbose ji išnyko. Vis dėlto lietuvių kalboje išliko kitų linksniuojamųjų žodžių − būdvardžių, dalyvių, įvardžių ir skaitvardžių − bevardės giminės liktinių formų. Atkuriant bevardės giminės formas, ypač svarbūs prabaltų skoliniai Baltijos finams; apie bevardės giminės daugiskaitą šį tą galima spręsti ir iš lietuvių kalbos sudurtinių skaitvardžių '11 − 19', o atskirais atvejais tam pagelbsti ir artimiausiųjų prabaltams − praslavų ir pragermanų − kalbų bei sanskrito duomenys. Bevardės giminės daiktavardžiai nuo kitų to paties linksniavimo tipų vyriškosios ar moteriškosios giminės daiktavardžių nuo seno skyrėsi tik vardininko−galininko−šauksmininko linksniais, kur visi trys buvo vienodi, sutapę.

Baltų prokalbė buvo išlaikiusi iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtus kuopinius daiktavardžius − vadinamąjį kolektyvą, kuris buvo reiškiamas bevardės giminės daugiskaita. Kuopiniai daiktavardžiai reiškė ne daugybę pavienių daiktų, bet jų grupę, visumą − panašiai kaip lietuvių kalboje kalnas ir kalnynas, žmogus ir žmonija. Ilgainiui kolektyvas, kaip perteklinė skaičiaus raiška greta paprastosios daugiskaitos, baltų kalbose ėmė nykti. Tokios darybos palaikai baltų kalbose yra liet. alksna 'alksnynas', latv. alksna 'pelkėta vieta', prūs. slayo 'rogės, šlajos' ir kt.; čia galūnės -a, -o kilusios iš bevardės giminės daugiskaitos vardininko *-ā.

Daiktavardžių kamiengalis galėjo baigtis balsiu – tam tikra priesaga. Tai − balsinių kamienų daiktavardžiai. Pagal kamiengalio balsį baltų prokalbėje išskiriami o, ā, ē, i, u balsiniai kamienai; kilmės atžvilgiu ā (turbūt ir ē) kamienas yra priebalsinis, nes jis kilęs iš ide. eh₂ kamieno. Jei po šaknies baltų prokalbėje daiktavardžiai turėdavo ne balsį, o tam tikras priebalsiu besibaigiančias priesagas, šie daiktavardžiai skirstomi pagal jas ir priklauso priebalsiniams priesaginiams kamienams. Galima rekonstruoti ir vadinamuosius priebalsinius šakninius kamienus, neturėjusius po šaknies nei balsio, nei priesagos. Pastaroji rekonstrukcija gana rizikinga, nes šis linksniavimo tipas baltų kalbose labai nunykęs. Skirstant kitaip, ne tik į balsinius ir priebalsinius kamienus, kamiengalyje turėjęs *e : *o balsių kaitą o kamienas vadinamas tematiniu (tarp šaknies (arba žodžio kamieno) ir galūnės įsiterpęs jungiamasis balsis *o yra tema), o visi kiti, jungiamojo balsio *o > baltų *a neturintys kamienai – atematiniais („betemiais”). Kamienų galūnių įvairovė yra tariama, ji susidarė susiliejus tikrosioms galūnėms su kamiengaliu. Grynos galūnės gerai matyti priebalsinių šakninių daiktavardžių (C-s, C-ø) linksniavime. Priebalsinių daiktavardžių priesagos ir galūnės šiame straipsnyje atskirtos, išskaidytus balsinius kamiengalius ir galūnes žr. „Indoeuropiečių prokalbė: Kamienų galūnių rekonstrukcija“.

Nežinia, ar baltų prokalbėje buvo išlikę ū, ī, besibaigiantys dvibalsiais ir heteroklitiniai kamienai (linksniuose turėję *r: *n, *l: *n priesagų kaitą: vardininke, galininke ir šauksmininke šiems bevardės g. daiktavardžiams buvo būdinga priesaga *-r arba *-l, o kituose linksniuose – priesaga *-n-). Šių kamienų pėdsakų esama tik žodžių daryboje, kaitybos nebelikę. Teoriškai rekonstruojami mot. g. *sūs 'kiaulė', kilm. *suṷes, naud. *suṷei (ū kamienas; plg. latv. tarm. suv-ēns 'paršas'), mot. g. *aldīs 'valtis, eldija', kilm. *aldii̯es, naud. *aldii̯ei (ī kamienas), mot. g. *gōus 'karvė, galvijas', kilm. *gaṷes, naud. *gaṷei (dvibalsinis ōu /au kamienas; plg. latv. govs 'karvė'), bev. g. *ṷeser 'pavasaris – vasara', kilm. *ṷesnes, naud. *ṷesnei (heteroklitinis r: n kamienas). Šie kamienai pasižymėjo priebalsiniu linksniavimu.

ē (< (i)i̯ā?) kamieno daiktavardžiai − tikriausiai pačioje baltų prokalbėje susiformavęs linksniavimo tipas, todėl toliau pateikiamuose pavyzdžiuose greta ē kamieno praindoeuropietiškos (ide.) galūnės nenurodomos. Linksniuota kaip ā kamieno daiktavardžiai, tik galūnėse vietoj balsio ā turimas ē, o daugiskaitos kilmininkas rodo anksčiau visur prieš galūnę buvus *i̯.

Tik o, ā ir ē balsiniai kamienai buvo pasiskirstę giminėmis: o kamienui priklausė vyriškosios ir bevardės giminės linksniuojamieji žodžiai, o ā ir ē kamienams − moteriškosios. Priebalsinių kamienų daiktavardžiai turėjo tik tam tikrą polinkį į giminę, pavyzdžiui, r kamieno daiktavardžiai buvo vyriškosios ir moteriškosios giminės, o s kamieno – daugiausia bevardės. Išskyrus šiuos atvejus, giminę signalizuodavo ne tiek galūnės, kiek su daiktavardžiais gimine derinami įvardžiai, būdvardžiai ir kiti gimine kaitomi žodžiai − kaip ir indoeuropiečių prokalbės laikais.

Žemiau pateiktose lentelėse nurodytos galūnių priegaidės, jeigu yra pavykę jas rekonstruoti: cirkumfleksas (˜) žymi krentančiąją, akūtas (´) – kylančiąją priegaidę. Cirkumfleksas rašomas virš trumpojo dvigarsio pirmo dėmens, akūtas – virš antrojo. Ilguosiuose dvigarsiuose ir cirkumfleksas, ir akūtas rašomi virš pirmojo dėmens. Akūto glotalizacija (žr. „Kirtis ir priegaidė“) nežymima. Trumpieji balsiai tikriausiai nepriegaidėdavo, todėl priegaidės / kirčio ženklas virš jų nerašomas. Šis priegaidžių žymėjimas atspindi būtent galūnės būklę, pateiktose linksniavimo paradigmose dėl rekonstrukcijos sunkumų kirčio vieta ir priegaidė žodžio kamiene nenurodomi.

Išskyrus kai kuriuos atvejus, atspindima ide. galūnių būklė be laringalų (h, ch ar pan. tipo priebalsių, žymimų *h₁, *h₂, *h₃; apibendrintai – *H).

1 lentelė. Balsinių kamienų linksniavimas

		*-o-1				*-ā-2			*-ē-
		Vyr. g. 'dievas'	Bev. g. 'namas, būstas'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	Mot. g. 'ranka'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	Mot. g. 'žemė'	Baltų prok. galūnė
Vienaskaita	V.	*deiṷas	*butan / *buta	*-as; bev. g. *-ãn,*-a3	*-os; bev. g. *-om,*-o?	*rankā	*-ā́	*-ā	*žemē	*-ē͂
	K.	*deiṷas(a) / *deiṷā	*butas(a) / *butā	*-as(a),*-ā͂4	*-os(i̯)o,*-ōd?	*rankās	*-ā͂s	*-ās	*žemēs	*-ē͂s
	N.	*deiṷōi	*butōi	*-ō͂i	*-ōi	*rankāi	*-ā͂i	*-āi	*žemēi	*-ē͂i
	G.	*deiṷan	*butan / *buta	*-ãn; bev. g. *-ãn,*-a	*-om; bev. g. *-om,*-o?	*rankān	*-ā͂n	*-ām	*žemēn	*-ē͂n
	Įn.	*deiṷō	*butō	*-ṓ	*-ō	*rankān	*-ā́n5	*-ā	*žemēn	*-ḗn5
	Vt.	*deiṷei	*butei	*-eí11	*-ei	*rankāi	*-ā́i	*-āi	*žemēi	*ḗi
	Š.	*deiṷe!	*butan! / *buta!	*-e; bev. g. *-ãn, *-a	*-e; bev. g. *-om,*-o?	*ranka!	*-a	*-a	*žeme!	*-e
Dviskaita	V. – G. – Š.	*deiṷō	*butai	*-ṓ; bev. g. *-aí	*-ō; bev. g. *-oi	*rankāi	*-ā́i6	*-āi	*žemēi	*-ḗi6
	N. – Įn.	*deiṷamā	*butamā	*-amā́	*-omō	*rankāmā	*-āmā́	*-āmō	*žemēmā	*-ēmā́
	K. – Vt.	*deiṷōus	*butōus	*-ōus7	*-ōus	*rankāus	*-āus	*-āus	*žemēus	*-ēus
Daugiskaita	V. – Š.	*deiṷai	*butā	*-aí;8 bev. g.*-ā́	*-oi; bev. g. *-ā < *-eh₂	*rankās	*-ā͂s	*-ās	*žemēs	*-ē͂s
	K.	*deiṷōn	*butōn	*-ō͂n	*-ōm	*rankōn	*-ō͂n	*-ōm	*žemi̯ōn	*-i̯ō͂n
	N.	*deiṷamas	*butamas	*-amas	*-omos	*rankāmas	*-āmas	*-āmos	*žemēmas	*-ēmas
	G.	*deiṷōns	*butā	*-ṓns; bev. g. *-ā́	*-ōns; bev. g. *-ā < *-eh₂	*rankāns	*-ā́ns	*-āns	*žemēns	*-ḗns
	Įn.	*deiṷais	*butais	*-ãis	*-ōis?	*rankāmīs	*-āmī́s9	*-āmis	*žemēmīs	*-ēmī́s9
	Vt.	*deiṷeisu	*buteisu	*-eisu10	*-oisu	*rankāsu	*-āsu	*-āsu	*žemēsu	*-ēsu

Pastabos 1 lentelei:

• ^{1, 2} Šalia o kamieno prabaltai turėjo variantus su (i)i̯ prieš ide. kamiengalį o, taigi i̯o ir ii̯o kamienus: *sveti̯as 'svečias', *dagii̯as 'dagys'. Tokių daiktavardžių linksnių galūnės niekuo nesiskyrė nuo grynojo o kamieno galūnių. Taip pat greta ā kamieno būta varianto i̯ā (ir su ī, kilusiu iš ide. *ih₂, vienaskaitos vardininke): *valdi̯ā 'valdžia', *martī (vns. kilm. *marti̯ās) 'marti'. Šie daiktavardžiai irgi linksniuoti taip pat, kaip atitinkami grynojo ā kamieno daiktavardžiai.

• ³ Dėl o kamieno bevardės giminės vns. vard.−gal.−šauksm. galūnės *-a nesutariama: vieni kalbininkai ją laiko archajiška, esą tai grynas kamienas − kaip ir kituose linksniavimo tipuose, tačiau kiti šią galūnę mano esant įsivestą iš įvardžių, plg. ide. tod > baltų prok. *ta 'tai'.

• ⁴ Vns. kilm. o kamieno galūnė *-as(a) rekonstruojama prūsų kalbos duomenimis. Ji atitinka ide. vns. kilm. galūnę *-os(i̯)o, kuri, manoma, buvo įsivesta iš įvardžių. V. Mažiulis prūsų kalbos o kamieno vns. kilmininko galūnę -as laiko archajiškos ide. galūnės *-os tęsiniu, kai prie jos dar nebuvo prijungtas įvardinis elementas *-i̯o. Vis dėlto prūsų galūnė -as čia gali būti naujadaras, susikurtas pagal kitų linksniavimo tipų analogiją. Vns. kilm. galūnė *-ā, būdinga rytiniam baltų arealui, kilusi iš ide. abliatyvo galūnės *-ād / *-ōd.

• ⁵ ā ir ē kamienų vns. įnagininke nosinis priebalsis *-n iš *-m < *-mi yra antrinis − senovėje šių ir visų kitų linksniavimo tipų įnagininku ėjo grynas kamienas.

• ⁶ Rytų baltų ā kamieno dvs. vard.–gal.–šauksm. galūnė -i < -ie (plg. liet. dvi saldie-ji kriauši 'dvi saldžiosios kriaušės') gali būti kildinama tiek iš *-ei, tiek iš *-ai. Atsižvelgiant į ilguosius kamiengalio balsius -ā- ir -ē-, čia, skirtingai nei Z. Zinkevičiaus darbuose, pateikiami Britanijos ir JAV lingvistų G. Corbetto ir B. Comrie’io dėsningesni rekonstruotų praindoeuropietiškų (ide.) ir praslaviškų galūnių baltiški atitikmenys su ilgaisiais dvibalsiais *-āi, -ēi.

• ⁷ o ir ir kitų kamienų dviskaitos kilmininko–vietininko formos pateikiamos remiantis G. Corbetto ir B. Comrie’io rekonstruotų praindoeuropietiškų ir praslaviškų formų galimais prabaltiškais atitikmenimis. (Remdamasis lietuvių prieveiksmiais pusiaũ / pusiáu, dvíejau(s) 'dviese', Z. Zinkevičius o kamienui teikia galūnę *-au(s), o kitų kamienų dvs. kilm.–viet. galūnes palieka su klaustuku, nerekonstruotas.) o kamieno galūnė *-ōus su ilguoju balsiu *ō turėjo susidaryti kamiengalio ir ide. galūnės *-ous trumpuosius balsius *o sutraukus į vieną: *deiṷo‿ous > *deiṷōus (prieveiksmiuose pusiaũ / pusiáu, dvíejau(s) galūnė -au(s) < ide. *-ous jungiama prie kamienų *pusē-, *d(u)u̯a(i)i̯-, bet ne prie kamiengalio balsio *o). Ide. ilgasis balsis *ō baltų prokalbėje išlaikomas, gali būti išlaikytas ir ilgasis dvibalsis *ōu (plg. *sūnōu 'sūnuje'), tad ir o kamieno galūnė *-ōus. Neretai teigiama, kad prie visų kamienų besijungianti galūnė *-ous (> baltų prok. *-aus) susidarė sumišus ide. dviskaitos kilmininkui *-ōs (< *-h₁oHs) ir vietininkui *-u (< *-h₁u) ar *-ou (< *-Hou), nors panašus šiųdviejų dviskaitos linksnių skyrimas turimas tik Avestos kalboje.

• ⁸ Dgs. vardininke o kamieno galūnė *-ai gauta iš įvardžių. Kitų kalbų duomenys rodo buvus ide. galūnę *-ōs.

• ⁹ ā kamieno dgs. įnag. galūnėje *-āmīs, kaip ir visų kitų kamienų dgs. įnag. galūnėse su *-(V)mīs, rekonstruojamas ilgasis *ī dėl šiaurės žemaičių, kurie iš senojo ilgojo *ī kilusio i neplatina. Ilgąjį *ī verčia rekonstruoti ir slavų kalbų duomenys, tačiau visos kitos indoeuropiečių kalbos rodo čia buvus trumpąjį balsį *i; ir prabaltai galėjo turėti *-(V)mis su trumpuoju *i.

• ¹⁰ Dalis kalbininkų (pvz., F. Kortlandtas) baltų o kamieno linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos vietininko galūnę rekonstruoja su dvibalsiu *-ai-, t. y. *-aisu.
• ¹¹ Prūsų kalbos o kamieno forma bītai 'vakarè' leistų manyti buvus o kamieno linksniuojamųjų žodžių gretiminį vienaskaitos vietininko variantą su galūne *-ai.

1 lentelė (tęsinys). Balsinių kamienų linksniavimas

		*-i-					*-u-
		Vyr. g. 'anglis'	Mot. g. 'avis'	Bev. g. 'jūra, marios'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	Vyr. g. 'sūnus'	Mot. g. 'girna'	Bev. g. 'medus'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė
Vienaskaita	V.	*anglis	*au̯is	*mari1	*-is; bev. g. *-i	*-is; bev. g. *-i	*sūnus	*girnus2	*medu	*-us; bev. g.*-u	*-us; bev. g.*-u
	K.	*angleis	*au̯eis	*mareis	*-e͂is	*-eis	*sūnaus	*girnaus	*medaus	*-ãus	*-ous
	N.	*anglei	*au̯ei	*marei	*-e͂i7	*-ei̯ei?	*sūnōi / *sūnau̯ei	*girnōi / *girnau̯ei	*medōi / medau̯ei	*-ō͂i, *-au̯ei3	*-ōi, *-ou̯ei
	G.	*anglin	*au̯in	*mari	*-i͂n; bev. g.*-i	*-im; bev. g *-i	*sūnun	*girnun	*medu	*-u͂n; bev. g. *-u	*-um; bev. g. *-u
	Įn.	*anglimi	*au̯imi	*marimi	*-imi	*-imi	*sūnumi	*girnumi	*medumi	*-umi	*-umi
	Vt.	*anglēi	*au̯ēi	*marēi	*-ḗi	*-ēi	*sūnōu	*girnōu	*medōu	*-ṓu	*-ōu
	Š.	*anglei!	*au̯ei!	*mari!	*-e͂i; bev. g. *-i	*ei; bev. g. *-i	*sūnau!	*girnau!	*medu!	*-ãu; bev. g. *-u	*-ou; bev. g. *-u
Dviskaita	V. – G. – Š.	*anglī	*au̯ī	*marī4	*-ī́	*-ī < *-ih₁; bev. g. *-i̯ī < *-i̯ih₁	*sūnū	*girnū	*medu̯ī	*-ū́; bev. g.*-u̯ī́	*-ū < *-uh₁; bev. g. *-u̯ī < *-u̯ih₁
	N. – Įn.	*anglimā	*au̯imā	*marimā	*-imā́	*-imō	*sūnumā	*girnumā	*medumā	*-umā́	*-umō
	K. – Vt.	*anglii̯aus	*au̯ii̯aus	*marii̯aus	*-ii̯aus	*-ei̯ous	*sūnau̯aus	*girnau̯aus	*medau̯aus	*-au̯aus	*-ou̯ous
Daugiskaita	V. – Š.	*angleis / *anglii̯es	*au̯eis / *au̯ii̯es	*marī	*-e͂is, *-ii̯es5; bev. g. *-ī́	*-ei̯es; bev. g. *-ī < *-ih₂	*sūnaus / *sūnaṷes	*girnaus / *girnaṷes	*medū	*-ãus, *-aṷes6; bev g. *-ū́	*-oṷes; bev. g. *-ū < *-uh₂
	K.	*angli̯ōn	*au̯i̯ōn	*mari̯ōn	*-i̯ō͂n	*-i̯ōm	*sūnṷōn	*girnṷōn	*medṷōn	*-ṷō͂n	*-ṷōm
	N.	*anglimas	*au̯imas	*marimas	*-imas	*-imos	*sūnumas	*girnumas	*medumas	*-umas	*-umos
	G.	*anglins	*au̯ins	*marī	*-ińs; bev. g. *-ī́	*-ins; bev. g. *-ī <*-ih₂	*sūnuns	*girnuns	*medū	*-uńs; bev. g. *-ū́	*-uns; bev, g. *-ū <*-uh₂
	Įn.	*anglimīs	*au̯imīs	*marimīs	*-imī́s	*-imis	*sūnumīs	*girnumīs	*medumīs	*-umī́s	*-umis
	Vt.	*anglisu	*au̯isu	*marisu	*-isu	*-isu	*sūnusu	*girnusu	*medusu	*-usu	*-usu

Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio sūduvių kultūros radiniai.

Pastabos 1 lentelės tęsiniui:

• ^{1, 2} *mari 'marios' priskyrimas bevardei giminei gana sąlygiškas, baltų kalbose nėra išlikę aiškių i kamieno bevardės giminės pavyzdžių. Rekonstruoti bevardę šio daiktavardžio giminę leidžia seniausi kitų indoeuropiečių kalbų duomenys. u kamieno daiktavardis *girnus 'girna' priskiriamas moteriškajai giminei dėl latvių kalbos dzirnus (mot. g., daugiskaitinis), tačiau senovėje šis daiktavardis galėjęs priklausyti dabartinėse baltų kalbose išnykusiam ū kamienui.

• ³ u kamieno vns. naudininko galūnė *-ōi perimta iš o kamieno daiktavardžių. Senoji u kamieno vns. naudininko galūnė *-au̯ei rekonstruojama slavų kalbų (*-ovi) duomenimis, kuriuos paremia ir sanskritas (-ave). Tikėtina, kad galūnė *-au̯ei slypi ir prūsų kalbos bendraties priesagoje -twei < *-tu̯ei, kilusioje iš veiksmažodinių daiktavardžių tu (u su priesaga *-t-) kamieno naudininko: plg. skr. dhā́t-ave 'dėti' – prūs. dāt-wei 'duoti'. Prūsų kalbos bendraties priesagoje -twei glūdinčią galūnę *-u̯ei galima traktuoti kaip baltų prok. galūnės*-au̯ei (*dōt-au̯ei 'davimui') silpnąjį laipsnį (žr. „Balsių kaita“, u eilė), įsivestą iš kitų linksnių (baltų prok. *dōt-u͂n 'davimą').

• ⁴ i kamieno bevardės giminės dviskaitos ir daugiskaitos vard.–gal.–šauksm. galūnės sutampa. Be to, ši dviskaitos i kamieno bev. g. galūnė nesiskiria nuo atitinkamos vyr. ir mot. giminių galūnės. Tokį i kamieno bevardės giminės galūnių sutapimą remia seniausieji Vedų sanskrito, iš dalies – ir slavų kalbų duomenys. Baltų prokalbėje šis sutapimas galėjo įvykti tada, kai bevardėje giminėje prieš galūnę *-ī, priešakinį balsį, iškrito kamiengalio pusbalsis *i̯: dvs. *mari̯ī > *marī.

• ^{5, 6} i kamieno dgs. vardininko galūnės su *-eis (> -ies), u kamieno su -aus aptinkamos lietuvių k. tarmėse. Vienų kalbininkų jos laikomos archaizmu, tiesioginiu ide. dgs. vard. galūnių *-ei̯es, *-ou̯es tęsiniu, kiti mano jas esant naujai pasidarytas pagal kitų linksniavimo tipų analogiją (kaip vns. kilm. *šakās 'šakõs' – dgs. vard. *šakās 'šãkos', taip ir vns. kilm. liet. aviẽs, liet. gražaũs – dgs. vard. tarm. liet. ãvies 'avys', tarm. liet. grãžaus 'gražūs'). Dgs. vardininkai su *-ii̯es, *-au̯es atkuriami remiantis sanskritu ir slavų kalbomis. Galūnėje *-ii̯es kamiengalio *-i- įsivestas iš kitų linksnių.

• ⁷ i kamieno vns. naudininke ide. *-ei̯ei > baltų prok. *-e͂i yra įvykusi haplologija.

2 lentelė. Priebalsinių kamienų linksniavimas

		*-r-				*-n-				*-C-ø
		Vyr. g. 'brolis'	Mot. g. 'duktė'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	Vyr. g. 'akmuo'	Bev. g. 'sėkla'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	Bev. g. 'širdis'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė
Vienaskaita	V.	*brātē	*duktē	*-tē͂-ø1	*-tēr-ø	*akmō	*sēmen	*-mō͂-ø;2 bev, g. *-me͂n-ø	*-mō(n)-ø; bev, g. *-mn̥-ø	*šēr5	*-ø	*-ø
	K.	*brāteres	*dukteres	*-ter-es	*-tr-es?3	*akmenes	*sēmenes	*-men-es	*-m̥n-es?	*širdes5	*-es	*-es
	N.	*brāterei	*dukterei	*-ter-e͂i	*-ter-ei?	*akmenei	*sēmenei	*-men-e͂i	*-men-ei?	*širdei	*-e͂i	*-ei
	G.	*brāterin	*dukterin	*-ter-i͂n	*-ter-ṃ	*akmenin	*sēmen	*-men-i͂n; bev. g. *-me͂n-ø	*-men-m̥; bev. g. *-mn̥-ø	*šēr	*-ø	*-ø
	Įn.	*brātermi	*duktermi	*-ter-mi	*-ter-mi	*akmenmi	*sēmenmi	*-men-mi	*-men-mi	*širdmi	*-mi	*-mi
	Vt.	*brāteri	*dukteri	*-ter-i	*-ter-i	*akmeni	*sēmeni	*-men-i	*-men-i	*širdi	*-i	*-i
	Š.	*brāter!	*dukter!	*-ter-ø	*-ter-ø	*akmen!	*sēmen!	*-men-ø	*-men-ø	*šēr!	*-ø	*-ø
Dviskaita	V. – G. – Š.	*brātere	*duktere	*-ter-e	*-ter-e	*akmene	*sēmenī	*-men-e; bev. g. *-men-ī́	*-men-e; bev. g. *-men-ī < *-men-ih₁	*šerdī5	*-ī́	*-ī < *-ih₁
	N. – Įn.	*brātermā	*duktermā	*-ter-mā́	*-ter-mō	*akmenmā	*sēmenmā	*-men-mā́	*-men-mō	*širdmā	*-mā́	*-mō
	K. – Vt.	*brāteraus	*dukteraus	*-ter-aus	*-ter-ous	*akmenaus	*sēmenaus	*-men-aus	*-men-ous	*širdaus	*-aus	*-ous
Daugiskaita	V – Š.	*brāteres	*dukteres	*-ter-es	*-ter-es	*akmenes	*sēmenā?	*-men-es; bev. g.*-men-ā́?4	*-men-es; bev. g.*-ā iš *-o- kam. bev. g. dgs. V. – G.	*šerdā?5	*-ā́?	bev. g.*-ā iš *-o- kam. bev. g. dgs. V. – G.
	K.	*brāterōn	*dukterōn	*-ter-ō͂n	*-tr-ōm	*akmenōn	*sēmenōn	*-men-ō͂n	*-mn̥-ōm	*širdōn	*-ō͂n	*-ōm
	N.	*brātermas	*duktermas	*-ter-mas	*-ter-mos	*akmenmas	*sēmenmas	*-men-mas	*men-mos	*širdmas	*-mas	*-mos
	G.	*brāterins	*dukterins	*-ter-ińs	*-tr-n̥s	*akmenins	*sēmenā?	*-men-ińs; bev. g. *-men-ā́?	*-men-n̥s; bev. g.*-ā iš *-o- kam. bev. g. dgs. V.–G.	*šerdā?	*-ā́?	bev. g.*-ā iš *-o- kam. bev. g. dgs. V. – G.
	Įn.	*brātermīs	*duktermīs	*-ter-mī́s	*-ter-mis	*akmenmīs	*sēmenmīs	*-men-mī́s	*-men-mis	*širdmīs	*-mī́s	*-mis
	Vt.	*brātersu	*duktersu	*-ter-su	*-tr̥-su	*akmensu	*sēmensu	*-men-su	*-mn̥-su	*širdsu	*-su	*-su

Pastabos 2 lentelei:

• ^{1, 2} Nukritęs priesagos priebalsis po pailgintojo laipsnio balsio vns. vardininke (*-mōn > *-mō, *-tēr > *-tē) − viena iš baltų kalbų ypatybių.

• ³ Nežinia, ar baltų prokalbėje priebalsiniai vardažodžiai atskirų linksnių priesagose buvo išlaikę silpnojo ar nykstamojo (nulinio) laipsnio balsių kaitą su pamatiniu balsio laipsniu, pvz.: *dukterin (pamatinis laipsnis) 'dukterį' ir *duktires (silpnasis laipsnis) 'dukters', arba *dukterin (pamatinis laipsnis) 'dukterį' ir *duktres (nykstamasis (nulinis) laipsnis) 'dukters'. Tokia kaita baltų kalbose apnykusi, su silpnuoju kaitos laipsniu turima lietuvių kalbos tarmėse, tačiau neaišku, ar ji nėra naujai įsivesta. Pavyzdžiuose daiktavardžiai pateikiami tik su pamatiniu kaitos laipsniu.

• ⁴ Priebalsinio kamieno bevardės giminės daugiskaitą su galūne *-ā iš o kamieno bev. g. daugiskaitos verčia rekonstruoti artimiausiųjų − slavų ir germanų − kalbų duomenys. Matyt, tai sąlygojo priebalsinių kamienų bevardės g. priesagose ir šaknyse apnykusi balsių laipsnio kaita, kuri skyrė vienaskaitos vardininką-galininką-šauksmininką nuo atitinkamų daugiskaitos linksnių. Palyginimui indoeuropiečių prokalbės priebalsinio n kamieno bev. g. vienaskaita ir daugiskaita: vns. vard.–gal.–šauksm. *h₁néh₃mn̥ 'vardas' – dgs. vard.–gal. *h₁néh₃mō(n) (< *h₁néh₃monh₂) 'vardai'. Tad priebalsinių kamienų bevardės giminės vienaskaita ir daugiskaita, sunykus minėtai balsių kaitai, turėjo sutapti ir netekti anksčiau buvusios skaičiaus skirties. Dabartinėje lietuvių k. šitaip sutampa priebalsiniai veikiamosios rūšies bev. g. (> vyr. g.) dalyviai: vns. suką (< *sukan(t) – dgs. suką (< *sukan(t).
• ⁵ Šio šakninio priebalsinio daiktavardžio šaknyje matoma balsių kaita: *š-er-dī, *š-er-dā – pamatinis (normalusis) laipsnis, *š-ēr – pailgintasis laipsnis, *š-ir-des (ir kiti linksniai) – silpnasis laipsnis. Formoje *šēr žodžio galo *-r kilęs iš *-rd (žr. „Semerenio dėsnis“). Tokia sudėtinga šaknies balsių kaita galėjo būti išsaugota ankstyviausiuoju laikotarpiu. Vėliau rytų baltai visiems linksniams apibendrino šaknis *šird- 'širdis' arba *šerd- 'šerdis', vakarų baltų kalbose paliudytos šaknys *šēr- > prūs. seyr 'širdis' ir *šird- > prūs. *sird(i)- 'šerdis; vidurys' > prūs. sirsdau 'tarp'.

2 lentelė (tęsinys). Priebalsinių kamienų linksniavimas

		*-l-			*-s-			*-C-s
		Mot. g. 'obelis'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	Bev. g. 'debesis'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	Vyr. g. 'šeimininkas'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė
Vienaskaita	V.	*ābō	*-ō͂-ø	*-ōl-ø	*nebas	*-as-ø	*-os-ø	*ṷaišpats	*-s	*-s
	K.	*ābeles	*-el-es	*-l-es	*nebeses	*-es-es	*-es-es	*ṷaišpates	*-es	*-es
	N.	*ābelei	*-el-e͂i	*-el-ei	*nebesei	*-es-e͂i	*-es-ei	*ṷaišpatei	*-e͂i	*-ei
	G.	*ābelin	*-el-i͂n	*-el-ṃ	*nebas	*-as-ø	*-os-ø	*ṷaišpatin	*-i͂n	*-ṃ
	Įn.	*ābelmi	*-el-mi	*-el-mi	*nebesmi	*-es-mi	*-es-mi	*ṷaišpatmi	*-mi	*-mi
	Vt.	*ābeli	*-el-i	*-el-i	*nebesi	*-es-i	*-es-i	*ṷaišpati	*-i	*-i
	Š.	*ābel!	*-el-ø	*-el-ø	*nebas!	*-as-ø	*-os-ø	*ṷaišpat!	*-ø	*-ø
Dviskaita	V. – G. – Š.	*ābele	*-el-e	*-el-e	*nebesī	*-es-ī́	*-es-ī < *-es-ih₁	*ṷaišpate	*-e	*-e
	N. – Įn.	*ābelmā	*-el-mā́	*-el-mō	*nebesmā	*-es-mā́	*-es-mō	*ṷaišpatmā	*-mā́	*-mō
	K. – Vt.	*ābelaus	*-el-aus	*-el-ous	*nebesaus	*-es-aus	*-es-ous	*ṷaišpataus	*-aus	*-ous
Daugiskaita	V. – Š.	*ābeles	*-el-es	*-el-es	*nebesā?	*-es-ā́?1	bev. g.*-ā iš *-o- kam. bev. g. dgs. V. – G.	*ṷaišpates	*-es	*-es
	K.	*ābelōn	*-el-ō͂n	*-(e)l-ōm	*nebesōn	*-es-ō͂n	*-es-ōm	*ṷaišpatōn	*-ō͂n	*-ōm
	N.	*ābelmas	*-el-mas	*-el-mos	*nebesmas	*-es-mas	*-es-mos	*ṷaišpatmas	*-mas	*-mos
	G.	*ābelins	*-el-ińs	*-el-n̥s	*nebesā?	*-es-ā́?	bev. g.*-ā iš *-o- kam. bev. g. dgs. V. – G.	*ṷaišpatins	*-ińs	*-n̥s
	Įn.	*ābelmīs	*-el-mī́s	*-el-mis	*nebesmīs	*-es-mī́s	*-es-mis	*ṷaišpatmīs	*-mī́s	*-mis
	Vt.	*ābelsu	*-el-su	*-ḷ-su	*nebe(s)su	*-es-su	*-es-su	*ṷaišpatsu	*-su	*-su

Pastabos 2 lentelės tęsiniui:

• ¹ Žr. Pastabos 2 lentelei ⁴

Būdvardis

Skirtingai nei daiktavardis, būdvardis buvo kaitomas gimine (vyriškąja, moteriškąja ir bevarde), kuri buvo derinama prie atitinkamos daiktavardžio giminės. Būdvardžiai turėjo tris laipsnius: nelyginamąjį, aukštesnįjį ir aukščiausiąjį. Skaičiumi buvo derinami su daiktavardžiais, tad turėjo vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą. Šauksmininkas paprastai sutapdavo su vardininku. Kitais atžvilgiais linksniavimas niekuo nesiskyrė nuo daiktavardžių, todėl baltų ir indoeuropiečių prokalbių galūnes žr. prie atitinkamų daiktavardžio kamienų.

Kaip ir atitinkamose daiktavardžių paradigmose, greta o kamieno buvo i̯o (mot. g. i̯ā) ir ii̯o (mot. g. ē) variantų. Greta o kamieno vyriškosios ir bevardės giminių, moteriškosios giminės formos būdavo sudaromos su ā kamienu, greta u kamieno − moteriškoji giminė su i̯ā kamienu (vns. vardininke *ī), o šalia i kamieno vyriškosios ir bevardės giminių būdvardžių moteriškoji giminė gaudavo, matyt, i̯ā arba ē kamieną. Pastaroji moteriškosios giminės rekonstrukcija susiduria su sunkumais, nes i kamieno būdvardžiai dabartinėse baltų kalbose prastai išsaugoti. Greta i kamieno vyr. ir bev. giminių moteriškosios giminės formas su ē kamienu būtų galima grįsti lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose aptinkamais aukštesniojo laipsnio i kamieno būdvardžiais, mat greta jų moteriškoji giminė turi ē kamieno paradigmą. Taip pat ir nelyginamojo laipsnio i kamieno vyr. g. būdvardžiai, kurių paradigma labai sumišusi su ii̯o kamienu, turi ē kamieno moteriškosios giminės formas, tačiau visiško aiškumo dėl turėtųjų baltų prokalbėje nėra.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai, turimi dabartinėse baltų kalbose (kaip liet. baltas, balta − baltasis, baltoji), susidarė vėliau, prokalbei skylant. Įvardis *is (bev. g.*i, mot. g. *ī) baltų prokalbėje dar buvo ne suaugęs su būdvardžiu, o sudarė dviejų žodžių − būdvardžio ir įvardžio − konstrukciją. Įvardis turėjo būti laisvas, paslankus – galėjo eiti tiek prieš būdvardiško žodžio šaknį, tiek po jo (ar net daiktavardžio) galūnės: plg. lietuvių senųjų raštų pajoprasto 'paprastojo', nujamliūdusiam 'nuliūdusiajam', dangujęjis 'dangiškasis; jis (= tas, kuris) danguje'.

Aukštesniojo laipsnio formoms sudaryti baltų prokalbėje buvo vartojama iš indoeuropiečių prokalbės paveldėta priesaga *-(i̯)es (ir su silpnuoju balsio laipsniu *-is, plg. prūs. tālis 'toliau'): *labesis,-esi 'geresnis, geriau', *platesis, -esi 'platesnis, plačiau', *aru̯esis, -esi 'tinkamesnis, tinkamiau' − linksniuota pagal i kamieno paradigmą (žr. aukščiau). Aukštesniojo laipsnio moteriškajai giminei, kaip leistų spręsti lietuvių kalbos duomenys, būtų galima rekonstruoti ē kamieno galūnes (*labesē).

Aukščiausiasis laipsnis, be priesagos *-isto, indoeuropiečių prokalbėje galėjo būti sudaromas ir su priesaga *-ṃmo. Jos reliktų randama prūsų kalboje (auctimien 'aukščiausią'; vns. vard. *aug(s)timas 'aukščiausias'). Tokiu atveju būdvardžio aukščiausiojo laipsnio formos baltų prokalbėje galėjo būti *labimas, -iman (bev. g), -imā (mot. g.) 'geriausias, -ia, -ia' ir t. t., kur vyriškosios ir bevardės giminės būdvardžiai linksniuojami pagal o kamieną, o moteriškosios − pagal ā.

Būdvardžių *labas 'geras', *platus 'platus', *aru̯is 'tinkamas; ne bet koks' linksniavimas

		*-o-, *-ā-			*-u-, *-i̯ā-1			*-i-, *-ē-1
		Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.
Vienaskaita	V. – Š.	*labas	*laban / *laba	*labā	*platus	*platu	*platī	*aru̯is	*aru̯i	*aru̯ē
	K.	*labas(a) / *labā		*labās	*plataus		*plati̯ās	*aru̯eis		*aru̯ēs
	N.	*labōi		*labāi	*platōi / *platau̯ei		*plati̯āi	*aru̯ei		*aru̯ēi
	G.	*laban	*laban / *laba	*labān	*platun	*platu	*plati̯ān	*aru̯in	*aru̯i	*aru̯ēn
	Įn.	*labō		*labān	*platumi		*plati̯ān	*aru̯imi		*aru̯ēn
	Vt.	*labei		*labāi	*platōu		*plati̯āi	*aru̯ēi		*aru̯ēi
Dviskaita	V. – G. – Š.	*labō	*labai	*labāi	*platū	*platu̯ī	*plati̯āi	*aru̯ī2		*aru̯ēi
	N. – Įn.	*labamā		*labāmā	*platumā		*plati̯āmā	*aru̯imā		*aru̯ēmā
	K. – Vt.	*labōus		*labāus	*platau̯aus		*plati̯āus	*aru̯ii̯aus		*aru̯ēus
Daugiskaita	V. – Š.	*labai	*labā	*labās	*plataus / *platau̯es	*platū	*plati̯ās	*aru̯eis / *aru̯ii̯es	*aru̯ī	*aru̯ēs
	K.	*labōn			*platu̯ōn		*plati̯ōn	*aru̯i̯ōn
	N.	*labamas		*labāmas	*platumas		*plati̯āmas	*aru̯imas		*aru̯ēmas
	G.	*labōns	*labā	*labāns	*platuns	*platū	*plati̯āns	*aru̯ins	*aru̯ī	*aru̯ēns
	Įn.	*labais		*labāmīs	*platumīs		*plati̯āmīs	*aru̯imīs		*aru̯ēmīs
	Vt.	*labeisu		*labāsu	*platusu		*plati̯āsu	*aru̯isu		*aru̯ēsu

Pastabos:

• ¹ Remdamasis J. Bretkūno Biblijos vertimu į lietuvių kalbą, latvių kalbininkas P. Vanagas daro išvadą, kad senovėje baltų, kaip ir kitose senosiose indoeuropiečių kalbose, u kamieno moteriškosios ir vyriškosios giminių būdvardžiai buvo linksniuojami vienodai: kaip ir u kamieno daiktavardžių, moteriškosios giminės būdvardžių galūnės nesiskyrė nuo vyriškosios (vyr. ir mot. g. *platus, *plataus, *platau̯ei ir t. t.) M. Villanueva Svenssonas tą patį sako apie senųjų indoeuropiečių kalbų i kamieno būdvardžius ir kaip pavyzdį nurodo vyr.–mot. g. būdvardį lot. fortis 'stiprus, stipri'.
• ² Žr. Daiktavardis: Pastabos 1 lentelės tęsiniui ⁴

Skaitvardis

2014 m. Lietuvos banko išleista baltistikai skirta 10 litų proginė aukso moneta.

Kiekiniai skaitvardžiai, išskyrus '2', turėjo daiktavardines galūnes: *ainas (ide. *oinos) '1' linksniuotas kaip o (vyr. ir bev. g.) ir ā (mot. g.) kamienų daiktavardžiai, šis skaitvardis turėjo vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą; *d(u)u̯ō (ide. *duu̯ō), bev. g. ir mot. g.*d(u)u̯ai (ide. *duu̯oi) '2' linksniuotas kaip parodomųjų įvardžių dviskaita; *trii̯es (ide. vyr. g. *trei̯es) '3' buvo linksniuojamas kaip bendras visoms giminėms i kamieno daugiskaitos daiktavardis; *ketures (ide. vyr. g. *k^u̯etu̯ores) '4' – kaip priebalsinis r kamieno daugiskaitos daiktavardis, taip pat apibendrintas visoms trims giminėms.

	Du			Trys	Keturi
	Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.
V.	*d(u)u̯ō	*d(u)u̯ai		*trii̯es	*ketures
K.	*d(u)u̯a(i)i̯aus1			*trii̯ōn	*keturōn
N.	*d(u)u̯eimā2			*trimas	*keturmas
G.	*d(u)u̯ō	*d(u)u̯ai		*trins	*keturins
Įn.	*d(u)u̯eimā2			*trimīs	*keturmīs
Vt.	*d(u)u̯a(i)i̯aus1			*trisu	*ketursu

Pastabos:

• ¹ Dėl dviskaitos kilmininko–vietininko žr. skyrelį Įvardis (Parodomųjų įvardžių dviskaita).
• ² Galima alternatyvi naudininko–įnagininko rekonstrukcija su kamieno dvibalsiu *-ai-: *d(u)u̯aimā.

Skaitvardžio *ketures (ide. *k^u̯etu̯ores) '4' pavyzdžiu prabaltai priebalsinio linksniavimo modelį pritaikė ir skaitvardžiams *penkes (ide. *penk^u̯e) '5', *ušes / *sešes (V. Mažiulis abi formas apibendrina į nekaitomą baltų prok. *sveš, t. y. *su̯eš; ide.*u̯eḱs / *su̯eḱs) '6', *septines (ide.*septṃ) '7', *aštōnes (ide. *oḱtō) '8', *neu̯ines (ide. *neu̯ṇ) '9'. Indoeuropiečių prokalbėje skaitvardžiai '5 – 9' buvo nelinksniuojami. Bet ankstyvuoju baltų prokalbės laikotarpiu dar galėjo būti išsaugotos nekaitomos skaitvardžių formos *su̯eš '6', *septin '7', *aštō '8', *neu̯in '9'. *septines '7' ir *neu̯ines '9' su nepailgintu, trumpuoju *i leidžia rekonstruoti latvių kalba.

Skaitvardis *dešimts (ide. *deḱmt < *deḱṃ su *-t- iš kelintinių skaitvardžių) '10' turėjo visų skaičių formas. Linksniuotas kaip priebalsinis daiktavardis.

	Baltų prok.	Ide.
1.	*ainas	*oinos
2.	*d(u)u̯ō	*duu̯ō
3.	*trii̯es	*trei̯es
4.	*ketures	*ku̯etu̯ores
5.	*penkes	*penku̯e
6.	*ušes / *sešes < *su̯eš	*u̯eḱs / *su̯eḱs
7.	*sepines < *septin	*septṃ
8.	*aštōnes < *aštō	*oḱtō
9.	*neu̯ines < *neu̯in	*neu̯ṇ
10.	*dešimts	*deḱṃt < *deḱṃ

Skaitvardžiai '11 – 19' buvo nusakomi frazėmis *ainas leikti / likā pā dešimtes 'vienas lieka / liko po dešimties', *d(u)u̯ō leikti / likā pā dešimtes 'du lieka / liko po dešimties' ir t. t. Lietuviai pasiliko šio junginio dalį 'liko' (vienuo-lika), o latviai – 'po dešimties', pvz., latv. vienpadsmit < vien-pa-desmits.

Dešimčių '20 – 90' pavadinimai buvo sudaromi ne dūriniais kaip indoeuropiečių prokalbėje, pvz., *trīkomt '30', *k^u̯etu̯ṛkomt '40', bet su skaitvardžiais '2' – '9' ir su jais suderintu '10', pvz., *d(u)u̯ai dešimte '20', *trii̯es dešimtes '30', *ketures dešimtes '40' ir t. t. Dešimtys su vienetais, matyt, buvo nusakoma frazėmis, pvz., *d(u)u̯ai dešimte ir (er, ar) ainas '21', *trii̯es dešimtes ir (er, ar) penkes '35' ir t. t.

'100' reikšti vartota visus skaičius turėjusi iš indoeuropiečių prokalbės paveldėta o kamieno bevardės giminės forma *šimtan (ide.*ḱṃtom).

Šimtų '200 – 900' pavadinimai buvo sudaromi tokiu pačiu būdu, kaip ir dešimčių: *ainan šimtan '100', *d(u)u̯ai šimtai '200', *trii̯es šimtā '300', *ketures šimtā '400' ir t. t. Šimtai su dešimtimis ir vienetais tikriausiai buvo reiškiami žodžių junginiais, pvz., *trii̯es šimtā aštōnes dešimtes ir (er, ar) penkes '385'.

Sunkiai nustatoma pirminė '1000' lytis: rytų baltų kalbose paliudyta forma *tū(k)stants, linksniuota priebalsinių daiktavardžių pavyzdžiu ir priklausiusi mot. g., vakarų baltų epochoje galėjo būti o kamieno vyriškosios giminės forma *tūšimtas, o skoliniai Baltijos finams verstų rekonstruoti šio skaitvardžio kamieną *tūšant-. Bet kokiu atveju, šie tūkstančio pavadinimai yra baltų, slavų (*tysęťa / *tysǫťa) ir germanų (*þūsundī) bendrybė. Likusiose indoeuropiečių kalbose turimi kitokie šio skaitvardžio pavadinimai.

Kelintiniai skaitvardžiai 'I – X' baltų prokalbėje buvo tokie (nurodytos vns. vard. vyr. g. formos):

	Baltų prok.	Ide.
I	*pirmas	*pṛmos
II	*antaras	*ontoros / *onteros
III	*treti̯as / *tirt(i̯)as	*tri-t-
IV	*ketu̯irtas	*ku̯etu̯ṛtos
V	*penktas	*penku̯tos
VI	*uštas / *seštas < *su̯eštas1	*u̯eḱstos / *su̯eḱstos
VII	*septmas	*septṃos
VIII	*aštmas (*-mas iš *septmas)	*oḱtuu̯os / *oḱtōu̯os
IX	*neu̯intas (*-tas iš kitų skaitvardžių)	*neuṇos
X	*dešimtas	*deḱṃtos

Pastabos:

• ¹ Šis variantas teikiamas laikantis V. Mažiulio koncepcijos, kad abi formos gali būti suvestos į senesnę vieną, plg. kiekinius *ušes / *sešes 'šeši' < *su̯eš.

Visų šių skaitvardžių vyr. ir bev. g. linksniuota kaip o kamieno, mot. g. − kaip ā kamieno daiktavardžiai. Kelintiniai skaitvardžiai '11 – 19', '20 – 90' ir kelintiniai šimtų pavadinimai buvo sudaromi kaip ir kiekiniai, tik pirmuoju dėmeniu ėjo atitinkamas kelintinis skaitvardis.

Įvardis

Jau indoeuropiečių prokalbėje įvardžių linksniavimas gerokai skyrėsi nuo vardažodžių. Baltų prokalbėje, kaip ir indoeuropiečių, parodomieji įvardžiai skyrė trijų lygių nutolimo nuo kalbėtojo lygius: artimo rodymo *šis ir *is, tolimo rodymo *anas ir neutralaus *tas. Pastarasis gimininis parodomasis įvardis vartotas ir trečiam asmeniui (tolygu liet. 'jis') reikšti. Turėti du asmeniniai negimininiai įvardžiai − *ež (*eš) 'aš' ir *tu / *tū 'tu', kurie nuo indoeuropiečių prokalbės laikų pasižymėjo supletyvinėmis (skirtingašaknėmis) linksnių formomis. Sangrąžinis įvardis *seu̯e 'savęs', kaip ir dabar baltų kalbose, turėjo tik vienaskaitą (be vardininko).

Įvardžių daugiskaita ir dviskaita bei jų tarpusavio santykis reikalauja platesnių komentarų, todėl kiekvieno gramatinio skaičiaus lentelės pateikiamos atskirai ir kitokiu nei kitų kalbos dalių eiliškumu.

		1. asmuo	2. asmuo	3. asmuo			Sangrąžinis įv.
				Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.
Vienaskaita	V.	*ež (*eš)	*tu / *tū	*tas1	*ta	*tā	—
	K.	*mene, *mei2	*teṷe, *tei2	*tasi̯a		*tasi̯ās	*seu̯e, *sei2
	N.	*menei,3 *mei2	*tebei, *tei2	*tasmei4		*tasi̯āi	*sebei, *sei2
	G.	*mēn, *me2	*tēn, *te2	*tan	*ta	*tān	*sēn, *se2
	Įn.5	*menimi3	*tebimi	*tō		*tān	*sebimi
	Vt.6	*meni3	*tebi	*tasmi4		*tāi	*sebi

Pastabos:

• ¹ Ide. parodomieji įvardžiai vyr. g. *tas, mot. g. *tā vns. vardininke turėjo kitokį kamieną nei kituose linksniuose − vyr g. *so, mot. g. *sā. Baltai tokį supletyvumą panaikino, galbūt tam turėjo įtakos ir vns. vardininko bev. g. forma *tod.

• ² Vienaskaitos kilmininkai ir naudininkai *mei, *tei, *sei, galininkai *me, *te, *se vartoti nekirčiuotoje pozicijoje − kaip dabartinėje lietuvių kalboje sukuosi < *sukō sei 'suku sau', senuosiuose lietuvių raštuose sakaimig < *sakāis mei gi 'sakyki man gi', linkiuot < *linki̯ō tei 'linkiu tau' ir t. t.

• ³ Naudininkas, įnagininkas ir vietininkas gavo kamieno -n- iš kilmininko *mene − anksčiau šiuose linksniuose turėtas priebalsis -b- (*mebei, *mebimi, *mebi).

• ⁴ Manoma, kad intarpas -sm-, esantis parodomojo įvardžio *tas, bev. g. *ta vienaskaitos naudininke ir vietininke, yra ide. senojo, pirminio skaitvardžio *sem- 'vienas' palaikas.

• ^{5, 6} Vienaskaitos ir daugiskaitos įnagininkai bei vietininkai − vėliau susiformavę linksniai. Jie rekonstruojami remiantis rytų baltų ir slavų kalbų duomenimis.

F. Kortlandtas įsitikinęs, kad baltų (ir slavų) prokalbei turi būti rekonstruotos tik seniausiosios, neatnaujintos įvardžių formos. Z. Zinkevičiaus manymu, senosios įvardžių formos turėtos tik ankstyvuoju prokalbės laikotarpiu. Senovinių formų naudininkai *nōmas 'mums', *ṷōmas 'jums' pakeitė indoeuropiečių prokalbės *ṇsmei, *usmei: įvardžių paradigma gavo daiktavardines galūnes. Pirmajame ir antrajame asmenyse dėl *i̯ūs įtakos ilgasis kamienų balsis ō buvo pakeistas į ū, o visi *i̯ūs linksniai, išskyrus galininką, kamieno pradžioje dėl vardininko įgijo i̯-. Vėliau rytų baltai į pirmojo asmens kamieno pradžią visuose linksniuose dėl *mes įtakos įsivedė m- (liet. mūsų, mums, mus, latv. mūsu, mums, mūs, liet. mudu, mudviejų, mudviem ir kt.). Įnagininkas ir vietininkas, kaip ir vienaskaitoje, susidarė vėliau nei kiti linksniai.

Dalis kalbininkų parodomojo įvardžio *tas (bev. g. *ta) kamiene visuose daugiskaitos linksniuose apibendrina dvibalsį *-ai-: *taisōn, *taimas, *taisu.

		1. asmuo	2. asmuo	3. asmuo
		Senoji forma → atnaujintoji	Senoji forma → atnaujintoji	Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.
Daugiskaita	V.	*mes	*i̯ūs	*tai / *tei	*tā	*tās
	K.	*nōsōn → *nūsōn	*ṷōsōn → *i̯ūsōn	*teisōn		*tāsōn
	N.	*nōmas → *nūmas	*ṷōmas → *i̯ūmas	*teimas		*tāmas
	G.	*nōs → *nas	*ṷōs → *ṷas	*tōns	*tā	*tāns
	Įn.	*nōmīs → *nūmīs	*ṷōmīs → *i̯ūmīs	*tais		*tāmīs
	Vt.	*nōsu → *nūsu	*ṷōsu → *i̯ūsu	*teisu		*tāsu

Asmeninių įvardžių dviskaita pateikiama remiantis F. Kortlandtu, o jų atnaujintos formos – pagal L. Palmaičio siūlomas proporcijas, kurios yra analogiškos daugiskaitos atnaujintosioms. Šių įvardžių (1. ir 2. asmenų) dviskaitos vardininko ir galininko kamienai – supletyviniai, simetriški daugiskaitai, tik be daugiskaitos rodmenų: ide. dgs. *ṷe-i 'mes' – baltų prok. dvs. *ṷe 'mes du', dgs. *nō-s 'mus' – dvs.*nō 'mus du'; dgs. *i̯ū-s 'jūs' – dvs. *i̯ū 'jūs du', dgs. *ṷō-s 'jus' – dvs. *ṷō 'jus du'. Įvardžio kamienas *ṷe išlaikytas lietuvių tarmėse (vedu 'mudu'), jis atitinka seniausiuosius, turimus kitose indoeuropiečių kalbose. Z. Zinkevičius lietuvių dviskaitos kamieną ju-du linkęs laikyti naujai perimtu iš daugiskaitos, tačiau panašus daugiskaitos ir dviskaitos santykis turėtas ir pragermanų (dgs. *jūz – dvs. *jut), F. Kortlandtas dviskaitos kamieną *i̯ū rekonstruoja ir slavų prokalbei, o A. Sihleris jį nukelia į indoeuropiečių prokalbės laikus.

Parodomųjų įvardžių dviskaita (šie įvardžiai vartoti ir trečiajam asmeniui reikšti) rekonstruojama pagal W. Eulerį. Remdamasis lietuvių tarmine skaitvardžio forma dvíejaus 'dviese', W. Euleris atkuria dviskaitos kilmininko-vietininko prabaltišką formą *dṷaii̯aus su kamieno dvibalsiu *ai (skaitvardis '2' linksniuotas kaip parodomieji įvardžiai). Tačiau čia pat jis pabrėžia, kad tokia forma neatitinka kitoms indoeuropiečių kalboms ir indoeuropiečių prokalbei rekonstruojamų formų su kamiene esančiu ide. *o > baltų *a. M. Villanueva Svenssonas dviskaitos kilmininko-vietininko galūnę su dvibalsiu *oi (> baltų *ai) atsargiai teikia indoeuropiečių prokalbei.

		1. asmuo	2. asmuo	3. asmuo
		Senoji forma → atnaujintoji	Senoji forma → atnaujintoji	Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.
Dviskaita	V.	*ṷe	*i̯ū	*tō	*tai / *tei
	N.−Įn.	*nōmā → *nūmā	*ṷōmā → *i̯ūmā	*teimā1
	K.−Vt.	*nōi̯aus → *nūi̯aus	*ṷōi̯aus → *i̯ūi̯aus	*ta(i)i̯aus
	G.	*nō → *na2	*ṷō → *ṷa2	*tō	*tai / *tei

Pastabos:

• ¹ Lietuvių vyr. g. tiem(a)-dviem(a), mot. g. tom(a)-dviem(a) giminių skyrimas yra vėlyvas, antrinis − tai rodo kitų kalbų duomenys ir liet. k. naudininkai-įnagininkai dviem, abiem be giminių skirties. Kaip ir daugiskaitoje, dviskaitoje galima alternatyvi rekonstrukcija su kamieno dvibalsiu *-ai- visuose linksniuose, tad ir naudininke: *taimā.

• ² L. Palmaitis siūlo tolesnį galininko ir vardininko formų išlyginimą: dvs. 1. *na → *ṷe, dvs. 2. *ṷa → *i̯ū. Kitų linksniuojamų žodžių paradigmose dviskaitos galininkas ir vardininkas sistemingai sutampa.

Klausiamieji įvardžiai buvo du: vyr. g. *kat[a/e]ras, bev. g. *kat[a/e]ra, mot. g. *kat[a/e]rā 'kuris, kuri; katras, katra' ir vyr. g. – mot. g. *kas, bev. g. *ka 'kas'. Pastarasis buvo vartojamas ir kaip būdvardinis (santykinis) įvardis − kaip lietuvių kalboje kuris, koks prijungiamuosiuose sakiniuose. Z. Zinkevičiaus teigimu, būdvardiniai įvardžiai turėjo visas tris gimines, ir, pasak V. Mažiulio, vartojant santykinio įvardžio reikšme, turėta mot. g. forma *kā. Šie įvardžiai buvo linksniuoti kaip parodomasis gimininis įvardis *tas.

Nežymimieji įvardžiai vyr. g. *kitas 'kitas', bev. g. *kita 'kìta', mot. g. *kitā 'kità', vyr. g. *u̯isas 'visas', bev. g. *u̯isa 'vìsa', mot. g. *u̯isā 'visà' irgi buvo linksniuojami kaip įvardis *tas.

Savybiniai įvardžiai rodo dialektinį baltų susiskaldymą: vakariniam arealui būdingos formos vyr. g. *mai̯as 'mãnas', bev. g. *mai̯a 'mãna', mot. g. *mai̯ā 'manà'; vyr. g. *tu̯ai̯as 'tãvas', bev. g. *tu̯ai̯a 'tãva', mot. g. *tu̯ai̯ā 'tavà'; vyr. g. *su̯ai̯as 'sãvas', bev. g. *su̯ai̯a 'sãva', mot. g. *su̯ai̯ā 'savà', o rytiniam baltų arealui − atitinkamai vyr. g. *menas, bev. g. *mena, mot. g. *menā; vyr. g. *teu̯as, bev. g. *teu̯a, mot. g. *teu̯ā; vyr. g. *seu̯as, bev. g.*seu̯a, mot. g. *seu̯ā. Vakarų baltų savybiniai įvardžiai turi atitikmenis slavų kalbose (*mojь, *tvojь, *svojь). Rytų baltų savybiniai įvardžiai išvesti iš asmeninių ir sangrąžinio įvardžių kamienų *men- (*mene 'manęs'), *teṷ- (*teṷe 'tavęs'), *seṷ- (*seṷe 'savęs'); panaši daryba žinoma ir kitose indoeuropiečių kalbose: lot. tuus < *tou̯os 'tavas', lot. suus < *sou̯os 'savas', sen. gr. τεός = teós < *teu̯ós 'tavas', sen. gr. ἑός = heós < *héu̯os < ide. *seu̯o- 'savas'. Tiek vakarų, tiek rytų baltų savybinių įvardžių ištakos tos pačios – asmeniniai ir sangrąžinis įvardžiai (plg. ide. *me 'mane' – *mos 'manas', *tu̯e 'tave' – *tu̯os 'tavas', *su̯e 'save' – *su̯os 'savas'). Savybiniai įvardžiai linksniuoti kaip ir kiti gimininiai, nors gali būti, kad lygia greta vartotos vien kilmininko formos − kaip liet. màno, tàvo, sàvo. Galbūt ir daugiskaitoje (bei dviskaitoje) savybinių įvardžių vietoj vartotas kilmininkas − *nōsōn (→*nūsōn), *ṷōsōn (→*i̯ūsōn). Tačiau liet. mūs-as 'mums priklausantis', mūs-is 't. p.', mūs-iškis 't. p.', jūs-as 'jums priklausantis', jūs-is 't. p.', jūs-iškis 't. p.', latv. mūs-ējs 'mums priklausantis', jūs-ējs 'jums priklausantis' leistų numatyti teorinę galimybę, jog baltų prokalbėje egzistavo *nōsi̯as 'mums priklausantis', *ṷōsi̯as 'jums priklausantis' tipo savybiniai įvardžiai, kurių iš asmeninių įvardžių daugiskaitos kilmininko kilę kamienai dėl aukščiau aptartų priežasčių prūsų kalboje ir dabartinėse baltų kalbose buvo perdirbti: *nōs- > *nūs- > prūs. noūs-, liet. ir latv. mūs-; *ṷōs- > *i̯ūs- > prūs. ioūs-, liet. ir latv. jūs-. Šių daugiskaitos įvardžių galūnę su priesaga *-i̯- (*-i̯as) rodytų prūsų kalbos darybos tendencijos (*ma-i̯as 'manas') ir slavų kalbų savybinių įvardžių darybos modelis (*mo-jь 'manas', *našь < *nas-jь 'mums priklausantis'); indoeuropiečių prokalbėje ši priesaga vartota būdvardiškiems žodžiams iš daiktavardžių sudaryti. Galėjo būti vartojami ir dviskaitos savybiniai įvardžiai, išvesti iš asmeninių įvardžių dviskaitos kilmininko: *nōi̯as 'mudviem priklausantis', *ṷōi̯as 'judviem priklausantis'. Daugiskaitos ir dviskaitos savybiniai įvardžiai būtų kaitomi gimininėmis kaip ir atitinkami vienaskaitos. Objekto priklausymas tik trečiajam asmeniui turėjo būti reiškiamas įvardžio *tas atitinkamos giminės ir skaičiaus kilmininku, mat vakarų baltų *su̯ai̯as, rytų baltų *seu̯as vartoti ne tik su trečiuoju asmeniu, bet ir su bet kuriuo kitu, pažymint, kad objektas jam yra ne svetimas (kaip liet. aš skaitau savo knygą, tu skaitai savo knygą, jis skaito savo knygą ir t. t., užuot sakius aš skaitau mano knygą, tu skaitai tavo knygą, jis skaito jo knygą), įvardis savas (savo) nenurodo priklausymo būtent trečiajam asmeniui – plg. pasakymus tai yra sava obelis ir tai yra jo obelis. Tokį priklausymo trečiajam asmeniui, savybinių įvardžių daugiskaitos vartosenos bei darybos modelį remia ir slavų kalbų duomenys (slavų prok. *našь < *nasjь 'mums priklausantis' iš *nasъ 'mūsų' < *nōsom; slavų prok. *vašь < *vasjь 'jums priklausantis' iš *vasъ 'jūsų' < *u̯ōsom). Pažymėtina, kad kiekvienas savybinis įvardis turėjo būti kaitomas ne tik giminėmis, bet ir skaičiumi, kuris buvo derinamas su daiktavardžiu. Pavyzdžiui, 1. asmens savybinio įvardžio skaičiaus formos būtų tokios: *mai̯ā / menā ābō 'mana obelis' (vienaskaita), *mai̯ai / menai ābele 'dvi manos obelys' (dviskaita), *mai̯ās / menās ābeles 'manos obelys' (daugiskaita); *nōi̯ā ābō 'mudviem priklausanti obelis' (vienaskaita), *nōi̯ai ābele 'dvi mudviem priklausančios obelys' (dviskaita), *nōi̯ās ābeles 'mudviem priklausančios obelys' (daugiskaita); *nōsi̯ā ābō 'mums priklausanti obelis' (vienaskaita), *nōsi̯ai ābele 'dvi mums priklausančios obelys' (dviskaita), *nōsi̯ās ābeles 'mums priklausančios obelys' (daugiskaita).

Veiksmažodis

VI–VII a. vakarų baltų Olštyno kultūros plokštinės segės (Kosevas ir Tumianai, Lenkija).

Baltų prokalbės veiksmažodžiui rekonstruoti daugiausia tenka remtis rytų baltų kalbų duomenimis, nes prūsų veiksmažodžio sistema paliudyta skurdžiai. Rekonstruota veiksmažodžio sistema priskirtina vėlyvesniam etapui. Baltų veiksmažodis, skirtingai nuo kitų kalbos dalių, patyrė gana daug permainų − buvo pakeista indoeuropiečių prokalbės laikų, nuosakų ir rūšių sistema: iš indoeuropiečių prokalbėje buvusių esamojo (prezento), aoristo, perfekto (ir galbūt sigmatinio būsimojo) gramatinių laikų baltai išsaugojo tik prezentą (esamąjį laiką) ir sigmatinį futūrą, kai kurių tyrėjų laikomą indoeuropiečių prokalbės veldiniu. Indoeuropiečių prokalbėje turėtos šios nuosakos: indikatyvas (tiesioginė nuosaka), konjunktyvas, reiškęs tariamą ir norimą veiksmą, optatyvas, kuriuo buvo nusakomas galimas arba norimas veiksmas (skirtumas nuo ide. konjunktyvo ne visai aiškus), ir imperatyvas (liepiamoji nuosaka). Baltų prokalbėje indikatyvas išliko, tačiau senąjį konjunktyvą pakeitė naujai sudaryta tariamoji nuosaka, vadinama kondicionaliu. Imperatyvui (liepiamajai nuosakai) buvo pritaikytos optatyvo formos. Ide. buvo dvi veiksmažodžio rūšys − aktyvas (veikiamoji rūšis) ir medijas, arba mediopasyvas (vidurinė rūšis). Mediją baltai pakeitė sangrąžiniais veiksmažodžiais. Buvo sudarytos naujos neveikiamosios rūšies (pasyvo) ir atliktinių laikų (perfekto, pliuskvamperfekto) formos. Nepaisant šių naujovių, esamasis ir, kaip neretai teigiama, sigmatinis būsimasis laikai yra paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės. Archajiška baltų prokalbės ypatybė − išlaikytas atematinis asmenavimas. Minėtieji pokyčiai sudarė prielaidas savitai baltų veiksmažodžio sistemai susiformuoti.

Neskaitant sudėtinių perfekto ir pliuskvamperfekto, būta trijų laikų: esamojo (prezento), būtojo (preterito) ir būsimojo (futūro), trijų skaičių − vienaskaitos, dviskaitos bei daugiskaitos, trijų asmenų – pirmojo, antrojo ir trečiojo. Išskirtinė baltų veiksmažodžio ypatybė − visų trijų skaičių trečiasis asmuo turi tą pačią formą. Iš esamojo laiko kilusios galūnės buvo pritaikytos visiems laikams bei nuosakoms, o šių buvo trys: tiesioginė, turinti visus tris laikus, liepiamoji ir tariamoji, kurioms laiko kategorija nebuvo būdinga. Veiksmažodis turėjo tris kamienus: esamojo, būtojo laikų ir bendraties. Pavyzdžiui, veiksmažodžio 'nešti' kamienai buvo tokie: *neša-, *nešē-, *neš-; veiksmažodžio 'sėdėti' kamienai: *sēdi-, *sēdējā-, *sēdē-. Palyginkime su lietuvių k. nẽša, nẽšė, nèšti; sė́di, sėdė́jo, sėdė́ti.

Bendratis baltų prokalbėje buvo sudaroma su priesagomis *-tei, *-tēi, *-ti: *eitei, *-tēi, *-ti 'eiti', *darītei, *-tēi, *-ti 'daryti'. Bendratis yra kilusi iš ti kamieno vardažodžių vienaskaitos naudininko (*mirtei 'mirčiai') ir vietininko (*mirtēi 'mirtyje'; priebalsinis kamienas *darānti 'darančiame'). Bendraties ryšys su naudininku jaučiamas ir dabar, pavyzdžiui, kėdė yra sėdėti '…sėdėjimui', ne metas liūdėti '…liūdėjimui'. Indoeuropiečių prokalbėje bendraties dar nebūta, įvairios jos formos indoeuropiečių kalbose buvo pasidarytos vėliau.

Siekinys baltų prokalbėje buvo sudaromas su priesaga *-tun < ide. *-tum: *eitun, *darītun. Tai nekaitoma veiksmažodžio forma, vartota su slinkties veiksmažodžiais tikslo ir siekimo aplinkybėms reikšti. Siekinys kilęs iš tu kamieno vardažodžių vienaskaitos galininko (*leitun 'lietų'). Sąsaja su galininku apčiuopiama ir šiais laikais: lietuvių tarmių siekinį einu šieno pjautų galima pakeisti einu į šieno pjovimą (pjūtį). Šitokios darybos siekinys žinomas ir kitoms indoeuropiečių kalboms, taigi turėtų būti gana senų laikų veldinys.

Veikslas (kaip liet. rinkau – eigos veikslas, surinkau – įvykio veikslas) baltų prokalbei galėjo būti nebūdingas, nes išnyko įvykio (netęstinį) veikslą reiškiantis aoristas, kuris sudarė priešpriešą su eigos (tęstinį) veikslą žyminčiu esamuoju laiku.

Esamasis laikas

Esamojo laiko daryba buvo gana sudėtinga. Turėti atematiniai ir tematiniai veiksmažodžiai. Atematiniai po šaknies neturėjo balsio – temos, kuri sudaro kamiengalį: galūnės buvo jungiamos tiesiai prie šaknies. Pagal kamiengalį tematiniai veiksmažodžiai skirstomi į tris: o > baltų a (*renka 'renka'), i (*turi 'turi') ir ā (*laikā 'laiko') – kamienų asmenuotes. Greta o kamieno buvo ir variantas i̯o > baltų i̯a. Laikantis Ch. Stango pasiūlyto skirstymo, tradiciškai i ir ā kamienų veiksmažodžiai vadinami pusiau tematiniais, tad visiškai tematiniai, kaip ir vardažodžiai (pvz., daiktavardžiai), būtų tik turintieji o kamieną. Tačiau ne visi kalbininkai pritaria, kad i ir ā kamienų veiksmažodžius reikėtų laikyti ne visai tematiniais ir juos išskirti į atskirą poklasį. Esamojo laiko i kamienai sudaromi tuomet, jei būtojo laiko ir bendraties formos turi priesagą *-ē-, plg. liet. sė́di: sėd-ė́-jo, sėd-ė́-ti. Gali būti, kad baltai esamajame laike šalia i kamieno turėjo ī kamieną, jei atsižvelgtume į latvių tarmių dalyvius dzirdīms 'girdimas', gulīms 'gulimas'. Esamojo laiko ā kamieną įgydavo veiksmažodžiai, bendratyje turintys priesagas *-ā- ir *-ī-, plg. liet. bìjo: bij-ó-ti, sãko: sak-ý-ti. Atematinių veiksmažodžių asmenavimas nuo indoeuropiečių prokalbės laikų pasižymėjo tam tikru savitumu.

Veksmažodžių esamasis laikas

		Atematiniai veiksmažodžiai			*-o-			*-i-			*-ā-
		*būtei 'būti'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	*rinktei 'rinkti'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	*turētei 'turėti'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	*laikītei 'laikyti'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė
Vienaskaita	1.	*esmi	*-mi	*-mi	*renkō	*-ṓ	*-ō < *-oh₂	*turi̯ō	*-i̯ṓ	*-(i̯)ō < *-(i̯)oh₂	*laikāu	*-ā́u	*-V̅-oh₂?
	2.	*esēi	*-sḗi2	*-si	*renkēi	*-ḗi2	*-esi (*-eh₁i?)	*turēi	*-ḗi2	*-(i̯)esi (*-(i̯)eh₁i?)	*laikāi	*-ā́i	*-V̅-eh₁i?
	3.	*esti	*-ti	*-ti	*renka	*-a-ø	*-oti (*-e?)	*turi	*-i-ø	*-Vti (*-V?)	*laikā	*-ā͂-ø1	*-V̅ti (*-V̅?)
Dviskaita	1.	*esu̯ā	*-u̯ā́	*-u̯os	*renkau̯ā	*-au̯ā́	*-ou̯os	*turiu̯ā	*-iu̯ā́	*-Vu̯os	*laikāu̯ā	*-āu̯ā́	*-V̅u̯os
	2.	*estā	*-tā́	*-tHos	*renkatā	*-atā́	*-etHos	*turitā	*-itā́	*-VtHos	*laikātā	*-ātā́	*-V̅tHos
	3.	*esti	*-ti	*-tes	*renka	*-a-ø	*-etes	*turi	*-i-ø	*-Vtes	*laikā	*-ā͂-ø1	*-V̅tes
Daugiskaita	1.	*esmē	*-mḗ	*-mes	*renkamē	*-amḗ	*-omes	*turimē	*-imḗ	*-Vmes	*laikāmē	*-āmḗ	*-V̅mes
	2.	*estē	*-tḗ	*-te	*renkatē	*-atḗ	*-ete	*turitē	*-itḗ	*-Vte	*laikātē	*-ātḗ	*-V̅te
	3.	*esti	*-ti	*-nti	*renka	*-a-ø	*-onti (*-o?)	*turi	*-i-ø	*-Vnti (*-V?)	*laikā	*-ā͂-ø1	*-V̅nti (*-V̅?)

Pastabos:

• ¹ Cirkumfleksą ā kamieno 3. asmens kamiengalyje (liet. laĩko < *lãik-ā͂) rodo tai, kad šioje formoje negalioja nei Leskieno, nei Saussure’o-Fortunatovo dėsniai.
• ² Z. Zinkevičius vėlyvajai baltų prokalbei rekonstruoja atematinių veiksmažodžių vns. 2. asmens galūnę *-sei su trumpuoju balsiu *e. S. Karaliūno teigimu, maždaug nuo II tūkstantmečio pr. m. e. vidurio baltams (ir slavams) buvo būdinga galūnė *-sēi. Z. Zinkevičius tematinių veiksmažodžių vns. 2. asmens galūnę *-ei taip pat rekonstruoja su trumpuoju *e, tačiau M. Villanueva Svenssonas teikia įvairius šios galūnės galimus praindoeuropietiškus variantus: ide. *-ei, *-ēi, *-eh₁i ir kt., kur iš ide. galūnių *-ēi, *-eh₁i galėjo būti paveldėta prabaltų galūnė *-ēi. (Baltų kalboms būdinga dvibalsio raida *ēi > *ei > (rytų baltų) ie, vėliau žodžio gale ie > i, plg. liet. renk-iesi, bet renk-i.) Tad S. Karaliūnas, kaip vieną iš ide. paveldėtų archaizmų, nurodo tematinę vns. 2. asmens galūnę *-ēi.

Nuo seno atematiniai veiksmažodžiai skyrėsi tik vienaskaitos pirmojo asmens galūne, visos kitos buvo tokios pačios, kaip ir tematinių. Be vienaskaitos 1. ir 2. asmenų galūnių *-mi, *-sēi, kartais rekonstruojamos ir *-mei / *-mai, *-si / *-sai. Be to, tematinių veiksmažodžių vns. 2. asmuo netekęs kamiengalio balsio ir galūnės pradžios priebalsio *s (vietoj *renkasēi yra *renkēi). Pagal alternatyvią rekonstrukciją, prabaltų vns. 2. asmens galūnė *-ēi vesdinama tiesiogiai iš ide. *-ēi, *-eh₁i Tematinių veiksmažodžių o (> baltų prok. a) kamieno vns. 1. asmens galūnė *-ō pavedėta iš ide. Tačiau ā kamieno veiksmažodžių vns. 1. ir 2. asmenų galūnės su ilgaisiais dvibalsiais *-āu, *-āi gali būti vėlesni dariniai, dėl jų kilmės diskutuojama.

Ir tematinių, ir atematinių veiksmažodžių dviskaitos 1. ir 2. asmenų bei daugiskaitos 1. asmens galūnė neteko pabaigos priebalsio *-s , o prieš ją einąs balsis buvo pailgintas: ide. dvs. 1. *iu̯os, dvs. 2. *itos > baltų prok. dvs. 1.*eiu̯ā 'mudu einame', dvs. 2. *eitā 'judu einate'; ide. dgs. 1. *imes > baltų prok. dgs. 1. *eimē 'einame'. Pailgintas galūnės balsis matyti ir dgs. 2. asmenyje: ide. dgs. 2. *ite > baltų prok. dgs. 2. *eitē 'einate'.

Buvo panaikinta atematinių veiksmažodžių šaknies balsio laipsnių kaita: vienaskaitoje indoeuropiečių prokalbėje visuose asmenyse turėtas normalusis laipsnis (*eimi 'einu', *esmi 'esu'), o dviskaitoje ir daugiskaitoje – silpnasis arba nulinis (*iu̯os 'mudu einame', *su̯os 'mudu esame', *imes 'mes einame', *smes 'mes esame'). Baltai visiems skaičiams apibendrino vienaskaitos šaknį su normaliuoju balsio laipsniu (*eiu̯ā 'mudu einame', *esu̯ā 'mudu esame', *eimē 'mes einame', *esmē 'mes esame'). Tačiau silpnasis ir nulinis balsio laipsnis išliko baltų veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviuose: *i̯ents 'einąs', *sants 'esąs'.

o kamieno veiksmažodžiai neteko dviskaitos ir daugiskaitos antrojo asmens kamiengaliuose indoeuropiečių prokalbėje buvusios *e: *o (> baltų prok *e: *a) kaitos: ide. dvs. 1.*bherou̯os 'mudu imame', bet 2. *bheretHos 'judu imate'; ide. dgs. 1. *beromes 'imame', bet 2. *bherete 'imate'. Tad vietoj lauktinų dvs. 2. *renketā 'judu renkate', dgs. 2. *renketē 'jūs renkate' buvo apibendrintas kamiengalis su *a iš kitų asmenų − *renkatā, *renkatē.

Baltai 3. asmens galūnę apibendrino visiems trims skaičiams: atematinių ji kilusi iš vienaskaitos (*-ti), o tematinių veiksmažodžių 3. visų skaičių asmuo reiškiamas grynu kamienu. Tradiciškai manoma, kad čia nukrito vadinamoji antrinė ide. 3. asmens galūnė *-t. Tačiau V. Toporovo ir kai kurių kitų kalbininkų teigimu, 3. asmuo senojoje indoeuropiečių prokalbės fazėje jokios galūnės neturėjo, jis reikštas grynu kamienu, buvo nežymėtas, mat 3. asmuo komunikacijos akte (tiesiogiai kreipiantis, besikalbant) nedalyvauja. Todėl šios baltų formos galinčios būti didžiai archajiškos. Kita pasitaikanti nuomonė tokia, kad 3. asmuo baltų kalbose neturi skaičiaus skirtumo dėl finų kalbų įtakos. Pagal alternatyvią rekonstrukciją, tematinių veiksmažodžių 3. asmens galūnė (t. y. kamiengalis) *-a kilęs iš ide. *-e (baltų prok. *-a < ide. *-o – kitas ide. galūnės (kamiengalio) laipsnis, atspindintis ide. *e : *o kaitą).

Esamajame laike baltų prokalbėje iš indoeuropiečių prokalbės laikų kai kurie veiksmažodžiai turėdavo intarpą *-n-, pvz., *liptei 'lipti', *lipā 'lipo', bet *linpa 'limpa'. Ilgainiui šis intarpas buvo įsivestas ir į pozicijas, kuriose ide. nebuvo būdingas − prieš sklandžiuosius priebalsius *l, *r, *i̯, *u̯, plg. liet. šąla < *šanla, kiūra < *ki̯unra, gyja < *gini̯a, pūva < *punu̯a ir t. t. Kai dėl fonetinių priežasčių intarpas *-n- buvo nepatogus, baltai išplėtojo esamojo laiko veiksmažodžių klasę su priesagomis *-do-, *-sto- ir keletu kitų, pvz., lietuvių kalbos virti, virė, bet verda; dingti, dingo, bet dingsta (ir latv. salt 'šalti', sala 'šalo', bet salst 'šąla'). Veiksmažodžiams su intarpu ir šiomis priesagomis būdinga intranzityvinė (negalininkinė, savaiminė) reikšmė. Priesaga *-sto- susidarė jau baltų prokalbės dirvoje. Būta veiksmažodžių ir su intarpu, ir su priesaga *-sto- (plg. tyžta < *tinž-sta). o kamieno veiksmažodžiai su intarpu *-n- ir jį pavaduojančiomis (ar papildančiomis) priesagomis *-do-, *-sto- bei keletu kitų vadinami negrynaisiais, o be jų − grynaisiais. Būta veiksmažodžių, kurių šaknis esamajame laike turėjo normaliojo laipsnio balsį, o kitose formose − silpnojo, pvz., *kerpa (normalusis laipsnis), bet *kirpā 'kirpo' (silpnasis laipsnis). Buvo išplėtota veiksmažodžių daryba iš vardažodžių ir kitų veiksmažodžių su priesagomis *-āi̯o-, *-ēi̯o-, *-ii̯o-, *-ōi̯o-, *-ino- / *-inā- ir kt. Būtajame laike paminėtosios priesagos įgydavo ā kamiengalį (*-āi̯ā-, *-ēi̯ā- ir t. t.)

Būtasis laikas

Būtojo laiko veiksmažodžiai galėjo būti dviejų kamienų − ā arba ē. Atematiniai veiksmažodžiai gaudavo vieną iš jų (atematiškai asmenuota tik esamajame laike): *dōsti 'duoda' – *daṷē 'davė', *desti 'deda' – *dēi̯ā 'dėjo', *ēsti 'ėda' – *ēdē 'ėdė', *leikti 'lieka' – *likā 'liko', *sneigti 'sninga' – *snigā 'snigo' ir t. t.; atematinis veiksmažodis *būtei 'būti' turėjo supletyvinę paradigmą – *esti 'yra, esti' – *bii̯ā 'buvo', plg. latv. bija 'buvo', sen. liet. ir liet. tarm. bit(i) 'buvo' (prūsų kalboje paliudyta nevienareikšmiškai vertinama *būtei būtojo laiko šaknis *bē(i)- vietoj rytų baltų *bi-). Būtojo laiko veiksmažodžiai dažniausiai išlaikydavo tarp šaknies ir bendraties formanto *-tei (*-tēi, *-ti) esančią priesagą. Būtojo laiko kamienų ā ir ē kilmė neaiški. Tikėtina, kad kai kurių būtojo laiko kamienų pagrinde glūdi senoviniai aoristo ar perfekto kamienai. W. Schmido manymu, būtojo laiko kamienų pasirinkimą lemdavęs šaknies balsis. W. R. Schmalstiegas su tuo nesutikdamas teigė, jog baltų būtasis laikas su *-ē- (bent jau tokių veiksmažodžių, kaip liet. vesti, vežti, nešti) yra analogiškos raidos kaip būtojo laiko formos su *-ā-. V. Ilič Svityčius, sekdamas A. Schleicheriu, pritarė prielaidai, kad ē kamienas yra kilęs iš i̯ā kamieno, o tokia raida susijusi su skiemens atvirumu ir kompensaciniu pailgėjimu. W. Schmidas baltų prokalbei pateikia tokias penkias būtojo laiko kamienų pasirinkimo „taisykles“:

1. es. l. CeCa > būt. l. CeCē;
2. es. l. CaCa > būt. l. CaCā;
3. es. l. CeNca > būt. l CNCā;
4. es. l. CNCa > būt. l. CNCā;
5. es. l. CV̅Ca > būt. l. CV̅Cā.

Tačiau šiose W. Schmido taisyklėse nenumatytas būtojo laiko kamienų pasirinkimas atematiniams bei esamojo laiko i ir ā kamienams, šios schemos pritaikytos tik esamojo laiko ide. o > baltų prok. a kamienui, jeigu jis bendratyje tarp šaknies ir formanto *-tei neturi priesagos – nenagrinėjamos o kamieno struktūros liet. teka – tekėjo (bendratis tek-ė-ti), latv. tek 'teka' – tecēja (bendratis tec-ē-t), liet. akėja – akėjo (bendratis ak-ė-ti), prūs. druwē < *druṷēi̯a 'tiki' – *druṷēi̯ā (bendratis druw-ī-t, čia prūs. -ī-t < *-ē-t-), liet. mazgoja – mazgojo (bendratis mazg-o-ti), latv. mazgā < *mazgāi̯a 'mazgoja' – mazgāja < *mazgāi̯ā (bendratis mazg-ā-t), liet. sodina – sodino (bendratis sod-in-ti) ir kt.

Anot Z. Zinkevičiaus, būtojo laiko ā kamieną įgaudavo veiksmažodžiai, kurie būtajame laike pasižymėjo priesagomis *-ā- ir *-ē- (*eišk-ā-i̯ā 'ieškojo', *tek-ē-i̯ā 'tekėjo', *sēd-ē-i̯ā 'sėdėjo'). Pasak šio kalbininko, būtajame laike ā kamieną taip pat įgydavo tie veiksmažodžiai, kurie esamajame laike turėjo:

1. nosinį intarpą *-n- (*tanpa 'tampa' – *tapā 'tapo');
2. priesagą *-sto- (*nīksta 'nyksta' – *nīkā 'nyko');
3. i̯o > baltų i̯a kamieną, kurio *-i̯a- eina po balsio ar dvibalsio (*sēi̯a 'sėja' – *sēi̯ā 'sėjo'; yra išimčių);
4. priesagas *-ino- / *-inā-, *-eno- ir kt. (*sādina 'sodina' – *sādinā 'sodino').

Būtajame laike ē kamieną, anot Z. Zinkevičiaus, įgydavo veiksmažodžiai, kuriems esamajame laike buvo būdingas:

1. i̯o > baltų i̯a kamienas, kurio *-i̯a- eina po priebalsio (*keli̯a 'kelia' – *kēlē 'kėlė');
2. ā kamienas, kurio bendratyje yra priesaga *-ī- (*laikā 'laiko' – *laikē 'laikė').

Kitų veiksmažodžių priklausymą vienam iš dviejų būtojo laiko kamienų nusakyti sunku. Kalbant apie balsių kaitą, greta esamojo laiko pamatinio šaknies laipsnio būtajame laike veiksmažodžiai dažnai turi silpnąjį (ypač o kamieno veiksmažodžiai) arba pailgintąjį laipsnį (*renka 'renka' – *rinkā 'rinko', *geri̯a 'geria' – *gērē 'gėrė'). Manoma, kad būtasis laikas su pailgintuoju šaknies laipsniu gali būti kiek vėlesnės kilmės negu su silpnuoju. Būtajame laike silpnajam šaknies laipsniui visų pirma būdingas ā kamienas. Dalies veiksmažodžių esamojo ir būtojo laikų šaknies laipsnis nesiskiria (*bēga 'bėga' – *bēgā 'bėgo').

Dėl būtojo laiko galūnių žr. esamojo laiko skyrelį, nes būtojo laiko galūnės sudarytos esamojo laiko galūnių pavyzdžiu (plg. esamojo laiko ā kamieno asmenavimą).

Veiksmažodžių būtasis laikas

		*-ā-			*-ē-
		*būtei 'būti'	*rinktei 'rinkti'	*turētei 'turėti'	*laikītei 'laikyti'
Vienaskaita	1.	*bii̯āu	*rinkāu	*turēi̯āu	*laikēu
	2.	*bii̯āi	*rinkāi	*turēi̯āi	*laikēi
	3.	*bii̯ā	*rinkā	*turēi̯ā	*laikē
Dviskaita	1.	*bii̯āu̯ā	*rinkāu̯ā	*turēi̯āu̯ā	*laikēu̯ā
	2.	*bii̯ātā	*rinkātā	*turēi̯ātā	*laikētā
	3.	*bii̯ā	*rinkā	*turēi̯ā	*laikē
Daugiskaita	1.	*bii̯āmē	*rinkāmē	*turēi̯āmē	*laikēmē
	2.	*bii̯ātē	*rinkātē	*turēi̯ātē	*laikētē
	3.	*bii̯ā	*rinkā	*turēi̯ā	*laikē

Būsimasis laikas

Baltų prokalbėje turėtas sigmatinis būsimasis laikas − su priesaga *-s(i)- po kamieno. Visiško sutarimo nėra, tačiau sigmatinis būsimasis laikas neretai laikomas paveldėtu iš vėlyvojo indoeuropiečių prokalbės laikotarpio. Būsimasis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, išlaikant tarp šaknies ir formanto *-tei (*-tēi, *-ti) esančią priesagą, jeigu ji turima. Galūnės − kaip esamojo laiko. Visi veiksmažodžiai asmenuojami pagal i kamieną (išsamiau apie galūnes žr. skyrelyje „Esamasis laikas“). Trečiasis asmuo po priesagos *-s(i)- galūnės ar kamiengalio balsio neturi. Šaknies priebalsio ir priesagos *-s(i)- sandūrų pokyčiai: š, ž + s(i) = š(i) (*nešsi̯ō > *neši̯ō, *ṷežsi̯ō > *ṷeši̯ō); t, d + s(i) = s(i) (*metsi̯ō > *mesi̯ō, *ṷedsi̯ō > *ṷesi̯ō). Paliudytos ir atematinės formos be teminio balsio i (i̯) tarp priesagos *-s- ir galūnės (pvz., liet. būsme, rinksme, turėsme, laikysme). Toliau pateikiamas tematinis asmenavimas.

Veiksmažodžių būsimasis laikas

		*-i- (visi veiksmažodžiai)
		*būtei 'būti'	*rinktei 'rinkti'	*turētei 'turėti'	*laikītei 'laikyti'
Vienaskaita	1.	*būsi̯ō	*rinksi̯ō	*turēsi̯ō	*laikīsi̯ō
	2.	*būsēi	*rinksēi	*turēsēi	*laikīsēi
	3.	*būs	*rinks	*turēs	*laikīs
Dviskaita	1.	*būsiu̯ā	*rinksiu̯ā	*turēsiu̯ā	*laikīsiu̯ā
	2.	*būsitā	*rinksitā	*turēsitā	*laikīsitā
	3.	*būs	*rinks	*turēs	*laikīs
Daugiskaita	1.	*būsimē	*rinksimē	*turēsimē	*laikīsimē
	2.	*būsitē	*rinksitē	*turēsitē	*laikīsitē
	3.	*būs	*rinks	*turēs	*laikīs

Perfektas ir pliuskvamperfektas

Sudėtiniai veikiamosios rūšies tiesioginės nuosakos laikai sudaromi su asmenuojamu veiksmažodžiu *būtei 'būti' ir būtojo laiko veikiamuoju dalyviu (žr. „Būtojo laiko dalyviai“). Darybos modelis tas pats, kaip ir neveikiamosios rūšies tiesioginės nuosakos laikų (žr. „Neveikiamoji rūšis“), tik vartojami veikiamosios rūšies dalyviai.

Perfektas, reiškiantis jau įvykusį veiksmą, kurio rezultatas tebetrunka iki šiol, sudaromas su *būtei 'būti' esamuoju laiku ir būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, pvz., *esmi turēi̯ents (arba *esmi turēi̯ēs) 'esu turėjęs'.

Pliuskvamperfektas, reiškiantis senesnį už kitą įvykusį veiksmą, sudaromas su *būtei 'būti' būtuoju laiku ir būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, pvz., *bii̯āu turēi̯ents (arba *bii̯āu turēi̯ēs) 'buvau turėjęs'. Sudėtiniai laikai su dalyviais nėra paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, jų sistema ir vartosena buvo išplėtotos vėlyvu laikotarpiu. Panašūs sudėtiniai laikai žinomi ir slavų, germanų, albanų bei kai kurioms kitoms indoeuropiečių kalboms.

Dalyviai

Baltų prokalbėje turėti veikiamosios ir neveikiamosios rūšių dalyviai. Tradiciniu požiūriu, veikiamosios rūšies dalyviai buvę jau indoeuropiečių prokalbėje. Dalyviai buvo kaitomi tais pačiais linksniais, kaip ir vardažodžiai. Šauksmininkas tikriausiai sutapo su vardininku. Turėjo tris gimines − vyriškąją, moteriškąją ir bevardę, tris skaičius − vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą, ir tris laikus − esamąjį, būtąjį ir būsimąjį. Veikiamieji dalyviai reiškia daikto ypatybę, kylančią iš jo paties veiksmo. Neveikiamieji dalyviai reiškia daikto ypatybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo.

Esamojo laiko dalyviai

Veikiamieji

Esamojo laiko veikiamieji dalyviai buvo sudaromi prie esamojo laiko veiksmažodžių kamieno pridedant priesagą *-nt-, tad turėjo tris kamienus − o, i ir ā. Atematiniai veiksmažodžiai turėjo iš indoeuropiečių prokalbės esamojo laiko dviskaitos ir daugiskaitos perimtą nykstamojo (nulinio) laipsnio šaknies balsį: *sants 'esąs', *i̯ents 'einąs'. Jie gaudavo o kamieną (linksniuoti kaip *renkants 'renkąs'). Vyriškosios ir bevardės giminės dalyviai linksniuoti kaip priebalsinio kamieno vardažodžiai (žr. daiktavardžius *u̯aišpats, *sēmen), moteriškosios − kaip i̯ā kamieno kamieno vardažodžiai su *-ī galūne vienaskaitos vardininke (žr. *rankā). Visų laikų veikiamosios rūšies bevardės giminės dalyvių dviskaitos ir daugiskaitos vardininko-galininko-šauksmininko formos pateikiamos remiantis prielaida, kad jos atitiko priebalsinio linksniavimo daiktavardžių formas.

Esamojo laiko padalyviai, turimi dabartinėse lietuvių ir latvių kalbose (liet. laikant, latv. darot), yra kilę iš esamojo laiko veikiamosios rūšies vyr. ar bev. g. vienaskaitos naudininko formų (*laikāntei, *darāntei).
Latvių kalbos netiesioginės nuosakos esamojo laiko formos su priesaga -ot < baltų prok. *-ant- yra kilusios iš esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyvių vienaskaitos galininko.

Veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių *renkants 'renkąs', *turints 'turįs', *laikānts 'laikąs' linksniavimas

		*-o-			*-i-			*-ā-
		Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.
Vienaskaita	V.−Š.	*renkants	*renkant	*renkantī	*turints	*turint	*turintī	*laikānts	*laikānt	*laikāntī
	K.	*renkantes		*renkanti̯ās	*turintes		*turinti̯ās	*laikāntes		*laikānti̯ās
	N.	*renkantei		*renkanti̯āi	*turintei		*turinti̯āi	*laikāntei		*laikānti̯āi
	G.	*renkantin	*renkant	*renkanti̯ān	*turintin	*turint	*turinti̯ān	*laikāntin	*laikānt	*laikānti̯ān
	Įn.	*renkantmi		*renkanti̯ān	*turintmi		*turinti̯ān	*laikāntmi		*laikānti̯ān
	Vt.	*renkanti		*renkanti̯āi	*turinti		*turinti̯āi	*laikānti		*laikānti̯āi
Dviskaita	V. – G. – Š.	*renkante	*renkantī	*renkanti̯āi	*turinte	*turintī	*turinti̯āi	*laikānte	*laikāntī	*laikānti̯āi
	N. – Įn.	*renkantmā		*renkanti̯āmā	*turintmā		*turinti̯āmā	*laikāntmā		*laikānti̯āmā
	K. – Vt.	*renkantaus		*renkanti̯āus	*turintaus		*turinti̯āus	*laikāntaus		*laikānti̯āus
Daugiskaita	V. – Š.	*renkantes	*renkantā	*renkanti̯ās	*turintes	*turintā	*turinti̯ās	*laikāntes	*laikāntā	*laikānti̯ās
	K.	*renkantōn		*renkanti̯ōn	*turintōn		*turinti̯ōn	*laikāntōn		*laikānti̯ōn
	N.	*renkantmas		*renkanti̯āmas	*turintmas		*turinti̯āmas	*laikāntmas		*laikānti̯āmas
	G.	*renkantins	*renkantā	*renkanti̯āns	*turintins	*turintā	*turinti̯āns	*laikāntins	*laikāntā	*laikānti̯āns
	Įn.	*renkantmīs		*renkanti̯āmīs	*turintmīs		*turinti̯āmīs	*laikāntmīs		*laikānti̯āmīs
	Vt.	*renkantsu		*renkanti̯āsu	*turintsu		*turinti̯āsu	*laikāntsu		*laikānti̯āsu

Neveikiamieji

Neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviai sudaromi prie esamojo laiko veiksmažodžių kamienų pridedant priesagas *-mo- (vyr. ir bev. g.), *-mā- (mot. g.). Prūsų kalboje paliudyta vienintelė ne visai patikima, daug diskusijų kelianti forma su priesaga -mana- žodyje poklausīmanas (mot. g. dgs. vard.) 'paklausomosios (išklausomosios)', tad galbūt galėję būti arealinių skirtumų. Neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviai bus susidarę vėliau, daugumoje kitų indoeuropiečių kalbų priesagos *-mo-, *-mā- paprastai pasitelkiamos būdvardžiams sudaryti. Atematinių veiksmažodžių neveikiamieji dalyviai gaudavo o kamieną. Linksnių galūnės − kaip o (vyr. ir bev. g.) ir ā (mot. g.) kamienų daiktavardžių.

Pusdalyviai, turimi lietuvių ir latvių kalbose (liet. eidamas, latv. iedams 't. p.'), siejami su neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviais. Jiems pradžią bus davę esamojo laiko veiksmažodžiai su priesaga *-do- > baltų *-da-: *verda + *-mo-, *-mā- − *verdamas, -ma, -mā. Vėliau priesaga *-do- buvo išplėsti ir kiti veiksmažodžiai, šių darinių reikšmė ėmė tolti nuo esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių.

Neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių *renkamas 'renkamas', *turimas 'turimas', *laikāmas 'laikomas' linksniavimas

		*-o-			*-i-			*-ā-
		Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.
Vienaskaita	V.−Š.	*renkamas	*renkaman / *renkama	*renkamā	*turimas	*turiman / *turima	*turimā	*laikāmas	*laikāman / *laikāma	*laikāmā
	K.	*renkamas(a) / *renkamā		*renkamās	*turimas(a) / *turimā		*turimās	*laikāmas(a) / *laikāmā		*laikāmās
	N.	*renkamōi		renkamāi	*turimōi		*turimāi	*laikāmōi		*laikāmāi
	G.	*renkaman	*renkaman / *renkama	*renkamān	*turiman	*turiman /*turima	*turimān	*laikāman	*laikāman / *laikāma	*laikāmān
	Įn.	*renkamō		*renkamān	*turimō		*turimān	*laikāmō		*laikāmān
	Vt.	*renkamei		*renkamāi	*turimei		*turimāi	*laikāmei		*laikāmāi
Dviskaita	V. – G. – Š.	*renkamō	*renkamai	*renkamāi	*turimō	*turimai	*turimāi	*laikāmō	*laikāmai	*laikāmāi
	N. – Įn.	*renkamamā		*renkamāmā	*turimamā		*turimāmā	*laikāmamā		*laikāmāmā
	K. – Vt.	*renkamōus		*renkamāus	*turimōus		*turimāus	*laikāmōus		*laikāmāus
Daugiskaita	V. – Š.	*renkamai	*renkamā	*renkamās	*turimai	*turimā	*turimās	*laikāmai	*laikāmā	*laikāmās
	K.	*renkamōn			*turimōn			*laikāmōn
	N.	*renkamamas		*renkamāmas	*turimamas		*turimāmas	*laikāmamas		*laikāmāmas
	G.	*renkamōns	*renkamā	*renkamāns	*turimōns	*turimā	*turimāns	*laikāmōns	*laikāmā	*laikāmāns
	Įn.	*renkamais		*renkamāmīs	*turimais		*turimāmīs	*laikāmais		*laikāmāmīs
	Vt.	*renkameisu		*renkamāsu	*turimeisu		*turimāsu	*laikāmeisu		*laikāmāsu

Būtojo laiko dalyviai

I a. pr. m. e. baltų brūkšniuotosios keramikos kultūros puodas (Dievukalnas netoli Lielvardės, Latvija).

Veikiamieji

Būtojo laiko veikiamieji dalyviai buvo sudaromi iš būtojo laiko veiksmažodžių kamienų su priesaga *-us-, atmetus kamiengalio balsius ā, ē. Atematiniai veiksmažodžiai sudaromi taip pat, kaip ir tematiniai (*bii̯ents, *bii̯uses). Bendratyje turintys priesagą *-ī- veiksmažodžiai (*laikītei) po šaknies išplėsti priesaga *-i̯- (*laiki̯us-). Vardažodinės kilmės priesaga *-us- į dalyvių paradigmą buvo įtraukta tik kai kuriose indoeuropiečių kalbų šakose, siauriau negu esamojo laiko veikiamųjų dalyvių priesaga *-nt-. Bevardės giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkas–galininkas–šauksmininkas bei vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkai – šauksmininkai turi priesagą *-ent-. Manoma, kad ji įsivesta iš esamojo laiko *-nt-, kitų giminingų kalbų duomenys rodo vns. vardininke buvus pailgintojo balsių kaitos laipsnio priesagą *-u̯ōs (*-us- – šios priesagos silpnasis kaitos laipsnis). Ir baltų prokalbei linkstama rekonstruoti senesniąją vns. vardininko priesagą *-ēs < *-u̯ēs, kuri pradžioje turėjusi būti vartojama su ē kamieno veiksmažodžiais, o vėliau galėjo būti pasitelkta ir su veiksmažodžių ā kamienu.

Todėl visos būtojo laiko veikiamųjų dalyvių formos su priesaga *-ent- yra ginčytinos, galimi alternatyvūs rekonstrukcijos variantai, pavyzdžiui: vns. vyr. g. vard. – šauksm.*turēi̯ēs, *laikēs; vns. bev. g. vard.–gal.–šauksm. *turēi̯us, *laiki̯us; dgs. vyr. g. vard.–šauksm. *turēi̯uses, *laiki̯uses; dgs. bev. g. vard.–gal.–šauksm. *turēi̯usā, *laiki̯usā.

Vyr. ir bev. g. dalyviai linksniuoti kaip priebalsiniai daiktavardžiai, moteriškosios − kaip i̯ā kamieno daiktavardžiai su galūne *-ī vienaskaitos vardininke. Bevardės giminės dalyvių dviskaitos ir daugiskaitos vardininko-galininko-šauksmininko formos pateikiamos darant prielaidą, kad jos atitiko priebalsinio linksniavimo daiktavardžių formas.

Būtojo laiko padalyviai, vartojami lietuvių kalboje (laikius), yra kilę iš būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvių vyr. ir bev. g. vienaskaitos naudininko (*laiki̯usei).

Veikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių *turēi̯ents 'turėjęs', *laikents 'laikęs' linksniavimas

		*-ā-			*-ē-
		Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.
Vienaskaita	V.−Š.	*turēi̯ents	*turēi̯ent	*turēi̯usī	*laikents	*laikent	*laiki̯usī
	K.	*turēi̯uses		*turēi̯usi̯ās	*laiki̯uses		*laiki̯usi̯ās
	N.	*turēi̯usei		*turēi̯usi̯āi	*laiki̯usei		*laiki̯usi̯āi
	G.	*turēi̯usin	*turēi̯ent	*turēi̯usi̯ān	*laiki̯usin	*laikent	*laiki̯usi̯ān
	Įn.	*turēi̯usmi		*turēi̯usi̯ān	*laiki̯usmi		*laiki̯usi̯ān
	Vt.	*turēi̯usi		*turēi̯usi̯āi	*laiki̯usi		*laiki̯usi̯āi
Dviskaita	V. – G. – Š.	*turēi̯use	*turēi̯usī	*turēi̯usi̯āi	*laiki̯use	*laiki̯usī	*laiki̯usi̯āi
	N. – Įn.	*turēi̯usmā		*turēi̯usi̯āmā	*laiki̯usmā		*laiki̯usi̯āmā
	K. – Vt.	*turēi̯usaus		*turēi̯usi̯āus	*laiki̯usaus		*laiki̯usi̯āus
Daugiskaita	V. – Š.	*turēi̯entes	*turēi̯entā	*turēi̯usi̯ās	*laikentes	*laikentā	*laiki̯usi̯ās
	K.	*turēi̯usōn		*turēi̯usi̯ōn	*laiki̯usōn		*laiki̯usi̯ōn
	N.	*turēi̯usmas		*turēi̯usi̯āmas	*laiki̯usmas		*laiki̯usi̯āmas
	G.	*turēi̯usins	*turēi̯entā	*turēi̯usi̯āns	*laiki̯usins	*laikentā	*laiki̯usi̯āns
	Įn.	*turēi̯usmīs		*turēi̯usi̯āmīs	*laiki̯usmīs		*laiki̯usi̯āmīs
	Vt.	*turēi̯u(s)su		*turēi̯usi̯āsu	*laiki̯u(s)su		*laiki̯usi̯āsu

Neveikiamieji

Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi ne prie būtojo laiko, bet prie bendraties kamieno pridėjus priesagą *-to- (vyr. ir bev. g.), *-tā- (mot. g.). Tai iš senų laikų paveldėta daryba, ši priesaga turima daugumoje indoeuropiečių kalbų. Jei tarp šaknies ir bendraties formanto *-tei yra priesaga, ji išlaikoma. Vyriškosios ir bevardės giminių neveikiamieji būtojo laiko dalyviai linksniuoti kaip o, moteriškosios − kaip ā kamieno daiktavardžiai.

Reikiamybės dalyviai, vartojami lietuvių kalboje (turėtinas), kilmės požiūriu siejami su būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyviais. Reikiamybės dalyviuose yra susiliejusios priesagos -to- ir *-no-. Kai kurie kalbininkai reikiamybės dalyvių priesagą vesdina tiesiai iš ide. *-tṇno-.

Neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių *būtas 'būtas', *turētas 'turėtas' linksniavimas

		Bendraties kamienai
		Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g	Mot. g.
Vienaskaita	V.−Š.	*būtas	*būtan / *būta	*būtā	*turētas	*turētan/ *turēta	*turētā
	K.	*būtas(a) / *būtā		*būtās	*turētas(a) / *turētā		*turētās
	N.	*būtōi		*būtāi	*turētōi		*turētāi
	G.	*būtan	*būtan / *būta	*būtān	*turētan	*turētan / *turēta	*turētān
	Įn.	*būtō		*būtān	*turētō		*turētān
	Vt.	*būtei		*būtāi	*turētei		*turētāi
Dviskaita	V. – G. – Š.	*būtō	*būtai	*būtāi	*turētō	*turētai	*turētāi
	N. – Įn.	*būtamā		*būtāmā	*turētamā		*turētāmā
	K. – Vt.	*būtōus		*būtāus	*turētōus		*turētāus
Daugiskaita	V. – Š.	*būtai	*būtā	*būtās	*turētai	*turētā	*turētās
	K.	*būtōn			*turētōn
	N.	*būtamas		*būtāmas	*turētamas		*turētāmas
	G.	*būtōns	*būtā	*būtāns	*turētōns	*turētā	*turētāns
	Įn.	*būtais		*būtāmīs	*turētais		*turētāmīs
	Vt.	*būteisu		*būtāsu	*turēteisu		*turētāsu

Būsimojo laiko dalyviai

Veikiamieji

Būsimojo laiko veikiamieji dalyviai sudaromi su priesaga *-nt- iš būsimojo laiko veiksmažodžių (jų daryba grįsta bendraties kamienu). Tačiau dalyviams taikoma ne priesaga *-si-, kaip veiksmažodžiams, o *-si̯o-. Būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių paradigma bus susidariusi vėliau nei kitų laikų. Vyr. ir bev. g. dalyviai linksniuoti kaip priebalsiniai daiktavardžiai, moteriškosios − kaip i̯ā kamieno daiktavardžiai su galūne *-ī vienaskaitos vardininke. Kaip ir esamajame bei būtajame laikuose, bevardės giminės dalyvių dviskaitos ir daugiskaitos vardininko–galininko–šauksmininko formos pateikiamos remiantis prielaida, kad jos atitiko priebalsinio linksniavimo daiktavardžių formas.

Būsimojo laiko padalyviai, vartojami lietuvių kalboje (laikysiant), yra kilę iš būsimojo laiko veikiamosios rūšies dalyvių vyr. ir bev. g. vienaskaitos naudininko (*laikīsi̯antei).
Latvių kalbos netiesioginės nuosakos būsimojo laiko formos su priesaga -šot (būšot) < baltų prok. *-si̯ant- yra kilusios iš būsimojo laiko veikiamosios rūšies dalyvių vienaskaitos galininko.

Veikiamosios rūšies būsimojo laiko dalyvių *būsi̯ants 'būsiąs', *turēsi̯ants 'turėsiąs' linksniavimas

		Veiksmažodžio būsimojo laiko (< bendraties) kamienai
		Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.
Vienaskaita	V.−Š.	*būsi̯ants	*būsi̯ant	*būsi̯antī	*turēsi̯ants	*turēsi̯ant	*turēsi̯antī
	K.	*būsi̯antes		*būsi̯anti̯ās	*turēsi̯antes		*turēsi̯anti̯ās
	N.	*būsi̯antei		*būsi̯anti̯āi	*turēsi̯antei		*turēsi̯anti̯āi
	G.	*būsi̯antin	*būsi̯ant	*būsi̯anti̯ān	*turēsi̯antin	*turēsi̯ant	*turēsi̯anti̯ān
	Įn.	*būsi̯antmi		*būsi̯anti̯ān	*turēsi̯antmi		*turēsi̯anti̯ān
	Vt.	*būsi̯anti		*būsi̯anti̯āi	*turēsi̯anti		*turēsi̯anti̯āi
Dviskaita	V. – G. – Š.	*būsi̯ante	*būsi̯antī	*būsi̯anti̯āi	*turēsi̯ante	*turēsi̯antī	*turēsi̯anti̯āi
	N. – Įn.	*būsi̯antmā		*būsi̯anti̯āmā	*turēsi̯antmā		*turēsi̯anti̯āmā
	K. – Vt.	*būsi̯antaus		*būsi̯anti̯āus	*turēsi̯antaus		*turēsi̯anti̯āus
Daugiskaita	V. – Š.	*būi̯antes	*eisi̯antā	*būsi̯anti̯ās	*turēsi̯antes	*turēsi̯antā	*turēsi̯anti̯ās
	K.	*būsi̯antōn		*būsi̯anti̯ōn	*turēsi̯antōn		*turēsi̯anti̯ōn
	N.	*būsi̯antmas		*būsi̯anti̯āmas	*turēsi̯antmas		*turēsi̯anti̯āmas
	G.	*būsi̯antins	*būsi̯antā	*būsi̯anti̯āns	*turēsi̯antins	*turēsi̯antā	*turēsi̯anti̯āns
	Įn.	*būsi̯antmīs		*būsi̯anti̯āmīs	*turēsi̯antmīs		*turēsi̯anti̯āmīs
	Vt.	*būsi̯antsu		*būsi̯anti̯āsu	*turēsi̯antsu		*turēsi̯anti̯āsu

Neveikiamieji

Būsimojo laiko neveikiamosios rūšies dalyviai sudaromi iš veiksmažodžio būsimojo laiko, t. y. bendraties kamieno su priesagomis *-mo- (vyr. ir bev. g.) ir *-mā- (mot. g.) − kaip ir atitinkami esamojo laiko dalyviai. Yra paliudytos dvi būsimąjį neveikiamųjų dalyvių laiką žyminčios priesagos: *-s(i)- ir *-si̯o- − *būsimas ir *būsi̯amas. Kadangi to paties laiko veikiamieji dalyviai sudaromi su priesaga *-si̯o-, Ch. Stangas mano esant senesnę pastarąją. Formos su priesaga *-si̯o- pateikiamos ir lentelėje. Vyriškosios ir bevardės giminių neveikiamieji būsimojo dalyviai linksniuojami kaip o, moteriškosios − kaip ā kamieno daiktavardžiai.

Neveikiamosios rūšies būsimojo laiko dalyvių *būsi̯amas 'būsimas', *turēsi̯amas 'turėsimas' linksniavimas

		Veiksmažodžio būsimojo laiko (< bendraties) kamienai
		Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.
Vienaskaita	V.−Š.	*būsi̯amas	*būsi̯aman / *būsi̯ama	*būsi̯amā	*turēsi̯amas	*turēsi̯aman / *turēsi̯ama	*turēsi̯amā
	K.	*būsi̯amas(a) / *būsi̯amā		*būsi̯amās	*turēsi̯amas(a) / *turēsi̯amā		*turēsi̯amās
	N.	*būsi̯amōi		*būsi̯amāi	*turēsi̯amōi		*turēsi̯amāi
	G.	*būsi̯aman	*būsi̯aman / *būsi̯ama	*būsi̯amān	*turēsi̯aman	*turēsi̯aman / *turēsi̯ama	*turēsi̯amān
	Įn.	*būsi̯amō		*būsi̯amān	*turēsi̯amō		*turēsi̯amān
	Vt.	*būsi̯amei		*būsi̯amāi	*turēsi̯amei		*turēsi̯amāi
Dviskaita	V. – G. – Š.	*būsi̯amō	*būsi̯amai	*būsi̯amāi	*turēsi̯amō	*turēsi̯amai	*turēsi̯amāi
	N. – Įn.	*būsi̯amamā		*būsi̯amāmā	*turēsi̯amamā		*turēsi̯amāmā
	K. – Vt.	*būsi̯amōus		*būsi̯amāus	*turēsi̯amōus		*turēsi̯amāus
Daugiskaita	V. – Š.	*būsi̯amai	*būsi̯amā	*būsi̯amās	*turēsi̯amai	*turēsi̯amā	*turēsi̯amās
	K.	*būsi̯amōn			*turēsi̯amōn
	N.	*būsi̯amamas		*būsi̯amāmas	*turēsi̯amamas		*turēsi̯amāmas
	G.	*būsi̯amōns	*būsi̯amā	*būsi̯amāns	*turēsi̯amōns	*turēsi̯amā	*turēsi̯amāns
	Įn.	*būsi̯amais		*būsi̯amāmīs	*turēsi̯amais		*turēsi̯amāmīs
	Vt.	*būsi̯ameisu		*būsi̯amāsu	*turēsi̯ameisu		*turēsi̯amāsu

Nuosakos ir rūšys

I–III a. baltų brūkšniuotosios keramikos kultūros pasaginė sąsaga (Malyškos, Vileikos rajonas, Baltarusija).

Aukščiau nurodyti veiksmažodžio laikai priklauso veikiamosios rūšies tiesioginei nuosakai, kuri nurodo iš veiksnio kylantį, tam tikru laiku vykstantį, vykusį ar vyksiantį veiksmą. Baltai buvo pasidarę naują tariamąją nuosaką, pakeitusią indoeuropiečių prokalbės konjunktyvą, o senasis optatyvas buvo pasitelktas liepiamajai nuosakai sudaryti – optatyvo formos imtos vartoti ne tik pageidavimui, bet ir liepimui reikšti. Tariamajai ir liepiamajai nuosakoms laiko kategorija nebūdinga. Buvo sudaryta nauja neveikiamoji rūšis.

Tariamoji nuosaka

Tariamoji nuosaka (kondicionalis), reiškianti norimą arba galimą veiksmą, rytiniame baltų areale buvo sudaroma iš siekinio, kuris turi bendraties kamieną, pridėjus priesagą *-bi- ir asmens galūnę, pvz., *laikī-tun-bi-mē 'laikytume', kur *laikī- yra bendraties kamienas, *-tun − siekinio formantas, *-bi- − tariamosios nuosakos priesaga, ir *-mē − asmens galūnė. Priesaga *-bi- yra kilusi iš veiksmažodžio *būtei 'būti' būtojo laiko (plg. latv. bija < *bii̯ā 'buvo') arba iš senovinių perfekto ar optatyvo (dar plg. sen. liet. ir liet. tarm. formą bit(i) 'buvo', kuri, kalbininkų manymu, gali būti kilusi iš senovinio imperfekto). Šios tariamosios nuosakos formos rytų baltų epochai rekonstruojamos visų pirma lietuvių kalbos duomenimis, o kad panašių vedinių būta latvių kalboje, rodo latvių senųjų raštų ir latvių aukštaičių vns. 1. asmens dûtubu arba dūtumu 'duočiau' tipo formos. Tokie tariamosios nuosakos dariniai turbūt išriedėjo iš sudėtinių modalinių konstrukcijų, linkstama manyti, kad tą patį elementą *bi turįs lietuvių sąlygos jungtukas jeib < *jei-bi 'jei; nors ir; idant, kad', nes tariamoji nuosaka dažniausiai reiškia sąlygą, o iš pasakymų su siekiniu jis atėjo valgytų ir su dalyviu *jis atėjo jei-bi valgęs (plg. lenk. żeby jadł) samplaikos galėjęs atsirasti pasakymas *jis atėjo jei-bi valgytų, kurio *bi turėjęs būti apylaisvis, jis, matyt, galėjęs eiti tiek prieš siekinį, tiek po jo (tikriausiai buvę galima sakyti ir *jei-bi valgytų, ir *jei valgytų-bi). G. Michelini’io manymu, sudėtinės modalinės konstrukcijos su siekiniu ir elementu *bi ėmė sutapti su konjunktyvo semantine funkcija vėlyvuoju bendrabaltiškuoju laikotarpiu.

Prūsų kalboje paliudyta tariamoji nuosaka su dalelyte -lai, pridėta prie bendraties kamieno: boulai (< *bū-lai) 'būtų', niturrīlai (< *ne-turē-lai) 'neturėtų'. Anot kai kurių kalbininkų (E. Fraenkelio, J. Endzelīno), dalelytė -lai atitinka lietuvių ir latvių kalbų lai 'tegul', ji kilusi iš veiksmažodžio *laistei 'leisti'; K. Būga ir V. Toporovas nepritarė tokiai prūsų dalelytės -lai etimologijai.

Tariamosios nuosakos daryba su *bi apima platesnį arealą, ji žinoma dar ir slavams (*nesli bimъ < *nesli bi-mъ atitinka *neštun-bi-mē 'neštume'), tik slavų optatyvo kilmės pagalbinis veiksmažodis *bi- < *bī- jungiamas prie dalyvio. Tariamosios nuosakos daryba su siekiniu ir priesaga *-bi- pateikiama lentelėje. Dėl priesagos *-bi- asmenuojama pagal i kamieną.

Fiksuojama supletyvi vienaskaitos 1. asmens forma su galūne *-ti̯ā́, kurios kilmė neišaiškinta. Trečiajame asmenyje priesaga *-bi- turėjo labai seniai nukristi, baltų kalbose paliudytas tik grynas siekinys trečiajam asmeniui reikšti, todėl tariamosios nuosakos priesaga *-bi- su trečiuoju asmeniu pateikiama skliausteliuose kaip galima lytis.

Tariamoji nuosaka

		*-i- (visi veiksmažodžiai)
		*būtei 'būti'	*rinktei 'rinkti'	*turētei 'turėti'	*laikītei 'laikyti'
Vienaskaita	1.	*būti̯ā / *būtunbi̯ō	*rinkti̯ā / *rinktunbi̯ō	*turēti̯ā / *turētunbi̯ō	*laikīti̯ā / *laikītunbi̯ō
	2.	*būtunbēi	*rinktunbēi	*turētunbēi	*laikītunbēi
	3.	*būtun(bi)	*rinktun(bi)	*turētun(bi)	*laikītun(bi)
Dviskaita	1.	*būtunbiu̯ā	*rinktunbiu̯ā	*turētunbiu̯ā	*laikītunbiu̯ā
	2.	*būtunbitā	*rinktunbitā	*turētunbitā	*laikītunbitā
	3.	*būtun(bi)	*rinktun(bi)	*turētun(bi)	*laikītun(bi)
Daugiskaita	1.	*būtunbimē	*rinktunbimē	*turētunbimē	*laikītunbimē
	2.	*būtunbitē	*rinktunbitē	*turētunbitē	*laikītunbitē
	3.	*būtun(bi)	*rinktun(bi)	*turētun(bi)	*laikītun(bi)

Kaip ir slavų kalbose, į šias formas būtų galima žvelgti kaip į sudėtines, sudarytas iš siekinio ir pagalbinio veiksmažodžio *bi-, turinčio i kamieno galūnes: *būti̯ā / *būtun bi̯ō 'būčiau' (nesupletyvi tikėtina forma su i kamieno vns. 1. asmens galūne *-i̯ō), *būtun bēi 'būtumei', *būtun biu̯ā 'mudu būtumėme', *būtun bitā 'judu būtumėte', *būtun bimē 'mes būtumėme', *būtun bitē 'jūs būtumėte', *būtun bi 'būtų'.

Liepiamoji nuosaka

Liepiamoji nuosaka buvo sudaryta iš senojo indoeuropiečių prokalbės optatyvo priesagų, jungiamų prie esamojo laiko kamienų. Atematiniai veiksmažodžiai galbūt turėjo o kamieno formas: *esais 'būk', *esaiu̯ā 'mudu būkime', *esaimē 'mes būkime'. Tačiau tikėtina, kad atematiniai veiksmažodžiai galėjo būti sudaromi ir su priesaga *-i-, kilusia iš ide. atematinių veiksmažodžių *-ī, kuri iš daugiskaitos ir dviskaitos buvo pasitelkta ir vienaskaitai − *esis 'būk'. Atematinių veiksmažodžių daugiskaitos ir dviskaitos priesaga *-ī buvo taikoma ir i bei ā kamienų veiksmažodžiams: *turi + ī + s > *turīs 'turėk', *laikā + ī + s > *laikāis 'laikyk'. Vienaskaitos antrasis asmuo su galūnės priebalsiu -s paliudytas prūsų kalboje (wedais arba wedeys, weddeis 'vesk'). Kaip ir indoeuropiečių prokalbės optatyvo formose, kamienai o ir ā, susiliejus kamiengalio balsiui su priesaga, sudarydavo dvibalsius. Ankstyvuoju indoeuropiečių prokalbės laikotarpiu liepiamoji nuosaka buvo reiškiama grynu kamienu. Baltų prokalbėje galėjo būti išlaikyta reliktinių šakninių veiksmažodžio formų, pvz., *dō 'duok', *dē 'dėk', *ei 'eik', vartotų liepimo reikšme visiems asmenims.

Liepiamoji nuosaka

		Atematiniai veiksmažodžiai			*-o-			*-i-			*-ā-
		*būtei 'būti'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	*rinktei 'rinkti'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	*turētei 'turėti'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė	*laikītei 'laikyti'	Baltų prok. galūnė	Ide. galūnė
Vienaskaita	2.	*esis	*-is	*-īs1	*renkais	*-ãis2	*-ois	*turīs	*-ī͂s2	*-īs1	*laikāis	*-ā͂is2	*-V̅-īs1
	3.	*esi	*-i-ø	*-īt1	*renkai	*-ãi-ø2	*-oit	*turī	*-ī͂-ø2	*-īt1	*laikāi	*-ā͂i-ø2	*-V̅-īt1
Dviskaita	1.	*esiu̯ā	*-iu̯ā́	*-īu̯e	*renkaiu̯ā	*-aiu̯ā́	*-oiu̯e	*turīu̯ā	*-īu̯ā́	*-īu̯e	*laikāiu̯ā	*-āiu̯ā́	*-V̅-īu̯e
	2.	*esitā	*-itā́	*-ītom	*renkaitā	*-aitā́	*-oitom	*turītā	*-ītā́	*-ītom	*laikāitā	*-āitā́	*-V̅-ītom
	3.	*esi	*-i-ø	*-ītām	*renkai	*-ãi-ø	*-oitām	*turī	*-ī͂-ø	*-ītām	*laikāi	*-ā͂i-ø	*-V̅-ītām
Daugiskaita	1.	*esimē	*-imḗ	*-īme	*renkaimē	*-aimḗ	*-oime	*turīmē	*-īmḗ	*-īme	*laikāimē	*-āimḗ	*-V̅-īme
	2.	*esitē	*-itḗ	*-īte	*renkaitē	*-aitḗ	*-oite	*turītē	*-ītḗ	*-īte	*laikāitē	*-āitḗ	*-V̅-īte
	3.	*esi	*-i-ø	*-i̯ent	*renkai	*-ãi-ø	*-oiṇt	*turī	*-ī͂-ø	*-i̯ent	*laikāi	*-ā͂i-ø	*-V̅-īṇt

Pastabos:

• ¹ Vienaskaitos 2. ir 3. asmenų priesaga *-i- / *-ī- perimta iš ide. atematinių veiksmažodžių optatyvo dviskaitos ir daugiskaitos (ide. atematinių veiksmažodžių vienaskaioje turėta optatyvo priesaga *-i̯ē-). Baltų dviskaitos ir daugiskaitos 3. asmens formos perimtos iš vienaskaitos.
• ² Kad šiose padėtyse būta cirkumflekso, rodo rytų aukštaičių vilniškių liepiamosios nuosakos be -k- vns. 2. a. sangrąžinė forma nešiẽs 'neškis' greta tiesioginės nuosakos vns. 2. a. nešíesi. o kamieno permisyvas (< baltų liepiamosios nuosakos 3. asmuo) **tenešíe 'tegu neša' akūto atveju dėl Leskieno dėsnio būtų sutrumpėjęs, priesaga *-íe būtų virtusi **-i – **teneši (rytų baltų ie kilęs iš *ei arba *ai, plg. prūs. wedeys, wedais). Rytų aukštaičių vilniškių kirčiavimas vns. 2. a. tylỹ 'tylėk', permisyvas tetylỹ 'tegu tyli' liudija ir i kamiene buvus cirkumfleksą, atsiradusį iš balsių santraukos *i‿*ī > *-ī͂. Jei baltų prokalbėje čia būtų tartas akūtas, dėl Leskyno dėsnio turėtume *-ī́ > **-i. ā kamieno veiksmažodžių cirkumfleksą remia šios tarmės kirčiavimas dãrai 'daryk', permisyvas tedãrai 'tegu daro', nes, jei čia būtų buvęs akūtas, galiotų Saussure’o-Fortunatovo dėsnis ir dabar čia būtų kirčiuojama gale (plg. tiesioginės nuosakos vns. 2. a. daraĩ < *darā́i, bet 3. a. dãro < *darā͂).

Neveikiamoji rūšis

Sangrąžiniai veiksmažodžiai pakeitė indoeuropiečių prokalbės vidurinę rūšį (žr. straipsnį „Indoeuropiečių prokalbė: Vidurinė rūšis“). Sangrąžiniai veiksmažodžiai, reiškiantys sau pačiam taikomą arba savaiminį veiksmą, buvo sudaromi su sangrąžinio įvardžio naudininku *sei ar galininku *se . Ilgainiui buvo apibendrintas naudininkas: *darāu sei 'darausi', *suka sei 'sukasi'. Sangrąžinio įvardžio naudininkas *sei ir galininkas *se buvo gana paslankūs: galėjo eiti tiek prieš veiksmažodį, tiek po jo arba įsiterpti tarp veiksmažodžio ir priešdėlio.

Neveikiamoji rūšis (pasyvas) sudaroma sudėtinėmis (analitinėmis) konstrukcijomis, asmenuojant veiksmažodį *būtei 'būti' su neveikiamosios rūšies dalyviais. Lietuvių kalboje neveikiamoji rūšis sudaroma ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais, latvių kalboje – tik su būtojo laiko. Pasak dalyvių raidą tyrusio lietuvių kalbininko V. Ambrazo, į veiksmažodžio formų sistemą būtojo laiko neveikiamieji dalyviai (su priesaga *-to-) buvo įtraukti seniau, esamojo laiko neveikiamieji dalyviai (su priesaga *-mo-) – tik baltams reikšmingiau suskilus, todėl toliau pateikiami neveikiamosios rūšies pavyzdžiai tik su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais. Neveikiamąja rūšimi reikštas į veikėją nukreiptas veiksmas, kylantis iš kito veikėjo veiksmo. Tad šalia veikiamosios rūšies *mēn mīli 'mane myli', *tēn mīli 'tave myli' ir t. t. buvo sudarytos naujoviškos neveikiamosios rūšies formos *esmi mīlētas 'esu mylimas / mylėtas', *esei mīlētas 'esi mylimas / mylėtas'. Asmenį, skaičių, tiesioginėje nuosakoje ir laiką rodo veiksmažodis *būtei, o dalyvis žymi ne tik skaičių, bet ir veiksnio natūraliąją ar gramatinę giminę. Tokia neveikiamosios rūšies daryba nėra paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės, šie dariniai vėlyvi ir baltų kalbų atžvilgiu, todėl bet kokias sudėtines formas priskirti baltų prokalbės laikams galima tik su išlygomis − tai labiau aktuali tolimesnės raidos iliustracija. Dalyviai į rūšių ir laikų sistemą buvo įtraukti dėl savo pusiau pažyminio, pusiau atstojančios tarinį (pusiau predikatinės) reikšmės, mat tokia vartosena laikoma pirmine ir seniausia, plg. liet. tėvas grįžęs atsigulė; matau obelį nuskintą.

Neveikiamosios rūšies tiesioginė nuosaka

		Esamasis laikas			Būtasis laikas			Būsimasis laikas
		Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.	Vyr. g.	Bev. g.	Mot. g.
Vienaskaita	1.	*esmi mīlētas	*esmi mīlēta(n)	*esmi mīlētā	*bii̯āu mīlētas	*bii̯āu mīlēta(n)	*bii̯āu mīlētā	*būsi̯ō mīlētas	*būsi̯ō mīlēta(n)	*būsi̯ō mīlētā
	2.	*esei mīlētas	*esei mīlēta(n)	*esei mīlētā	*bii̯āi mīlētas	*bii̯āi mīlēta(n)	*bii̯āi mīlētā	*būsei mīlētas	*būsei mīlēta(n)	*būsei mīlētā
	3.	*esti mīlētas	*esti mīlēta(n)	*esti mīlētā	*bii̯ā mīlētas	*bii̯ā mīlēta(n)	*bii̯ā mīlētā	*būs mīlētas	*būs mīlēta(n)	*būs mīlētā
Dviskaita	1.	*esu̯ā mīlētō	*esu̯ā mīlētai	*esu̯ā mīlētāi	*bii̯āu̯ā mīlētō	*bii̯āu̯ā mīlētai	*bii̯āu̯ā mīlētāi	*būsiu̯ā mīlētō	*būsiu̯ā mīlētai	*būsiu̯ā mīlētāi
	2.	*estā mīlētō	*estā mīlētai	*estā mīlētāi	*bii̯ātā mīlētō	*bii̯ātā mīlētai	*bii̯ātā mīlētāi	*būsitā mīlētō	*būsitā mīlētai	*būsitā mīlētāi
	3.	*esti mīlētō	*esti mīlētai	*esti mīlētāi	*bii̯ā mīlētō	*bii̯ā mīlētai	*bii̯ā mīlētāi	*būs mīlētō	*būs mīlētai	*būs mīlētāi
Daugiskaita	1.	*esmē mīlētai	*esmē mīlētā	*esmē mīlētās	*bii̯āmē mīlētai	*bii̯āmē mīlētā	*bii̯āmē mīlētās	*būsimē mīlētai	*būsimē mīlētā	*būsimē mīlētās
	2.	*estē mīlētai	*estē mīlētā	*estē mīlētās	*bii̯ātē mīlētai	*bii̯ātē mīlētā	*bii̯ātē mīlētās	*būsitē mīlētai	*būsitē mīlētā	*būsitē mīlētās
	3.	*esti mīlētai	*esti mīlētā	*esti mīlētās	*bii̯ā mīlētai	*bii̯ā mīlētā	*bii̯ā mīlētās	*būs mīlētai	*būs mīlētā	*būs mīlētās

Kitos rekonstruotos neveikiamosios rūšies formos toliau aptariamos darant prielaidą, kad jos buvo analogiškos turimoms dabartinėse baltų kalbose. Neveikiamosios rūšies tariamoji nuosaka sudaroma su tariamojoje nuosakoje asmenuojamu veiksmažodžiu *būtei ir būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyviu (*būti̯ā mīlētas 'būčiau mylimas / mylėtas'). Neveikiamosios rūšies liepiamoji nuosaka sudaroma su liepiamojoje nuosakoje asmenuojamu veiksmažodžiu *būtei ir būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyviu (*esis mīlētas 'būk mylimas / mylėtas'). Šiose nuosakose dalyvis derinamas gimine ir skaičiumi taip pat, kaip ir neveikiamosios rūšies tiesioginėje nuosakoje. Kaip ir veikiamosios, neveikiamosios rūšies tariamajai ir liepiamajai nuosakoms laiko kategorija nebūdinga.

Prieveiksmiai

Prieveiksmių prabaltai turėjo daugiau negu jų buvo indoeuropiečių prokalbėje. Iš būdvardžių sudaromi prieveiksmiai su galūne *-ai arba *-āi, pvz., *labai / *labāi 'gerai'. Ši galūnė kildinama iš vienaskaitos naudininko arba vietininko.

Kiti baltų prokalbės prieveiksmiai:

• *kadān 'kada', *tadān 'tada' (*-ān – ā kamieno vienaskaitos įnagininko galūnė)
• *kai 'kai', *tai 'tai'
• *ten 'ten'
• *i̯au 'jau'
• *dabar 'dar; dabar'

Rytiniame baltų areale paliudyti prieveiksmiai *nū, *nūnai 'dabar, nūnai', *kur 'kur', vakariniame − *tendau 'iš ten', *kendau 'iš čia'.

Priesagos

Be daugybės iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtų priesagų, kai kurios baltų kalbose itin produktyvios, tad gali būti nukeltos į baltų prokalbės laikus:

• *-si̯anā , *-senā, *-snā − veiksmo pavadinimams (plg. liet. eisena < *eisenā, latv. iešana < *eisi̯anā; prūs. madlisna 'malda' < *maldīsnā);
• *-ūn- − vardažodžių priesaga (plg. liet. perkūnas, latv. perkūns, prūs. percunis 't. p.');
• *-el-, *-ul-, *-ut-, *-ait-, *-už- − deminutyvams (plg. liet. tėvelis, tėvulis, latv. alutis 'alutis', liet. mergaitė, latv. dzeguze 'gegužė, gegutė', prūs. merguẞ < *merguzē 'mergužė');
• *-ing- − būdvardžių priesaga (plg. liet. laimingas, latv. spēcīgs 'galingas', prūs. labbings 'geras').

Priešdėliai, prielinksniai ir polinksniai

Prielinksniai yra kilę iš senų senovėje kaitytų žodžių. Baltų prokalbėje prielinksniai jau buvo atsiskyrę nuo prieveiksmių ir buvo vartojami ir kaip priešdėliai. Baltų prokalbei rekonstruojama:

• *api 'apie'
• *be 'be'
• *en / *in 'į'
• *iž 'iš'
• *nō 'nuo; ant' (ir kt.)
• *pā 'po'
• *per / *par 'per'
• *prā 'pro'
• *prei 'prie'
• *san 'su'

Rytiniame baltų areale paliudyta buvus prielinksnių *anta 'ant', *ati / *ata 'at(i)-', *nā (*nō variantas) 'į; ant; link', *pas 'pas', *ažō 'už', *už 'ant'. Vakarinių baltų vartotas prielinksnis *au 'iš'.

Rytų baltų vietininkai su prijungtais polinksniais *šakān-nā 'šakon', *šakās-p(r)ei 'šakos link', *šakāi-p(r)ei 'prie šakos', *šakāi-en 'šakoje' ir prūsų kalbos iliatyvinė forma andangonsv^en 'danguose (danguosna)' leidžia atkurti senąją baltų prokalbės būklę, kai bemaž visi prabaltų prielinksniai, keisdami linksnio reikšmę, galėjo eiti po linksniuojamojo žodžio – buvo vartojami kaip polinksniai. Tai patvirtina išsamūs baltų kalbų sintaksės tyrimai, tokia vartosena labai senoviška.

Sintaksė

Tyrimai rodo, kad baltų prokalbėje turėjusi būti išlaikyta senoji indoeuropiečių prokalbės žodžių tvarka SOV (veiksnys − papildinys − tarinys; kaip lietuvių kalboje 'sūnus rugius pjauna'). Tokią žodžių tvarką išsaugojo ir Homero laikų graikų bei senoji lotynų kalbos.

Prielinksnių ir kitokių tarnybinių žodžių vartota žymiai mažiau nei šiuolaikinėse baltų kalbose, kur vis dažniau įsigali prielinksninės ar polinksninės konstrukcijos: liet. mirti badu − mirti iš bado, kardais kariauti − su kardais kariauti, latv. krist zemē 'nukristi (žemėn)' − nokrist 'nukristi', staigāt pa mežu 'vaikščioti po mišką' – staigāt mežā 'vaikščioti miške'. Galiojo Vakernagelio dėsnis, pažyminys eidavo prieš pažymimąjį žodį.

Su Baltijos finų kalbų įtaka siejami rytiniame baltų kalbų areale pasidaryti postpoziciniai vietininkai su priaugusiais polinksniais: inesyvas *šakāi + en > *šakāi̯en 'šakoje', iliatyvas *šakān + nā > *šakānā 'į šaką, šakon', adesyvas *šakāi + prei > *šakāip(r)ei 'prie šakos (būti)', aliatyvas *šakās + prei > *šakāsp(r)ei 'prie šakos (artintis)'. Finų įtaka aiškinamas ir platus nederinamojo pažyminio (kilmininko) vartojimas, kur kitos indoeuropiečių kalbos paprastai taiko būdvardinį derinamąjį pažyminį, pvz., lietuvių kalba, bet vokiškai – litauische Sprache 'lietuviška kalba'.

Buvo labai išplėtota vartosena dalyvių, kurie iš pat pradžių buvo tik tam tikri veiksmažodiniai būdvardžiai. V. Ambrazo tyrimai rodo, kad anksčiausiai į laikų paradigmą turėjo būti įtraukti veikiamieji dalyviai (su priesagomis *-nt- ir *-us-), vėliau − neveikiamieji dalyviai su priesaga *-to-, o visų vėliausiai − su priesaga *-mo-. Dėl šių pokyčių tarinys imtas reikšti ne tik veiksmažodžiu, bet ir naujomis neasmenuojamomis veiksmažodžio formomis − dalyviais. Be to, ilgainiui išsirutuliojo vadinamoji netiesioginė (atpasakojamoji) nuosaka, kai veiksmažodis keičiamas dalyviu, norint perpasakoti iš kitų girdėtus įvykius arba nesant įsitikinusiam, jog veiksmas tikras, pvz., liet. ten gyveno žmogus − sako, ten žmogus gyvenęs; tau reikės pasistengti − sako, tau reikėsią pasistengti. Tikėtina, kad tokią įvairiapusę dalyvių vartoseną lėmė ne tik baltų kalbų vidinė raida, bet tam bus davusios postūmį ir Baltijos finų kalbos, nuo seno turėjusios panašias konstrukcijas.

Tačiau absoliutusis naudininkas su dalyviu (kaip liet. saulei tekančiai 'saulei tekant') nukeltinas į ankstyvuosius baltų arba net indoeuropiečių prokalbės laikus − kaip ir vardininkas su bendratimi, pvz., liet. peilis duonai riekti. Neretai šios konstrukcijos laikomos baltų archaizmais.

Žodynas

Unikalūs laivinių kovos kirvių kultūros (IV–II tūkst. pr. m. e.) karoliai, suverti iš gyvulių dantų ir kriauklelių (Praha, Čekija).

Baltų prokalbės žodynas rekonstruojamas pagal atitikmenis, randamus visose trijose paliudytose baltų kalbose (lietuvių, latvių, prūsų) arba jungiančius dalį šių kalbų. Prie rekonstrukcijos prisideda išnykusių baltų kalbų substrato tyrimai. Didžiąją baltų prokalbės žodyno dalį turėjo sudaryti indoeuropiečių prokalbės veldiniai, tačiau aptinkama nemažai reikšmės pokyčių ir tik baltams būdingų leksemų. Rekonstruoti baltų prokalbės žodyną sudėtinga, nes baltų kalbos palyginti anksti ėmė atsiskirti viena nuo kitos, tik lietuvių ir latvių kalbos tebevartojamos iki šiol, prūsų kalba paliudyta skurdokai.

Atkuriamų žodžių kiekis priklauso nuo atrankos kriterijų ir metodų, todėl atskirų kalbininkų atkurto baltų prokalbės žodyno apimtis skiriasi. Norvegų kalbininkas Ch. Stangas priskaičiuoja apie 70 žodžių sąrašą. Z. Zinkevičius baltų prokalbės laikams taip pat priskiria apie 70 leksinių vienetų, A. Sabaliauskas su tam tikromis išlygomis išplečia sąrašą net iki 320 žodžių, W. Smoczyńskis jų pateikia 150, kuriuos aiškiai skirsto į indoeuropiečių prokalbės paveldą, turinčius atitikmenų slavų kalbose žodžius ir tik baltams būdingą leksiką. 2015 m. buvo išleistas „Etimologinis paveldėtosios baltų kalbų leksikos žodynas“ („Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon“), kurį parengė R. Derksenas. Jame pateikta daugiau kaip 5400 baltų kalbų leksinių vienetų, tačiau tik maža šios leksikos dalis laikytina prabaltiška, atsižvelgiant į tai, kad į šį skaičių įeina daug to paties žodžio fonetinių variantų ir vėlyvų vedinių, be to, žodyne baltiški žodžiai pasitelkiami akcentologijai, fonetikai bei fonologijai iliustruoti. R. Derkseno žodyno vertė nukenčia ir todėl, kad jame nepelnytai mažas dėmesys skiriamas latvių kalbos leksikai ir baltų tarmių duomenims. Nepaisant didelių sunkumų, pastaraisiais dešimtmečiais koordinuojami tarptautiniai kalbotyros projektai, kuriais siekiama maksimaliai rekonstruoti baltų prokalbės žodyną.

Seniausiajam, indoeuropiečių prokalbės sluoksniui priklauso *akis 'akis', *akmō 'akmuo', *nebas (kilm. *nebeses) 'debesis', *deinā 'diena', *deiu̯as 'dievas', *mātē (kilm. *māteres) 'motina', *nakt(i)s 'naktis', *naui̯as 'naujas', *duktē (kilm. *dukteres) 'duktė', *brātē (kilm. *brāteres) 'brolis', *senas 'senas', *sesō 'sesuo', *sūnus 'sūnus', *šu̯ō 'šuo', *u̯ilkas 'vilkas', *u̯īras 'vyras', *žeimā 'žiema', *žemē 'žemė', *žmō 'žmogus', *u̯andō (kilm. *undenes) 'vanduo' ir daugybė kitų senųjų veldinių.

Kai kurie žodžiai įgijo tik baltų kalboms būdingą prasmę, pvz., *dangus 'dangus', *medi̯an 'miškas', *gilus 'gilus', *langas 'langas', *tlākii̯as 'lokys', *tikras 'tikras', *bīlātei / *bīldētei / *bīltei 'kalbėti, byloti'. Prabaltai vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste. Tai rodo turėti gyvulių pavadinimai *au̯is 'avis', *ēras 'ėras, avinas', *ōgnas 'avinėlis', *āžii̯as 'ožys', *āžē 'ožka', *ešu̯ā 'kumelė', *ešu̯as 'arklys', *žirgas 'eržilas', *gōutan 'karvių banda', *gōu̯s (kilm. *gaṷes; ir *kāru̯ē) 'karvė', *paršas 'paršas', *sūs (kilm. *suu̯es) 'kiaulė'; vartotas žodis *paimō 'piemuo'. Turėti šie prijaukintų paukščių vardai: *antis 'antis', *žans 'žąsis', *u̯ištā 'višta'. Žemdirbystės terminams priskirtini žodžiai *artāi̯as 'artojas', *artlan 'arklas', *aisā 'iena', *šeinan 'šienas', *daržan 'daržas', *sētei 'sėti', *u̯agā 'vaga', *pelu̯ā / *pelau̯es 'pelai; kapoti šiaudai', *linai 'linai', *pūrai / *pūrā 'kviečiai', *rugii̯as 'rugys', *meižii̯as 'miežis', *au̯ižā 'aviža', *žirnii̯as 'žirnis', *sēmen 'sėkla'. Senuosius bitininkystės laikus siekia pavadinimai *medu 'medus', *bitē 'bitė', *u̯aškas 'vaškas'. Turėti žodžiai žvejybai − *aldīs (kilm. *aldii̯es) 'valtelė, luotas', *a(k)stinas / *a(k)stis (kilm. *a(k)steis) 'aštri lazdelė, žeberklas', *tintlan 'tinklas', *žūs (kilm. *žuu̯es) 'žuvis', *angeri̯as / *anguri̯as 'ungurys', *līdē 'lydeka', *ešetras 'eršketas'. Vėlesniu laikotarpiu baltai jau buvo pradėję apdoroti metalus − žinomi pavadinimai *u̯ari̯an 'varis', *gelžā 'geležis', *pleinas 'plienas', *au(k)sas (ir *želtan) 'auksas', *sireblan 'sidabras'.

Gana lengvai galima atkurti senąsias baltų prokalbės ąžuolo (*anžlōlas), obels (*ābō), beržo (*beržas), liepos (*leipā), uosio (*ōsis, kilm. *ōseis), klevo (*kl(i̯)au̯as) ir guobos (*u̯īnžinā > liet. vinkšna, latv. vīksna 't. p.', prūs. *winxno 't. p.') pavadinimų formas, tačiau prabaltai neturėjo žodžių bukui, kukmedžiui ir gebenei pavadinti. Be lokio, taip pat turėti savi žodžiai voverei (*u̯ēu̯erē), kiaunei (*keunē / *kaunē) ir stumbrui (*žambras). Ši leksikos dalis padeda nustatyti baltų protėvynę.

Tyrimų istorija

Įžymūs užsienio baltistai – indoeuropeistikos klasikai

August Schleicher (1821−1868)

August Leskien (1840−1916)

Ferdinand de Saussure (1857−1913)

Pirmasis baltų kalbų tarpusavio ryšius ir jų sąsajas su slavų kalbomis, taikydamas gana pažangius metodus, XVIII a. aprašė rusų mokslininkas M. Lomonosovas. Iš moderniosios lyginamosios kalbotyros kūrėjų pirmasis pripažino baltų kalbų svarbą danų kalbininkas R. Raskas (1814[1818]). XIX a. antrojoje pusėje ėmė įsigalėti terminas „baltų kalbos“, jį padėjo įtvirtinti G. H. Nesselmannas. Kai 1856–1857 m. vokiečių kalbininkas A. Schleicheris paskelbė pirmąją šiuolaikinę mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, baltų kalbos jau buvo plačiai nagrinėjamos.

Dėl savo itin archajiškų ypatybių baltų kalbotyra tapo neatsiejama indoeuropeistikos dalimi. Vardažodžių fleksija, palyginti aiškiai sutampanti su indoeuropiečių prokalbės formomis, pradėta tirti bene pirmiausia. Vėliau buvo analizuojama ir tikslinama kirčiavimo sistema, priegaidės, nustatomos sąsajos su slavų, graikų kalbų ir sanskrito kirčiavimo bei priegaidžių sistemomis, taip pat nagrinėjama fonetika ir fonologija. XIX a. antrojoje pusėje − XX a. pradžioje itin svarų indėlį į baltų akcentologiją įnešė F. de Saussure’as, F. Fortunatovas ir A. Leskienas. F. de Saussure’as 1879 m. iškėlė laringalų (išnykusių gerklinių garsų) teoriją, ir baltų kalbų priegaidės, kirčio vieta buvo pasitelktos nustatant ir tikslinant laringalų pobūdį bei vietą skiemenyje.

Drauge su baltiškos leksikos tyrimais buvo aiškinami baltų ir kitų kalbų giminingumo lygiai, rekonstruojama baltų prokalbės lingvistinė sistema, žodynas. Pradedant K. Jauniaus ir K. Būgos XIX–XX a. pradžios tyrimais, ši sritis neprarado aktualumo visą XX a.: J. Endzelīnas, A. Sabaliauskas, A. S. Girdenis, V. Mažiulis, Z. Zinkevičius ir daug kitų kalbininkų sistemino bei analizavo baltų leksikologijos ir istorinės gramatikos duomenis. J. Endzelīno įnašas į tarptautinę polemiką dėl slavų ir baltų kalbinės vienovės klausimo tebėra svarus ir šiomis dienomis. Derinant archeologijos ir hidronimijos duomenis, nuo XX a. antrosios pusės buvo surinkta tiek naujų faktų, kad dabar galima teigti, jog baltų kalbomis prieš keletą tūkstantmečių buvo kalbama didelėje teritorijoje nuo Vyslos vakaruose iki Maskvos rytuose, nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Kijevo pietuose. Nors baltų hidronimus toli nuo šiais laikais baltų gyvenamų teritorijų buvo pradėjęs tyrinėti dar K. Būga, tačiau tokių mastų įtikinamus tyrimus atliko V. Toporovas ir O. Trubačiovas. 1962 m. jųdviejų darbe „Aukštutinės Padnieprės vandenvardžių lingvistinė analizė“ minima, kad Aukštutinio Dniepro baseine rasta apie 800 baltiškų vandenvardžių, o po 20 metų baltiškų vandenvardžių ir kitų vietovardžių čia jau buvo priskaičiuota per 2000. V. Toporovo ir O. Trubačiovo išvadas remia ir M. Gimbutienės antropologinė bei archeologinė medžiaga. Pastarieji tyrimai sustiprina hipotezę, jog slavų kalbos yra kilusios iš baltų prokalbės paribio dialektų.

Literatūra

• Dini, Pietro Umberto (2000). Baltų kalbos: lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ISBN 5-420-01444-0.
• Zinkevičius, Zigmas (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika: įvadas, istorinė fonetika, daiktavardžių linksniavimas. I. Vilnius: „Mokslas“.
• Zinkevičius, Zigmas (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika: įvardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, veiksmažodžiai, nekaitomosios kalbos dalys, istorinės sintaksės apybraiža. II. Vilnius: „Mokslas“.
• Zinkevičius, Zigmas (1984). Lietuvių kalbos istorija: lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“.
• Zinkevičius, Zigmas (1987). Lietuvių kalbos istorija: iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“.

Nuorodos

• Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
• Prūsų kalbos paveldo duomenų bazė
• Foundations of Baltic Languages, Pietro U. Dini

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Straipsnis „Baltų prokalbė“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.