Jonas Sobieskis

Jonas Sobieskis
Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius

Sobieskiai

Janina

Gimė	1629 m. rugpjūčio 17 d. Olesko pilis, Lenkija
Mirė	1696 m. birželio 17 d. (66 metai) Vilanove, prie Varšuvos
Palaidotas (-a)	Vavelio katedra
Tėvas	Jokūbas Sobieskis
Motina	Sofija Teofilė Danilovičiuvna
Sutuoktinis (-ė)	Marija Kazimiera d'Arquien (1641–1716)
Vaikai	Jokūbas Liudvikas (1667–1737) Teresė Teofilija (1670–1670) Barbelunė (1672–1677) La Manonė (1674–1675) Teresė Kunegunda (1676–1730) Aleksandras Benediktas (1677–1714) Konstantas Vladislovas (1680–1726 Jonas (1683–1685) bevardžiai (dvyniai 1669), (1686–1687), (1689), (1691–1693), (1694).
Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius
Valdė	1674 m.–1696 m. (~22 metai)

Žymūs apdovanojimai


Vikiteka	Jonas Sobieskis
Parašas

Jonas III Sobieskis (lenk. Jan Sobieski, 1629 m. rugpjūčio 17 d. – 1696 m. birželio 17 d.) – Lenkijos didikas ir karvedys, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1674–1696 m.). Jo valdymo metu, kuriam būdingos nuolatinės kovos su Osmanų imperija, Abiejų Tautų Respublika paskutinį kartą iškilo kaip viena iš Europos didžiųjų valstybių.

Jono Sobieskio jaunystės metai

Jono Sobieskis buvo kilęs iš smulkiųjų dvarininkų giminės. Jo tėvas Jokūbas praturtėjo ir iškilo dėl vedybų su Sofija Teofile Danilovičiuvna, kuri buvo žymaus karvedžio etmono Stanislavo Žolkievskio anūkė. Jokūbas Sobieskis tapo Rusios vaivada ir Krokuvos kaštelionu. Būsimojo karaliaus sesuo Kotryna buvo dukart ištekėjusi turtingiausių valstybės žmonių – Vladislovo Zaslavskio ir Mykolo Kazimiero Radvilos.

Išsilavinimą Jonas Sobieskis gavo Novodvoreko kolegijoje ir Krokuvos akademijoje. Paskui kartu su broliu Mareku dvejus metus praleido Vakarų Europoje. Laisvai kalbėjo lotynų, prancūzų, vokiečių, italų kalbomis. Į ATR broliai grįžo 1648 m. Bogdano Chmelnickio sukilimo metu ir iškarto įstojo į kariuomenę. Po metų brolis dingo totorių nelaisvėje. Jonas Sobieskis buvo paskirtas pasiuntiniu Turkijoje, kurioje pradėjo studijuoti Osmanų imperijos santvarką, išmoko totorių kalbą. Grįžęs dalyvavo karuose su kazokais, Maskva, totoriais. 1655 m. „švedų tvano“ metu iš pradžių palaikė prošvedišką Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos partiją ir kariavo Karolio Gustavo pusėje, vėliau teisėto karaliaus Jono Kazimiero Vazos pusėje kovojo su interventais.

Kariniai laimėjimai ir elekcija

1665 m. 36 metų Jonas Sobieskis vedė turtingą našlę Mariją Kazimierą Zamoiską, prancūzę, kuri į Lenkiją pateko su karalienės Marijos Luizos Gonzagos palyda. Su karalienės protekcija 1668 m. tapo Lenkijos didžiuoju etmonu. 1667 m. spalį laimėjo prieš totorius ir kazokus mūšį prie Podgaicų. Ambicingoji Jono Sobieskio žmona tikėjosi, kad šios sėkmės užteks tam, kad Sobieskis būtų išrinktas karaliumi, tačiau Šventosios Romos imperijos imperatoriaus spaudžiama lenkų šlėkta pasirinko kunigaikštį Višnioveckį. Siekdama užtikrinti vyro sėkmę kituose rinkimuose Marija išvyko į Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV, kuris tuo metu buvo galingiausias Europos valdovas, dvarą. Už paramą rinkimuose (įskatant rinkėjams papirkti reikalingus finansus) ji garantavo Prancūzijos–Lenkijos–Švedijos sąjungą, nukreiptą prieš Habsburgus. Tais metais Jonas Sobieskis, užimtas nesibaigiančiomis karinėmis kampanijomis, mažai matėsi su žmona. Jo laiškai žmonai yra svarbus to meto istorijos šaltinis.

Per 1672–1676 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Turkijos karą Jono Sobieskio vadovaujama kariuomenė 1673 m. lapkričio 11 d. laimėjo Chotyno mūšį. Tą pačią dieną mirė karalius Mykolas Kazimieras Višnioveckis. Nors Jono Sobieskio pergalė ir neišgelbėjo Lenkijos nuo teritorijų praradimo pagal Bučačo taikos sutartį, Jonas Sobieskis tapo pagrindiniu kandidatu naujuose rinkimuose, kartu su Habsburgų palaikomu Karoliu Lotaringu.

Jono Sobieskio išrinkimui karaliumi Lenkijoje priešinosi Višnioveckio šalininkai, Lietuvoje – Pacai. Kaip ir ankstyvesnioje elekcijoje, taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą – Prancūzijos Kondė princas Henrikas ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis. Pacai su Lietuva palaikė lotaringietį, kuris būtų vedęs Mykolo Kaributo Višnioveckio našlę Eleonorą Mariją Habsburgaitę. Didieji Lenkijos ponai su pačiu etmonu Jonu Sobieskiu palaikė prancūzų kandidatą. Kai pasirodė jog nebus galima išrinkti Prancūzijos princo, tada prancūziškoji partija iškėlė kandidatu savo vadą etmoną Joną Sobieskį. Išgarsėjęs, kaip Lenkijos gynėjas nuo turkų, atvykęs į elekcinį seimą tiesiai iš karo lauko, buvo labai palankiai lenkų bajorijos sutiktas. 1674 m. gegužės 19 d. lenkams išrinkus Joną Sobieskį karaliumi, lietuviai pareiškė protestą ir, sustoję kitoje Vyslos pusėje, į elekcijos seimą nėjo. Tačiau tarp lietuvių buvo ir Jono Sobieskio šalininkų. Jį palaikė jo sesers vyras, Lietuvos lauko etmonas ir vicekancleris Mykolas Kazimieras Radvila, Sapiegos ir kiti Pacų priešininkai. Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų. Po kiek laiko nusileido ir Pacai, ir Jonas Sobieskis buvo visų pripažintas. Karūnavimas įvyko 1676 m. vasario 2 d. Krokuvoje.

Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas

Sąjunga su Prancūzija

Jonui Sobieskiui tapus karaliumi susitarimai su Prancūzijos karaliumi buvo įforminti slapta sutartimi. Kaip įgudęs karys ir atsidavęs katalikas, karalius pirmiausia svajojo nugalėti turkus, kurie įsitvirtino turtingoje Podolėje, kur žemių turėjo ir Lenkijos šlėktos. Čia jam reikėjo dėtis su Austrijos Habsburgais. Iš kitos pusės, Prancūzija, kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją, spaudė kuo greičiau nutraukti kovas su Osmanais.

Prancūzijai tarpininkaujant, su turkais 1676 m. spalį buvo sudaryta taika, kurios Seimas nepatvirtino. Proprancūziška politika šalyje nebuvo palaikoma. Šlėkta bijojo, kad po karo su turkais pabaigos J.Sobieskis paskelbs karą imperatoriui arba Liudviko XIV pavyzdžiu įves Lenkijoje absoliutizmą. Jono Sobieskio viltys Podolės praradimą kompensuoti su prancūzų ir švedų pagalba gaunant žemių šiaurėje ir vakaruose nepasiteisino. J. Sobieskis 1677 m. pasirašė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liudvikas XIV, nukariauta Prūsija J. Sobieskiui turėjo likti, kaip jo šeimos kunigaikštija ir atitekti jo sūnui. Seimas karaliaus neparėmė. Prūsijoje kariavo tik vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė, nuo kurių Fridrichas lengvai apsigynė. J. Sobieskio priešininkas etmonas M. K. Pacas 1678 m. neleido laisvai švedų kariuomenei pereiti per Žemaitiją. Jis lydėjo, žiūrėdamas, kad jie eitų siauru ruožu, neišsuktų iš kelio ir neplėštų. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo, kai jie grįžo karą pralaimėję 1679 m.

Santykių su Versaliu nutraukimą paspartino trumparegiška Liudviko politika - Lenkiją jis laikė tik pėstininku amžius trunkančioje Prancūzijos karalių kovoje su Habsburgais. Jis nesutiko pripažinti paveldėjimo teisės karaliaus vyriausiajam sūnui. Labiausiai Lenkijos karalienę erzino tai, kad jos Prancūzijos giminės nepaisant vilčių nebuvo tinkamai pripažinti Versalio dvare ir negavo užsienio princų statuso.

Suartėjimas su Austrija

Po nepavykusio bandymo Prūsijoje, J. Sobieskis vėl atsigręžė į turkus ir 1683 m. balandžio 1 d. pasirašė sutartį su imperatoriumi Leopoldu prieš turkus, juo labiau, kad imperatorius Leopoldas I žadėjo padėti jo sūnui Jokūbui nukariauti Moldaviją, pažadėjo išleisti už Jokūbo savo dukterį ir, tėvui mirus, paremti jo kandidatūrą į sostą. Padarius sąjungą su Austrija, turkai užpuolė šią ir tų pačių metų rudenį pasiekė net Vieną. Jungtinės Lenkijos ir Austrijos pajėgos, vadovaujamos Jono Sobieskio, 1683 m. rugsėjo 12 d. prie Vienos sutriuškino turkus (Kalenbergo mūšis). Turkų puolimas Europoje buvo galutinai sustabdytas ir turkai buvo išvaryti net iš dalies Vengrijos. Bet galų gale J. Sobieskis nusivylė ir čia. Mat, austrų imperatorius rūpinosi tik savo reikalais, Moldaviją jis nukariavo pats, Jokūbui žadėtą dukterį Mariją Antoniją išleido už Bavarijos elektoriaus Maksimiliano II. Vėliau jis už Jokūbo išleido savo žmonos seserį, Noiburgo princesę Jadvygą, bet ir po to imperatorius tinkamai neparėmė savo svainio. Tėvui mirus, jis sosto negavo.

Jono Sobieskio valdymo pabaiga

Ruošdamasis karui prieš turkus, 1684 m. sukūrė koaliciją, kurią sudarė: Abiejų Tautų Respublika, Austrija, popiežius, Rusija ir Venecija. J. Sobieskis 1686 m. pasirašė amžinąją taiką su Maskva. Po šios taikos Respublikos ir Rusijos sienos nesikeitė iki Respublikos I padalijimo 1772 m. Buvo patvirtinta Andrusavos sutartis su didelėmis nuolaidomis Maskvai (atiduotas Kijevas), tačiau caras prie karo su turkais neprisidėjo. Karas su Turkija užtruko ir baigėsi jau po Jono Sobieskio mirties Karlovicų sutartimi. Daug dirbęs, daug kariavęs, Jonas Sobieskis mirė 1696 m., nieko nepasiekęs. Visas kraštas buvo nepatenkintas jo pastangomis tvirtai valdyti, niekada nenorėjo duoti pinigų jo planams vykdyti, o savivaliauti įpratę didikai visur jam priešinosi. Todėl jis pasistengė nustumti visus tuos, kurie buvo jam priešingai nusistatę, ir padėjo iškilti buvusiems savo draugams, bet iškilę, ir tie pasirodė esą jo priešai. Jis rūpinosi kaip įmanydamas perduoti sostą vyriausiajam savo sūnui Jokūbui, tačiau tam griežčiausiai priešinosi didikai, kurie jautėsi patys turį ne mažiau teisių sostui.

Lietuva Jono Sobieskio laikais

J. Sobieskio valdymas buvo atkaklių politinių kovų metas. Ta kova vyko seimeliuose, renkant atstovus į seimus, Respublikos seimuose ir bajorų rankomis juos žlugdant. Iš 11 seimų, sušauktų J. Sobieskiui valdant, iširo 6. J. Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Lenkijos reikalais. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje vadovavo dideli jo priešai – Pacai, lojalūs išliko įtaką praradę Radvilos. Jie visi nuolat priešinosi karaliui. Seime lenkai su karaliumi priversdavo ir Lietuvos kariuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus, tačiau etmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo, tai visada veikdavo savarankiškai, neklausydamas karaliaus, ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. Ne kartą Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus, paprastai remdamasis tuo, kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė gali išeiti už savo valstybės sienų, tik seimui įsakius. Todėl J. Sobieskis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas didikų šeimas. Tuo būdu, jam padedant, čia pagaliau iškilo Sapiegos.

Jono Sobieskio šeima

1665 m. liepos 5 d. vedė Jono Zamoiskio (1627 m. – 1665 m.) (lenk.: Jan Sobiepan Zamoyski) našlę, Mariją Kazimierą Luizą (1641 m. birželio 28 d. – 1716 m. sausio 1 d.), iš Nevero, Burgundija, Prancūzija. Jų vaikai:

sūnūs:
- Jokūbas Liudvikas (Jakub Ludwik Sobieski) (1667–1737 m.), vędė Niunburgo (vok.: Palatinate-Neuburg) princesę Jadvygą (Hedwig Elisabeth Amelia of Neuburg) ir po tėvo mirties pretendavo į sostą.
- Aleksandras Benediktas (Aleksander Benedykt Sobieski) (1677–1714 m.).
- Konstantas Vladislovas (Konstanty Władysław Sobieski) (1680–1726 m.), vędė Marją Vesel (Marią Józefą Wessel).
- Jonas (1683–1685 m.).
Dukros:
- NN dvynės (1669–1669 m.).
- Teresė Teofilija (Teresa Teofila) (1670–1670 m.).
- Barbelunė (Barbelune) (1672–1677 m.).
- La Manonė (La Mannone) (1674–1675 m.).
- Teresė Kunegunda (Teresa Kunegunda Sobieska) (1676–1730 m.), ištekėjo už Bavarijos elektoriaus Maksimiliano II (Maksymilian II Emanuel).
- NN (1686–1687 m.), NN (1689–1689 m.), NN (1691–1692 m.), NN (1694–1694 m.).

Į gyvenimo pabaigą J. Sobieskis sulaukė nesantaikos net savo šeimoje. Jo žmona Marija Kazimiera be galo nekentė sūnaus Jokūbo žmonos Jadvygos. Jokūbas, karštai gindamas savo žmoną, dėl jos susipykęs su motina, ketino net išvažiuoti iš savo krašto. Tėvo nusivylimas buvo neapsakomas. Visa jo viltis dar buvo karaliaujant sukrauti turtai ir giminystė su imperatoriumi Leopoldu I. Tačiau, jam mirus, visa tai pasirodė be vertės, imperatorius Leopoldas I Jokūbo neparėmė į sostą, nes dėl jų ėmė varžytis sūnūs ir gobši motina. Motina buvo didžiausia sūnaus kandidatūros į sostą priešininkė ir agitavo už Prancūzijos Kontė princą Henriką. Tačiau karaliumi buvo išrinktas Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas.

Mūšiai, kuriems vadovavo J. Sobieskis

1667 m. Podgaico mūšis (Ternopolio sritis),
1671 m. Bratslavo mūšis (Vinicos sritis),
1671 m. Mogiliovo – Podolsko mūšis (Vinicos sritis),
1671 m. Kalinovko mūšis (Vinicos sritis),
1672 m. Krasnobrodo mūšis (Liublino vaivadija),
1672 m. Nemirovo mūšis (Vinicos sritis),
1672 m. Komarno mūšis (Lvovo sritis),
1672 m. Kaluzo mūšis (Lvovo sritis),
1673 m. Chotyno mūšis (Černovcų sritis),
1674 m. Baro mūšis. (Vinicos sritis),
1675 m. Lvovo mūšis (Lvovo sritis),
1675 m. Terebovlės mūšis (Ternopolio sritis),
1675 m. Voinilovo mūšis (Ivano Frankovsko sritis),
1676 m. Žuravno mūšis (Lvovo sritis),
1683 m. Kalenbergo mūšis (prie Vienos),
1683 m. Šturovo (veng. Párkány) mūšis (Slovakija, Nitros kraštas),
1684 m. Jazloveco mūšis (Ternopolio sritis),
1684 m. Žvaneco mūšis^[1] (Chmelnickio sritis),
1686 m. Jaso mūšis (Rumunija),
1691 m. Sučavo mūšis (Rumunija).

Šaltiniai

↑ Žvaneco pilies istorija http://www.tovtry.km.ua/ru/ist_arh/kp001.html Archyvuota kopija 2007-05-29 iš Wayback Machine projekto.

A. Šapoka. Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys. – Kaunas, 1936. – ISBN 5-420-00631-6

Nuorodos

Karališkieji titulai
Jonas Sobieskis Sobieskių šeima Gimė: 1629 m. rugpjūčio 17 d. Mirė: 1696 m. liepos 17 d.
Prieš tai: Mykolas Kaributas Višnioveckis	Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1674–1696	Po to: Augustas II „Stiprusis“

[1] Žvaneco pilies istorija http://www.tovtry.km.ua/ru/ist_arh/kp001.html Archyvuota kopija 2007-05-29 iš Wayback Machine projekto.

[1]