Zigmantas Vaza

Zigmantas Vaza
Lietuvos didysis kunigaikštis Lenkijos karalius
Vazos
ATR ir Švedijos valdovo herbas
Gimė	1566 m. birželio 20 d. Gripsholmo pilis, Švedija
Mirė	1632 m. balandžio 30 d. (65 metai) Varšuva, Lenkija
Palaidotas (-a)	1633 m. vasario 4 d. Vavelio katedra
Tėvas	Jonas III
Motina	Kotryna Jogailaitė
Sutuoktinis (-ė)	Ona Konstancija
Vaikai	Ona Marija Kotryna Vladislovas Kotryna II Kristupas Jonas Kazimieras Jonas Kazimieras II Jonas Albertas Karolis Ferdinandas Aleksandras Karolis Ona Konstancija Ona Kotryna Konstancija
Lenkijos karalius
Valdė	1587 m. - 1632 m. (~45 metai)
Pirmtakas	Steponas Batoras ir Ona Jogailaitė
Įpėdinis	Vladislovas Vaza
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė	1588 m. - 1632 m. (~44 metai)
Pirmtakas	Steponas Batoras ir Ona Jogailaitė
Įpėdinis	Vladislovas Vaza
Švedijos karalius Valdė 1592 m. - 1599 m. (~7 metai) Pirmtakas Jonas III Įpėdinis Karolis IX
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Zigmantas Vaza
Parašas

Zigmantas Vaza (lenk. Zygmunt III Waza; šved. Sigismund; 1566 m. birželio 20 d. – 1632 m. balandžio 30 d.) – Lenkijos karalius (1587–1632 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1588–1632 m.), Švedijos karalius nuo 1592 m. iki buvo nuverstas 1599 m. Švedijos karaliaus Jono III ir jo pirmosios žmonos Kotrynos Jogailaitės sūnus.

Biografija

Vazų dinastijos pradininkas Lietuvoje ir Lenkijoje. Gimė Gripsholmo pilyje Švedijoje, kur tuo metu buvo įkalinti jo tėvai Suomijos kunigaikštis Jonas III ir Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė.

Žmonos ir vaikai

Zigmantas Vaza buvo vedęs du kartus. Pirmą kartą, 1592 m. gegužės 31 d., vedė Ona Habsburgaitę (Anna von Österreich, 1573–1598 m.), Austrijos erchercogo Karolio II (1540–1590 m.) dukrą. Vestuvės vyko Krokuvoje. Iš pirmos santuokos gimė penki vaikai:

1. Ona Marija (Anna Maria, 1593–1600 m.);
2. Kotryna (Katarina, 1594–1594 m.);
3. Vladislovas (Vladislav, 1595–1648 m.) – Vladislovas Vaza, Abiejų Tautų Respublikos valdovas (1632–1648 m.) ir Rusijos caras (1610–1613 m.);
4. Kotryna II (Katarina, 1596–1597 m.);
5. Kristupas (Kristoffer, 1598–1598 m.).

Antrą kartą 1605 m. gruodžio 11 d. vedė pirmosios žmonos seserį Konstanciją Habsburgaitę (Constanze von Österreich, 1588–1631 m.). Jie turėjo septynis vaikus:

1. Jonas Kazimieras (Johan Kasimir, 1607–1608 m.);
2. Jonas Kazimieras II (Johan Kasimir, 1609–1672 m.) – Jonas Kazimieras Vaza, Abiejų Tautų Respublikos valdovas (1648–1668 m.);
3. Jonas Albertas (Johan Albert, 1612–1634 m.);
4. Karolis Ferdinandas (Karl Ferdinand, 1613–1655 m.);
5. Aleksandras Karolis (Alexander Karl, 1614–1634 m.);
6. Ona Konstancija (Anna Konstantia, 1616 m.);
7. Ona Kotryna Konstancija (Anna Katarina Konstantia, 1619–1651 m.).

Elekcija ir LDK reikalavimai

Steponas Batoras svajojo savo sostą palikti brolėnui Andriui Batorui (Báthory András, 1563–1599 m.), bet netikėtai miręs, nesuspėjo to padaryti. Visi, kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka, tuojau sunerimo, ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas, Lenkijos kancleris etmonas Janas Zamoiskis.

Į elekcinį seimą 1587 m. J. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. Elekcijos laukas atrodė kaip dviejų priešų karo stovykla. Lietuviai taip pat atvažiavo į Varšuvą, tačiau į elekciją nėjo. Jie reikalavo, kad pirma lenkai tarpusavyje susitaikytų.

Trys kandidatai

Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Rudolfo II brolis Maksimilianas, kurį rėmė ir Lietuvos didikai. Antrasis kandidatas buvo Rusijos caras Fiodoras I, palaikomas daugumos Lietuvos bajorijos. Trečiasis kandidatas buvo švedų karalaitis Zigmantas Vaza, dėl kurio išrinkimo labiausiai rūpinosi Stepono Batoro našlė Ona, mat jis buvo jos sesers Kotrynos sūnus.

Visą mėnesį seimas negalėjo susitarti dėl kandidatų. Pagaliau abi lenkų grupuotės išsirinko sau po atskirą karalių: J. Zamoiskio partija paskelbė išrinktu Zigmantą Vazą, o jos priešai – Maksimilianą. Lietuviai pareiškė nesutinką nei su vieno, nei su antro išrinkimu ir išvažiavo namo.

J. Zamoiskis, kaip etmonas vadovaudamas Lenkijos kariuomenei, atvykstančio Maksimiliano neįleido į Krokuvą. 1587 m. gruodžio 27 d. buvo karūnuotas Zigmantas Vaza. Maksimilianas dar bandė kariauti, bet Silezijoje, ties Byčyna, 1588 m. sausio 24 d. pralaimėjo mūšį, pateko J. Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti sosto.

Lietuvių reikalavimai

Lietuvos gyvenimui tuo metu vadovavo Radvilos ir Chodkevičiai. Jie buvo aiškūs Maksimiliano šalininkai, bet daugumas bajorijos linko į caro Fiodoro pusę, nes Steponui Batorui mirus, paliaubos su Maskva buvo nutrūkusios ir grėsė naujas karas. Todėl caras net nenuvyko į Zigmanto Vazos karūnavimą, tik pasiuntė delegaciją su tam tikrais reikalavimais:

• Livonija, kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai, turinti būti pripažinta tik Lietuvai. Jei lenkai to nenorėtų, tai Lietuvai turi būti grąžintos 1569 m. seime atplėštosios žemės;
• Turi būti patvirtintos pačių lietuvių neseniai sudarytos 15 metų paliaubos su Maskva;
• Turi būti be jokių pakeitimų patvirtinta pačių lietuvių paruošta naujoji Lietuvos Statuto laida.

Lenkai greitai sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva, bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. Derybų metu Maksimiliano kariuomenė tebebuvo Lenkijoje, ir jam laimėjus mūšį Zigmanto Vazos padėtis būtų buvusi labai sunki, tad buvo ypač svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. Todėl, kai Lietuvos delegacija pareikalavo įvykdyti reikalavimus, antraip ji išvažiuosianti, lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti Statutą.

Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai – sutarta, kad Livonija bus valdoma bendrai. Tada delegacija visos Lietuvos vardu pareiškė pripažįstanti Zigmantą Vazą savo didžiuoju kunigaikščiu, o jis prisiekė saugosiantis visas Lietuvos teises.

III Statuto laida

Lenkai, sužinoję apie Byčynos mūšio laimėjimą, nebesutiko patvirtinto Lietuvos III Statuto įtraukti į seimo konstitucijas (įstatymus). Bet jis buvo patvirtintas karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, todėl nepavyko lietuviams uždrausti juo naudotis.

Netrukus Statutas buvo išspausdintas Lietuvoje rašto reikalams vartojama kanceliarine slavų kalba. Vėliau jis buvo išverstas ir į lenkų kalbą, dar daug kartų spausdintas. Daugiau niekada nebepakeistas, jis galiojo Lietuvoje ne tik iki nepriklausomybės galo 1795 m., bet dar kuri laiką Rusijos imperijai užėmus Lietuvą. Tik 1840 m. jis buvo panaikintas ir Lietuvoje įvesta rusų teisė.

Zigmanto Vazos valdymo pradžia

Zigmantas Vaza gavo sostą turėdamas vos 21 metus. Jis buvo švedų karaliaus Jono III ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus. Jo tėvas, dar būdamas Suomijos didžiuoju kunigaikščiu, brolio Eriko buvo suimtas ir net ketverius metus laikytas kalėjime. Kalėjime gimė ir Zigmantas Vaza. Vėliau švedų ponai pašalino Eriką ir sostą atidavė Jonui III.

Zigmanto Vazos monograma

Zigmantas Vaza nuo pat jaunystės buvo auklėjamas taip, kad tiktų į Lietuvos ir Lenkijos sostus, tėvai jį laikė Žygimanto Augusto įpėdiniu. Kaip būsimas Lenkijos karalius, jis buvo išmokytas ir lenkų kalbos. Atsidavusi katalikė motina jį auklėjo pagal katalikų tikėjimą, nors tėvas, kaip ir dauguma švedų, buvo liuteronas. Jo auklėtojai daugiausia buvo vokiečiai jėzuitai. Dėl to smarkiai prijautė vokiečiams.

Buvo labai užsidaręs ir tylus. Neturėdamas jokių gabumų, jis apie save buvo geros nuomonės ir svajojo valdyti absoliutiškai. Savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė, visada viskam priešinosi, klausydavo tik savo artimųjų patarėjų.

Valstybės netvarka jam labai nepatiko, bet krašto suvaldyti nemokėjo, kėlė sumaištis ir sulaukė net sukilimo. Būdamas aistringas katalikas, jis svajojo išnaikinti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę stačiatikius, tačiau per 44 valdymo metus tuo reikalu mažai tepadarė. Politikos srityje jis svajojo sukurti galingą imperiją, į kurią, be Lietuvos ir Lenkijos, dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija. Jo valdymo laikotarpis buvo labai audringas ir nesėkmingas.

Bažnytinė Brastos unija

Zigmantas Vaza buvo katalikas. Visi jo artimieji patarėjai taip pat buvo katalikai, daugiausia jėzuitai. Didžiausias jo siekis buvo sunaikinti protestantizmą ir savo valdomose valstybėse palikti tik katalikų tikėjimą. Renkamas karaliumi jis prisiekė laikytis 1573 metų Varšuvos konfederacijos nutarimo, kuris garantavo, kad dėl tikėjimo niekas nebus persekiojamas. Tiesa, Zigmantas Vaza nepersekiojo nė vieno tikėjimo, tačiau visus nekatalikus stengėsi nustumti į šoną, neduodamas jiems jokių aukštesnių pareigybių. Jam pradėjus karaliauti, Senate disidentai (nekatalikai) sudarė daugumą, o jo viešpatavimo gale jų liko vos keletas. Todėl nenuostabu, kad Zigmanto Vazos valdymo pradžioje, kai buvo iškeltas sumanymas Rytų bažnyčią sujungti su Vakarų (Romos katalikų) bažnyčia, Zigmantas Vaza rėmė šį sumanymą.

Rytų bažnyčia, dabar vadinama Stačiatikių bažnyčia, tada šio vardo neturėjo. Ji buvo vadinama Rytų apeigų, arba Graikų bažnyčia. Nuo Romos bažnyčios ji buvo atskilusi XI a. Nuo to laiko popiežius veltui nuolat rūpinosi vėl sujungti bažnyčias. Lietuvoje ir Lenkijoje rytų bažnyčios pasekėjų buvo daug, ir čia jau Vytauto ir Jogailos laikais norėta juos atversti į katalikybę. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje tuo pradėjo rūpintis patys stačiatikiai. Vyskupai 1595 m. nuvykę į Romą ir gavę popiežiaus Klemenso VIII visišką pritarimą, visų Lietuvos ir Lenkijos stačiatikių vardu sudarė bažnytinę uniją. Jiems buvo paliktos visos rytietiškos apeigos, jie pripažino popiežiaus valdžią ir katalikiškas dogmas. 1596 m. spalio 9 d Brastoje buvo sušauktas stačiatikių sinodas, kur paskelbta unija. Dauguma vyskupų tapo unitais (lot. unitas – suvienytas), bet liaudis ir žemesnieji dvasininkai liko stačiatikiai.

Buvo manoma, kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir Bazilijonų vienuoliai palengva visus atvers į unitų tikėjimą, tačiau išėjo kitaip, kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. Prasidėjo žiauri stačiatikių ir unitų kova dėl bažnyčių, vienuolynų ir jų turtų. Unitų kova su stačiatikiais vėliau suteikė pretekstą Rusijos carams įsikišti į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Kraštą užėmus rusams unija buvo smurtu panaikinta. Unitai išliko tik tose Lenkijos dalyse, kurios po padalinimo buvo patekusios Austrijai, – Galicijoje.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – žr. aptarimą Jei galite, sutvarkykite.

Karai su švedais dėl Livonijos

Zigmanto Vazos – ATR karaliaus – herbas

Zigmantas Vaza buvo vienturtis Švedų karaliaus Jono III sūnus. 1592 m. lapkričio 17 d. tėvui mirus, jis nuvyko į Švediją ir karūnavosi jos karaliumi (1592 m. lapkričio 17 d. – 1599 m. liepos 24 d.). Išgyvenęs ten metus, jis grįžo į Krokuvą, o savo valdžią Švedijoje paliko dėdei, Sudermanlandijos (šved.: Södermanland) kunigaikščiui Karoliui. Tas tuojau ėmė rūpintis perimti sostą iš brolėno. Tam tikslui ėmė kurstyti liuteronus švedus prieš karalių Zigmantą Vazą. Jis pats sušaukė Švedijos seimą, kuris nutarė visiškai uždrausti Švedijoje katalikybę. Tuojau buvo pradėtos uždarinėti katalikų bažnyčios ir vienuolynai. Zigmanto Vazos šalininkai, kad ir nekatalikai, persekiojami turėjo bėgti. Tada Zigmantas Vaza, gavęs iš seimo pinigų, 1598 m. pasisamdė 5.000 kariuomenę ir išvyko į Švediją. Bet ten jam nepasisekė – 1598 m. rugsėjo 25 d. jis pralaimėjo Stongebru mūšį (šved. Stångebro). Po to Karolis sušaukė Švedijos seimą ir paskelbė Zigmantą Vazą „detronizuotu“ (netekus karūnos), sostas turėjo atitekti jo sūnui Vladislovui, bet ir tai su sąlyga, jei šis bus auklėjamas Švedijoje ir bus liuteronas. Visa Švedija buvo Karolio valdžioje. Zigmantui Vazai liko tiktai Suomija ir Estija. Bet netrukus Karolis užėmė ir jas. Tuomet Zigmantui Vazai teko pasirinkti: atsakyti nuo tėvų sosto arba kariauti. Jis pasiryžo kariauti.

Karų pradžia (1600 m.)

XVII a. pr. italų paveikslas „Žygimantas Vaza ant žirgo”

Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą, Zigmantas Vaza buvo pasižadėjęs švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomosios Livonijos. Tačiau ligi šiol jis to nebuvo padaręs. Todėl, kai dabar reikėjo kariauti dėl jo sosto Švedijoje, seimas buvo nusistatęs prieš karą. 1600 m. Zigmantas Vaza, norėdamas gauti seimo paramą, tam tikru įsaku, kaip švedų karalius, Estiją prijungė prie Lietuvos ir Lenkijos. Tačiau seimas buvo nusistatęs prieš karą ir nedavė pinigų. Karalius vis tiek įsakė Livonijoje stovinčios kariuomenės vadams pulti švedus Estijoje. Bet karas nesisekė. Kad ir kaip spyrėsi Lietuvos etmonas Kristupas Radvila Perkūnas, tačiau Karolis užėmė beveik visą Livoniją. Radvilai pasisekė apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą (Dūnamūnde). Karas, prasidėjęs dėl Zigmanto Vazos švedų sosto, virto karu dėl Livonijos ir užtruko net 60 metų. Jo metu vėl daugiausia teko nukentėti Lietuvai. Karoliui įsiveržus į Livoniją, 1601 m. seimas paskyrė karui lėšų. Lietuviams atėjo į pagalbą ir pats karalius su 14.600 lenkų armija. Vyriausiuoju vadu buvo paskirtas lenkų etmonas J. Zamoiskis. Radvila, supykęs, kad vadovybė pavesta lenkui, išvyko namo, o Lietuvos kariuomenės vadovybę perėmė etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Dabar švedų jėgos buvo silpnesnės, todėl greitai buvo išvaduota beveik visa Livonija. Karolis išvyko į Švediją rinkti naujų jėgų. Livonijos saugoti liko vienas J. K. Chodkevičius. Nors jo kariuomenė buvo maža, tačiau karas vis dėlto sekėsi. Kariuomenės atlyginimui jis išleido beveik visus savo turtus. Sumanų ir rūpestingą savo vadą kariuomenė tiesiog dievino, todėl su mažyte jos saujele jis darė stebuklus. Jis paėmė net Tartu (Dorpatą). Bet visų didžiausias jo laimėjimas buvo 1605 m rugsėjo 27 d. mūšyje ties Salaspiliu (Kircholmo mūšis).

1606–1608 m. maištas (rokošas)

Zigmanto Vazos tėvas Švedijoje buvo nepopuliarus, todėl bijojo, kad po jo mirties, vietoje Zigmanto Vazos, nepaskelbtų karaliumi jo brolio (Zigmanto dėdės) Karolio (šved. Karl IX), Sudermanlandijos (Södermanland) kunigaikščio. Todėl jis kalbino Zigmantą Vazą grįžti į Švediją. Po pasimatymo su tėvu Taline (Revely) Zigmantas Vaza jau buvo pasiruošęs grįžti ir rengėsi Lietuvos ir Lenkijos sostą atiduoti buvusio savo konkurento, Maksimiliano, broliui Ernestui (vok. Ernst von Österreich). Apie derybas sužinojo jo priešai ir pakėlė triukšmą. Karalius 1592 m. patrauktas į seimo teismą visko išsigynė. Tuo metu mirė Zigmanto Vazos tėvas. Nuvykęs į Švediją, Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi.

Grįžęs vėl palaikė artimus ryšius su Lenkijoje nemėgstamais Habsburgais. Kai, mirus pirmajai žmonai Onai (1598 m. vasario 2 d.), jis ketino vesti jos seserį, jo politiniai priešai apkaltino jį sulaužius pacta conventa punktus ir pakėlė maištą.

Be politikos priešų, prie maištininkų prisidėjo ir religiniai priešai – visi protestantai. Maišto vadu buvo Krokuvos vaivada M. Zebžydovskis (lenk. Mikołaj Zebrzydowski). Iš lietuvių prie jo prisidėjo Jonušas Radvila (Kristupo Perkūno sūnus).

Karalius buvo kaltinamas absoliutizmo siekimu, – kad be senato žinios vedęs Oną Habsburgaitę (Anna of Habsburg), kad neprijungiąs prie Livonijos švedų valdomos Estijos, kurią pagal „pacta conventa“ punktus buvo pasižadėjęs prijungti, pagaliau jis buvo kaltinamas, kad pradėjęs karą su dėde, atėmusiu iš jo Švedijos sostą.

Maištas užtruko per 2 metus (1606–1608). Lenkijoje virė nuolatinis vidaus karas. Lietuvoje buvo ramiau, tik maištininkas J. Radvila su savo kariuomene nuolat vykdavo į Lenkiją. Tačiau padedant ištikimiems etmonams (lenkui S. Žolkievskiui (lenk. Stanisław Żółkiewski) ir lietuviui Jonui Karoliui Chodkevičiui), maištas pagaliau buvo numalšintas.

1609 m. seime maištininkams buvo paskelbta amnestija, o karalius, iš savo pusės, turėjo atsisakyti nuo absoliutinio valdymo siekimų. Sukilimas prieš karalių buvo įstatymų numatytas, apie galimybę atsisakyti nuo paklusnumo karaliui, jei jis sulaužytų elekcijos metu duotus pasižadėjimus, sakė vadinamųjų Henriko artikulų punktas de non praestande aboedientia (nuo Henrikas Valua laikų). Šitas maištas nuo vado vardo yra vadinamas Zebžydovskio rokošu.

Karas su Gustavu II Adolfu ir Altmarko paliaubos (1629 m.)

Lenkų ir švedų unija 1592–1599

Karolis, pralaimėjęs Salaspilio mūšį, pats neberengė naujo žygio. Tuo tarpu jis vainikavosi Švedijos karaliumi (1607 m.), pasivadinęs Karoliu IX. Po jo mirties karaliumi buvo paskelbtas jaunutis jo sūnus Gustavas II Adolfas (Gustav II Adolf). Taigi apie Zigmanto Vazos ar jo sūnaus Vladislovo teises nebebuvo nė kalbos.

Tame laikotarpyje daug kartų su švedais buvo daromos paliaubos, ir karas buvo aprimęs. Bet kai Zigmantas Vaza, neatsižadėdamas sosto, ėmė agituoti Švedijoje savo naudai, tai Gustavas II Adolfas 1617 m. išsiruošė į žygį prieš Zigmantą Vazą. Karas ėjo su pertraukomis iki 1626 m. Kariauti teko vienai LDK, nes Lenkija tuo metu kariavo su Maskva ir totoriais, o lietuviai dar ir lenkams turėjo padėti. Didžiulei švedų kariuomenei buvo neįmanoma priešintis, ir 1621 m. Gustavas II Adolfas užėmė Rygą. Gustavas II Adolfas, užėmęs beveik visą Livoniją, turėdamas daug reikalų namie, nebenorėjo kariauti. Tačiau karalius Zigmantas Vaza, nenorėdamas atsisakyti nuo sosto, vis nedarė taikos. Tada Gustavas II Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė priklausomą jai Prūsiją.

1627 m. Lietuvos ponai patys padarė paliaubas su švedais. Karalius ir lenkai už tai labai pyko ir kaltino išdavyste, todėl pasibaigus 4 mėnesių paliaubų laikui, karas vėl prasidėjo. Pagaliau įsimaišė Prancūzija, kuri norėjo Gustavą II Adolfą įtraukti į vykstantį Vokietijoje 30 metų karą, ir 1629 m. Altmarke (dab. Stari Targas, Lenkija, netoli Marborko) buvo pasirašytos 6 metų taikos sutartis. Visa Livonija, anapus Dauguvos, su Ryga buvo palikta švedams. Prūsija liko valdoma Brandenburgo elektoriaus, 6 metams buvo palikti švedams kai kurie uostai, jų tarpe ir Klaipėda. Tuo būdu karas laikinai buvo baigtas. Zigmantas Vaza mirė, paliaubų laikui nepasibaigus, ir karas vėl atsinaujino tik prie jo sūnų.

Didžioji Rusijos suirutė ir karai su Rusija

Caro Ivano IV Rūsčiojo (rus.: Иван Грозный) sūnus Fiodoras buvo silpnos sveikatos ir silpno proto. Jam tebegyvenant, visą valdžią turėjo energingas ir sumanus bajoras, jo žmonos brolis Borisas Godunovas (rus.: Борис Фёдорович Годунов). Fiodoro jaunutis brolis Dimitrijus buvo nužudytas, o Fiodoras mirė bevaikis, ir po jo 1597 m. caru pasiskelbė Godunovas. Po 6 metų Lenkijoje atsirado kažkoks jaunikaitis, kuris sakėsi esąs caraitis Dimitrijus. Jį rėmė kai kurie Lenkijos ponai. Karalius Zigmantas Vaza taip pat jį maloniai priėmė. Lenkų ponų padedamas, jis 1605 m. užėmė Maskvą. Godunovas kaip tik tuo metu staiga mirė, o jo sūnus buvo nunuodytas. Tariamasis Dimitrijus užėmus sostą. Bet netrukus kilo maištas, apsišaukelis („samozvancas“) Dimitrijus žuvo, o daugybė lenkų buvo suimti. Lietuvoje tada tik ką buvo aprimęs karas su švedais, o Lenkijoje ėjo vidaus karas, vadinamasis „Zebžidovskio rokošas“, tad tik 1609 m. Zigmantas Vaza paskelbė karą Rusijai.

Zigmantas Vaza prie Smolensko. Tommaso Dolabella paveikslas

Dvejus metus karaliaus kariuomenė išstovėjo apgulusi Smolenską ir 1611 m. jį vis dėlto paėmė. Tuo tarpu lenkų etmono S. Žolkievskio (lenk.: Stanisław Żółkiewski) sumuštą carą V. Šuiskį (rus.: Василий Иванович Шуйский) Maskvos bajorai pašalino nuo sosto ir caru pažadėjo išrinkti Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmė Maskvą ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu nuo 1610–1613 m. Bet karalius Zigmantas Vaza nesutiko savo sūnaus leisti į Maskvą, nes jis užsigeidė pats būti Rusijos caru. Rusams jo pretenzijos buvo labai nemalonios, nes jis buvo žinomas kaip labai netolerantiškas katalikas. Deryboms ilgai užtrukus, palaidų kariuomenės būrių alinamas kraštas sukilo. Nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas J. K. Chodkevičius. O kai jos gelbėti išsiruošė pats karalius Zigmantas Vaza su didesnėmis jėgomis, jau buvo per vėlų. Įgula buvo priversta iš bado pasiduoti. Caru buvo išrinktas metropolito Filareto, Fiodoro Romanovo sūnus Michailas (rus.: Михаил Фёдорович Романов) (1613 m.). Su juo prasidėjo naujoji Rusijos carų dinastija, kuri išgyvavo iki 1917 m. revoliucijos (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau XVIII a., tačiau carai tebesivadino Romanovais iki pat galo).

Zigmanto Vazos valdymo charakteristika

Zigmantas Vaza mirė 1632 m. balandžio 30 d., iškaraliavęs net 44 m. Jo valdymas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė. Būdamas didelis savimyla, užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų, kurių nemokėjo siekti, jis užtraukė savo valstybėms tik daug vargo. Visą jo valdymo laikotarpį truko sunkūs karai. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko beveik visos bendrai valdytosios Livonijos. Dėl jo svajonės sukurti vieną didžiulę valstybę, jo sūnus negavo Maskvos sosto. Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus. Kaip tik Zigmanto Vazos laikais tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje įsigalėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. Didžiūnams kovojant su užsispyrėliu karaliumi ir tarpusavyje, įsigalėjo vadinamoji „aukso laisvė" – kas tik buvo galingas, galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip nori. Jo nevykusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuosius (unitus su stačiatikiais) ir paruošė dirvą vėlesnėms audroms ir Maskvos įsikišimui. Jo griežtai palaikomi katalikai įsigalėjo, bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kaskart vis labiau augo nesantaika, kelianti netvarką. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę, griovė jos pamatus.

Literatūra

Adolfas Šapoka (red.), Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936. ISBN 5-420-00631-6

Gintautas Sliesoriūnas. Lietuvos istorija. T. 6: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje (1588-1733 metais), Vilnius: LII leidykla, 2015. ISBN 978-609-8183-07-8

Šaltiniai ir nuorodos

• Spausdinta graviūra

Nuorodos

• Zigmantas Vaza (Visuotinė lieuvių enciklopedija)

Zigmantas Vaza Vazų šeima Gimė: 1566 m. birželio 21 d. Mirė: 1632 m. balandžio 30 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai: Steponas Batoras ir Ona Jogailaitė	Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1587 - 1632	Po to: Vladislovas Vaza
Prieš tai: Jonas III Vaza	Švedijos karalius 1592 - 1599	Po to: Karolis IX