Galfridas Monmutietis

Galfridas Monmutietis lot. Galfridus Monemutensis
Galfridas Monmutietis (instaliacija Oksforde)
Gimė	apie 1095 m. Monmutas (?),  Velsas
Mirė	apie 1155 m. (~60 metų) Sent Asafas (?),  Velsas
Veikla	kronikininkas, rašytojas, katalikų dvasininkas
Žinomas (-a) už	Karaliaus Artūro legendos
Vikiteka	Galfridas Monmutietis

Galfridas Monmutietis, arba Godfridas Monmutietis (lot. Galfridus Monemutensis, Galfridus Arturus, angl. Geoffrey of Monmouth, val. Sieffre o Fynwy, Gruffydd ap Arthur; apie 1095 m. – apie 1155 m.) – britų dvasininkas ir vienas pagrindinių autorių, plėtojusių britų istoriografiją ir populiarinusių legendas apie karalių Artūrą. Jis yra pagarsėjęs dėl populiarios kronikos „Britanijos karalių istorija“ (lot. Historia Regum Britanniae, apie 1137 m.), kuri buvo parašyta lotyniškai ir išversta į kitas kalbas. Joje išdėstyta medžiaga nebuvo abejojama dar ir XVI a., tačiau dabar ji laikoma istoriškai nepatikima.

Biografija

Galfrido biografijai trūksta tikslių duomenų. Žinoma, kad jis gimė tarp 1090 ir 1100 m. Velse arba Velso markose. „Istorijoje“ jis prisistato Galfridu Monmutiečiu. Tai turi sąsajų su Monmutšyro istorine sostine Monmutu pietryčių Velse, pasienyje su Anglija, todėl Monmutas laikytinas jo gimtine. Jo darbuose minimi ir šio regiono vietovardžiai. Amžininkai autorių pažinojo kaip Galfridą Artūrą ar panašiais vardais. Šioje vardo versijoje „Artūras“ gali reikšti tėvo vardą arba slapyvardį, siejamą su jo moksliniais interesais.

Anksčiau manyta, kad Galfridas buvo valas arba bent jau kalbėjo valų kalba. Tačiau paaiškėjo, kad jo šios kalbos žinios buvo menkos, be to, nėra jokių įrodymų, kad jis būtų kilęs iš valų ar anglosaksų-normanų. Jo kilmė gali būti siejama su tais pačiais prancūzakalbiais elito atstovais iš Velso pasienio regiono, tokiais kaip Geraldas Velsietis (Gerald of Wales), Valteris Mepas (Walter Map) ir Robertas Glosterietis (Robert, 1st Earl of Gloucester), kuriuos Galfridas mini savo „Istorijoje“. Pasak istoriko Frenko Stentono ir kitų, Galfrido tėvai galėjo būti tarp daugelio bretonų, kurie dalyvavo pergalingose kovose prieš Vilhelmą I ir apsigyveno Velso pietryčiuose. Monmutas buvo bretonų valdovų rankose nuo 1075 arba 1086 m., o vardai „Galfridas“ ir „Artūras“ buvo labiau paplitę tarp bretonų nei valų.

Manoma, kurį laiką jis tarnavo benediktinų Monmuto abatijoje, tačiau panašu, kad didžioji jo brandaus gyvenimo dalis buvo praleista už Velso ribų. Nuo 1129 iki 1151 m. jo vardas paminėtas šešiose Oksfordo regiono chartijose, kartais jis vadintas magisteriu (mokytoju). Jis greičiausiai buvo Šv. Jurgio kolegijos kanauninkas. Ant visų chartijų, kurias pasirašė Galfridas, parašus taip pat dėjo Oksfordo arkivyskupas Valteris, tos pačios bažnyčios kanauninkas. Kitas dažnas dokumentų bendraautoris yra Ralfas Monmutietis, Linkolno kanauninkas.

1152 m. vasario 24 d. Kenterberio arkivyskupas Teobaldas (Theobald of Bec) Galfridą įšventino Sent Asafo vyskupu, vos prieš 10 dienų paskyręs jį kunigu Vestminsteryje. Luiso Torpo (Lewis Thorpe) teigimu, „nėra įrodymų, kad jis kada nors lankėsi savo katedroje, juolab vykę Ovaino Gvinedo karai iš tikrųjų tai daro mažai tikėtina“. Remiantis Velso kronikomis, jis mirė tarp 1154 m. gruodžio 25 d. ir 1155 m. gruodžio 24 d., kai pradėjo eiti pareigas jo įpėdinis.

Kūryba

Galfridas sukūrė keletą žymių literatūros kūrinių. Jis rašė lotynų kalba, viduramžiais įprasta literatūroje ir studijose. Merlino ir Artūro legendos susilaukė didžiulio populiarumo, kuris tęsiasi ir šiandien. Mokslininkai autorių paprastai vertina kaip pagrindinį karaliaus Artūro ciklo įtvirtintoją. „Britanijos karalių istorijos“ poveikis Artūro legendai buvo toks didelis, kad su Artūru susiję darbai buvo klasifikuojami kaip „iki Galfrido“ ir „po Galfrido“, priklausomai nuo to, kiek jiems būta šio autoriaus įtakos.

Galfrido parašyta „Istorija“ aprėpia menamą Britanijos istoriją nuo pirmos gyvenvietės, kurią įkūrė Brutas iš Trojos, trojėnų didvyrio Enėjo palikuonis, iki Gvinedo valdovo Kadvaladro mirties VII a., įskaitant Julijaus Cezario invazijas į Britaniją, karalių Leirą ir Kunobeliną (radusius vietą Šekspyro kūriniuose „Karalius Lyras“ ir „Cimbelinas“) bei vieną iš anksčiausiai išplėtotų karaliaus Artūro versijų.

Britanijos karalių istorija

Galfridas savo dedikacijoje tvirtina, kad jo knyga yra vertimas iš Oksfordo arkidiakono Valterio pateiktos „britų kalba parašytos senovės knygos, kurioje eilės tvarka pasakojama apie visų Britanijos karalių darbus“. Šiuolaikiniai istorikai šį teiginį atmeta, nors vis dėlto tikėtina, kad arkidiakonas pateikė autoriui tam tikros medžiagos, parašytos valų kalba, padėjusios įkvėpti jo kūrybą. Didelė knygos dalis pagrįsta IX a. istoriniu rinkiniu valų ir lotynų kalbomis „Historia Britonum“, Bedos „Historia ecclesiastica gentis Anglorum“ ir VI a. Gildo Išmintingojo polemine „De Excidio et Conquestu Britanniae“, papildyta bardų žodinės tradicijos ir genealoginių traktatų šaltiniais, praturtinta paties Galfrido vaizduote. Keisdamiesi rankraštine medžiaga savo istorijoms, Robertas Torinjietis (lot. Robertus de Torigneio) perdavė Henrikui Hantingdoniečiui (lot. Henricus Huntindoniensis) „Istorijos“ kopiją, kurią jie abu nekritiškai pateikė kaip autentišką istoriją ir vėliau panaudojo savo darbuose, o tai reiškė, kad dalis Galfrido kūrybos tapo populiariosios istorijos dalimi.

„Britanijos karalių istorija“ dabar paprastai laikoma literatūriniu nacionalinio mito kūriniu, turinčiu mažai patikimos istorijos. Tai paskatino daugelį šiuolaikinių mokslininkų pritarti Vilhelmui Niuburgiečiui (lot. Wilhelmus Neubrigensi), kuris rašė apie 1190 m., kad „visiškai akivaizdu, kad viskas, ką šis žmogus rašė apie Artūrą ir jo įpėdinius ar net apie jo pirmtakus nuo Vortigerno, dalis buvo sugalvota jo paties, dalis – kitų“.

Kitų amžininkų Galfrido „Istorija“ taip pat neįtikino. Pavyzdžiui, Geraldas Velsietis pasakoja apie demonų apsėsto žmogaus patirtį: „Jei piktosios dvasios žmogų per daug spaudė, „Šv. Jono Evangelija“ buvo dedama jam ant krūtinės, ir jos, tarsi paukščiai, iškart dingdavo, bet ją pakeitusi Galfrido Artūro (kaip save vadino autorius) „Istorija“ akimirksniu jas gražino – ir daugiau, ir ilgesniam laikui nei įprasta“.

Nepaisant to, pagrindinis Galfrido darbas buvo plačiai pasklidęs viduramžių Vakarų Europoje. 1929 m. buvo suskaičiuoti 186 išlikę rankraščiai, o ir vėliau buvo identifikuojama naujų. „Istorija“ reiškėsi įvairiausiomis formomis, įskaitant vertimus ir adaptacijas, tokias kaip Roberto Veiso anglų-normanų riterių romanas „Roman de Brut“, Leijamono viduriniąja anglų kalba parašytas „Brut“ ir kelios nežinomų valų autorių versijos, žinomos kaip „Brut y Brenhinedd“ („Karalių kronika“), iš esmės laikytos tikromis istorijomis.

Kiti darbai

Prie ankstyviausios kūrybos priskiriamos „Merlino pranašystės“ (Prophetiae Merlini), sukurtos iki 1135 m. Jos pasirodė ir atskirai, ir įtrauktos į „Britanijos karalių istoriją“. Kūrinį sudaro keletas burtininkui Merlinui priskiriamų apokaliptinių tekstų, kuriuos Galfridas, esą, išvertęs iš neapibrėžtos kalbos.

Kitas Galfridui priskiriamas darbas yra hegzametro eilėdara parašyta poema „Merlino gyvenimas“ (Vita Merlini), labiau paremta tradiciniais šaltiniais apie Merliną, nei kiti darbai. Čia jis žinomas kaip Girių Merlinas (Merlinus Sylvestris) arba Škotų Merlinas (Merlinus Caledonius), vaizduojamas kaip senas žmogus, beprotis, sielvarto išgintas į mišką. Veiksmas vyksta gerokai vėliau po „Istorijos“ Merlino laikotarpio, tačiau autorius bando sinchronizuoti kūrinius su nuorodomis į pamišusio pranašo ankstesnius ryšius su Vortigernu ir Artūru. „Merlino gyvenimas“ nebuvo labiau paplitęs, o Galfridui autorystė priskiriama tik viename XIII a. pabaigos rankraštyje, tuo tarpu kūrinio struktūroje ir turinyje yra akivaizdžių šio autoriaus kūrybos elementų, pripažįstamų daugumos kritikų.

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.