Archaizmas

Archaizmas (iš sen. gr. ἀρχαϊκός – 'senovinis, senų laikų, pirmykštis') – kalbotyroje vadinami tokie žodžiai ar leksinės išraiškos, kurios neatitinka šiuolaikinės bendrinės kalbos normų, tačiau buvo įprastos ankstesnėse tos kalbos formose. Archaizmai gali būti tyčia naudojami kaip įmantrios kalbos forma, kaip tam tikro žargono dalis arba kaip idiomos, sutinkamos religiniuose, tautosakiniuose tekstuose.

Archaizmais laikomos taisyklingos, iš tos kalbos kilusios, seniau toje kalboje funkcionavusios leksemos, tačiau jais nėra seniau toje kalboje paplitę skoliniai (pvz., svietas, čystas, zvanas ir kt.), jais taip pat nėra plačiau bendrinėje kalboje neprigiję naujadarai, literatūriniai naujadarai, semantizmai (kalbomokslis, vielabraukis, grožė, gyvata ir kt.).

Archaizmai yra natūrali kalbos kaitos apraiška. Kai kurių žodžių nunykimas dažnai susijęs su jų miglota, nevienareikšme prasme, panašumu su kitais, skirtingos reikšmės, žodžiais. Gramatinės formos nyksta dėl sudėtingų formų pakeitimo paprastesnėmis, galūnių trumpinimų, sutampančių formų vengimo.

Pavyzdžiai

Archaizmų pavyzdžių sutinkama įvairiose kalbos dalyse:

• daiktavardžiai (ašva, šešuras, šėkas, laimumas ir kt.);
• veiksmažodžiai (byloti, esti, varsnoti, gelbti ir kt.);
• būdvardžiai (tęvas, bridus, mitrus, ristas, įkypas ir kt.);
• įvardžiai (tamsta, ašen, tat, kursai ir kt.);
• dalelytės (taipogi, anava, aure ir kt.).

Archaizmai taip pat pasireiškia kaip nebevartojamos žodžių reikšmės – prastas („paprastas“), šliužas („gyvatė“), nasrai („burna“), žavėti (burti, keikti), kunigas („ponas, valdovas“). Gausi archaizmų grupė yra nunykusios gramatinės formos: dviskaita (du litu, dvi ranki, einava, sakykita…), vietininko formos – iliatyvas (miškan, Vilniun, keliuosna, Elektrėnuosna…), adesyvas (miškiepi, namiepi), aliatyvas (velniop, vasarop, myriop, namop), pakitusios linksniavimo paradigmos (rudenio, akmenio, vandenio, rūgštumis, jis sakąs, jie kalbą, sakytute…), pasenusios konstrukcijos (reikia eiti pirktų, numirė saulei nusileidžiančiai).

Kitose kalbose labiau žinomi archaizmai yra anglų vienaskaitos antro asmens įvardžio thou („tu“) vartojimas, dabar visuotinai pakeistas daugiskaita you („jūs“), jo linksniuojamos formos thee, thine, taip pat būsimąjį laiką rodantis žodis shall pakito į will, nunykusios kai kurių seniau netaisyklingų veiksmažodžių formos (work-wrought, bless-blest, dress-drest). Rusų kalbos dažnesni archaizmai – сей (этот – šitas), червонный (красный – raudonas), глас (голос – balsas), ведать (знать – žinoti). Turkų kalboje archaizmais yra, pavyzdžiui, spalvų pavadinimai: kara (siyah – juoda), kızıl (kırmızı – raudona).

Vartojimas

Bene gausiausiai archaizmai vartojami literatūrinėje kalboje (ypač poezijoje, dainų tekstuose) kaip įtaigesnės, gyvesnės, labiau išskirtinės kalbos elementai (meninės raiškos priemonės).

Jos širdį drasko sielvartas bei rūstis.
Ji man bylojo apie skraudų kerštą,
ir tytveika piktų, agnių svajonių
bei tūžmasčių užplūdo jos krūtinę.

„Skalvių mergelė“, Vincas Mykolaitis-Putinas

Kaip specifiniai tam tikros srities žodžiai archaizmai vartojami, pavyzdžiui, teisinėje kalboje – „patraukti baudžiamojon atsakomybėn“, „nuteisti myriop“, religinėse formuluotėse (pvz., Tėve Mūsų, kurs esi danguje, teesie šventas tavo vardas…). Kiti archaizmai išsisaugoja idiomose, posakiuose – „eik velniop“, „jau saulelė vakarop“, „iškeliavo Anapilin“, „eik šunims šėko pjauti“, „turėk aumenyje“, „vardan kažko“). Išnykę iš bendrinės kalbos, archaizmai gali ilgai gyvuoti tarmėse, tam tikrose subkultūrose ir panašiai.

Archaizmams artimi žodžiai yra istorizmai – seniau vartoti pavadinimai, išnykę iš bendrinės kalbos išnykus jais vadintiems daiktams, reiškiniams, ar pakitus jų pavadinimams (lažas, baudžiava, muškieta, vyža, žagrė, rikis, maskolis, gudas, Rymas, Petrapilis…).