Pereiti prie turinio

Indoeuropiečių kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Indoeuropiečių kalbos
PaplitimasEuropa, Pietų, Pietvakarių, Centrinė Azija, nuo XVI a. ir Amerika, Sibiras, Australija
Kalbų skaičius439
KilmėIndoeuropiečių prokalbė
Geografinis paplitimas
KlasifikacijaAnatolijos, indų, iranėnų, graikų, italikų, keltų, germanų, armėnų, tocharų, slavų, baltų, albanų
Indoeuropiečių kalbos

Indoeuropiečių kalbos – didelė iš indoeuropiečių prokalbės išsivysčiusių kalbų grupė, siejama leksinių, fonologinių, semantinių panašybių ir kalbos struktūros bendrybių. Indoeuropiečių kalboms priklauso dauguma Europos kalbų, taip pat daug kalbų pietvakarių, centrinėje ir pietų Azijoje.

Tai viena iš gausiausių kalbų šeimų, ją sudaro daugiau nei 400 kalbų,[1] kuriomis šneka apie 3 mlrd. žmonių.[2]

Ankstyviausius rašytinius paminklus palikusi indoeuropiečių kalba yra hetitų (XVIII a. pr. m. e.).[3]

Indoeuropiečių kalbos skirstomos į šias kalbų grupes:

Kitos išnykusios indoeuropiečių kalbos, apie kurias labai maža duomenų ir kurios jungiamos į hipotetinę paleobalkanų kalbų grupę:

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. „Ethnologue report for Indo-European“. Ethnologue.com.
  2. Aigars Kalniņš. "Indoeiropiešu valodu saime". Nacionālā enciklopēdija. Nuoroda tikrinta 2023-09-05.
  3. Indoeuropiečių kalbos. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-09-05.