Baklažanas

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Solanum melongena

Baklažanas (Solanum melongena)

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Poklasis:	Notreliažiedžiai ( Lamiidae)
Šeima:	Bulviniai ( Solanaceae)
Gentis:	Kiauliauogė ( Solanum)
Rūšis:	Baklažanas ( Solanum melongena)

Baklažanas (Solanum melongena) – vienmetis bulvinių (Solanaceae) šeimos kiauliauogių (Solanum) genties augalas.

115-180 cm aukščio, stiebas tvirtas, šakotas. Lapai širdiški, tamsiai žali su violetiniu atspalviu. Žiedai stambūs, violetiniai. Žydi gegužės – rugsėjo mėnesiais.

Vaisiai valgomi, dideli, rutulio, ovalo, cilindro ar kriaušės formų, prinoksta skirtingu laiku, sveria nuo 40 iki 100 g, dažniausiai sodrios violetinės spalvos. Kai kurių veislių vaisiai būna geltonos, rudos, žalios spalvos.

Kilmė ir paplitimas

Augalo tėvynė – tropiniai Indijos rajonai. Iš čia prieš 2500 metų pateko į Kiniją, o XVI a. atvežtas į Europą, kur laikytas dekoratyviniu augalu.

Europos tautos - senovės graikai ir romėnai - taip pat žinojo baklažanus, tačiau egzistavo prietaras, kad baklažanai gali privesti prie beprotystės, jie buvo vadinami "beprotybės obuoliais". Šis visiškai nepagrįstas prietaras gana ilgam laikui sustabdė baklažanų paplitimą Europoje. Anglų sodininkai augindavo baklažanus tik dėl gražios formos ir spalvos vaisių, dėl savo formos jie buvo pavadinti "kiaušinio augalu" (egg plant). Tačiau tik atradus Pietų Ameriką, kurioje indėnai taip pat augino baklažanus, europiečiai sužinojo apie šią daržovę, pradėjo ją auginti maistui. Indėnai baklažanus vadindavo "badidžan", tikriausiai iš čia kilo rusiškas ir lietuviškas pavadinimas "baklažanas". 1870 m. baklažanas buvo pripažintas daržove. Dabar daug jų auginama Ispanijoje, Prancūzijoje, Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje.

Sudėtis

Baklažanuose yra 0,9 % baltymų, apie 3,5 % cukraus, kalio druskų, karotino, 1,2 % ląstelienos, 0,3 % riebalų, 93,2 % vandens, vitaminų B1, B2, C, niacino. Vaisiuose taip pat dar gausu mineralinių junginių ir sausųjų medžiagų. Tai nekaloringa daržovė.

Mityba

Žali baklažanai maistui netinkami. Nesunokusiuose yra nuodingos medžiagos solanino. Tačiau kepti, taip pat ir ant grotelių, troškinti, virti, įdaryti, troškiniuose ar apkepuose vieni ar su kitomis daržovėmis – pomidorais, paprika, svogūnais ir pan. – jie tinka įvairiausiems patiekalams. Minkštimas dera praktiškai su viskuo. Apkepą iš baklažanų ir maltos mėsos – musaką – nacionaliniu patiekalu laiko graikai ir turkai, pietų prancūzai be baklažanų neįsivaizduoja tradicinio troškinio ratatujos. Italai mėgsta gruzdintus baklažanus, su pomidorų padažu ir sūriu. Gerai žinoma iš rytų virtuvės mus pasiekę baklažanų „ikrai“ - tyrė iš keptų baklažanų, gausiai pagardinta prieskoniais, valgoma kaip pagardas prie mėsos ar žuvies arba aptepas ant duonos.

Vaistinės augalo savybės

Baklažanai padeda aterosklerozės gydymui ir profilaktikai, nes šalina iš organizmo cholesteriną, mažina jo kiekį kraujyje bei kraujagyslių sienelėse.

Dėl didelio kalio kiekio vertinami dietinėje mityboje. Kalis stiprina širdies darbą, padeda greičiau iš organizmo pašalinti skysčius. Rekomenduojama pagyvenusiems žmonėms, taip pat sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, ypač kai atsiranda pabrinkimų, nusilpus širdies darbui.

Baklažanai naudingi nuo podagros, nes didina šlapimo rūgšties išsiskyrimą kartu su šlapimu.

Auginimas Lietuvoje

Lietuvoje auginamas soduose, dekoratyviniuose sklypuose. Sėklos sėjamos inspektuose kuo anksčiau pavasarį. Daigai persodinami, iki žydėjimo nuolat ir gausiai laistomi. Lietuvoje ant vieno augalo paprastai paliekami nokti ne daugiau nei trys vaisiai, kiti žiedai nuskabomi.