Ukijo-e

Ukijo-e (浮世絵, iš jap. „nepastovaus pasaulio paveikslai“) – dailės žanras, kuris klestėjo XVII−XIX a. šiogūnato periodu Japonijoje. Trimis garsiausiais žanro atstovais įvardijami (chronologiškai): Utamaras, Hokusajus ir Hirošigė.

Istorija, technika

Ksilografinė spauda Japonijoje naudota dauginant sutras, kitus religinius tekstus. Tačiau savarankiška meno šaka medžio raižyba tapo tik XVII a. Ukijo-e stilius vienijo realistišką Kamakuros periodo vaizdavimą su brandžiuoju Momojamos ir Tokugavos periodų dekoratyviuoju stiliumi. Pirmuoju reikšmingu ukijo-e menininku įvardijamas Hišikava Moronobu (1618–1694). Iš techninės pusės menininkai iš pradžių naudojo piešimą tušu pagal trafaretą ir spausdinimą medžio kaladėlėmis. Po piešinio suformavimo ant popieriaus ar šilko, jis būdavo spalvojamas ranka su dažais. 1765 m. Sudzukis Harunobu išrado būdą atspausdinti medžio kaladėlėmis vientisą spausdinį įvairiomis spalvomis. Pirmieji tokie kūriniai buvo kalendoriai nishiki-e, kuriuos užsakinėjo pasikeitimui švenčių proga turtingi Edo gyventojai. Ši technika ženkliai pakeitė ukijo-e galimybes ir leido pasiekti įspūdingų dailės efektų. Ukijo-e menininkai daugiausiai vaizdavo žymias kurtizanes, geišas, kabuki teatro aktorius, teatro ir erotines scenas (iš to žanro pavadinimas, „nepastoviuoju pasauliu“ buvo vadinami Edo ir kitų miestų pasilinksminimų kvartalai). Paskutinis XVIII a. ketvirtis vadinamas japonų estampų „aukso amžiumi“. XIX a. aktorių ir geišų vaizdinių sumažėjo, didžiausi meistrai, Hokusajus ir Hirošigė, skyrė daugiau dėmesio peizažų vaizdavimui. 1867 m. žlugus šiogūnatui ir Japonijai atsivėrus prekybai su Vakarais, pradėjus šalies modernizaciją − ukijo-e žanras patyrė nuosmukį.

Sukuriant ukijo-e spaudinį dalyvaudavo 4 žmonės: menininkas, raižytojas, spausdintojas ir leidėjas. Leidėjas (kuris paprastai būdavo ir pardavėju) suformuodavo užsakymą ir įvertindavo kokybę. Menininkas priklausydavo nuo graverio ir spausdintojo darbo perkeliant kūrinio idėją į spaudinį. Menininkas iš pradžių sukurdavo piešinį ant popieriaus. Šis piešinys būdavo nukopijuojamas ant beveik permatomo popieriaus lakšto ir pagal jį graveris ant medžio (paprastai vyšnios) kaladėlės paviršiaus išraižydavo formas, kuriose aukštesni plotai ir linijos būdavo skirti dengti dažais ir tušu. Spaudinys būdavo sukuriamas popieriaus lapą nuspaudžiant ant dažytos formos. Kuriant įvairiaspalvius spaudinius būdavo naudojamos vis skirtingos medžio kaladėlės (iki 20). Spaudiniui buvo naudojamas popierius iš šilkmedžio, nes jis buvo pakankamai stiprus atlaikyti daugelį nuspaudimo procesų ir gerai sugėrė tušą. Pagal vieną formą galima buvo sukurti kelis tūkstančius spaudinių iki ji susidėvėdavo.

XIX a. japonų estampai pasiekė Europą, paveikė impresionistus ir postimpresionistus. Ukijo-e menininkai Hokusajus ir Hirošigė tapo garsiais pasauliniu mastu. Bene geriausiai žinomu ukijo-e kūriniu yra Hokusajaus „Didžioji Kanagavos banga“.

Menininkai

Reikšmingiausių ukijo-e kūrėjų sąrašas chronologine tvarka:

Hišikava Moronobu (1618–1694)
Sudzukis Harunobu (1725–1770)
Tošusajus Šaraku (dirbo apie 1795 m.)
Kitagava Utamaras (1753–1806)
Torijis Kijonaga (1752–1815)
Utagava Tojokunis (1769–1825)
Keisajus Eisenas (1790–1848)
Kacušika Hokusajus (1760?−1849)
Utagava Kunisada (1786–1865)
Utagava Hirošigė (1797–1858)
Utagava Kunijošis (1797–1861)
Cukioka Jošitošis (1839−1892)

Lietuvoje

Japonų medžio raižiniai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo jau žinomi kaimyniniuose kraštuose. Lietuvoje amžiaus pradžioje taip pat domėtasi japonų menu, todėl per Sankt Peterburgą, Berlyną, Varšuvą pasiekė ir Lietuvą, tuometinius kolekcininkus, paveikė ir M. K. Čiurlionio kūrybą.^[1]^[2] Šių kūrinių Lietuvoje atsirado įvairiais keliais. 1940 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus, nacionalizavus dvarų turtus, įsigijo 21 medžio raižinį iš Čiurlionio bendramokslės Onos Bagrickaitės, gyvenusios Santeklių dvare (Viekšnių valsčius) ir turėjusios beveik visų garsiausių Edo epochos dailininkų darbų.^[2] Per karą Šiaulių eksponatus išsaugojo muziejininkas Vladas Zdzickauskas. Vilniaus dailės akademijos biblioteka saugo 23 medžio raižinius, kurie, manoma, buvo įsigyti Berlyne ir priklausė Kauno meno mokyklai. Kretingos pranciškonai savo kolekcijoje turi 13 japoniškų raižinių, prieš keletą metų gautų iš JAV lietuvio kolekcininko kun. Leonardo Andriekaus. Kauno Balio Sruogos muziejus turi 3 kūrinius iš Sudzukio Harunobu ciklo „Žaliųjų rūmų gražuolės“ (gautus iš O. Bagnickaitės). Lietuvos dailės muziejuje per pirmąjį muziejaus egzistavimo dešimtmetį susiformavo 24 medžio raižinių rinkinys.

2000 m. Vilniaus paveikslų galerijoje surengta japonų senųjų graviūrų paroda.^[1] Kūriniai buvo paskolinti iš minėtų muziejų, o darbai, kuriems reikėjo restauratorių pagalbos, buvo sutvarkyti Prano Gudyno restauravimo centre.^[1]