Tošusajus Šaraku

Sakata Hangoras III vaidina blogietį Fudžikavą Mizuemoną

Tošusajus Šaraku (jap. 東洲斎写楽 = Tōshūsai Sharaku) buvo japonų ukijo-e medžio graviūrų bei atspaudų dizaineris, klestėjęs 1794–1795 m. bei žinomas dėl išraiškingų kabuki teatro aktorių portretų. Jo tikrasis vardas yra Saito Džiūrobėjus (jap. 斎藤十郎兵衛 = Saitō Jūrobe, 1763–1820), tačiau gimimo ir mirties datos yra nežinomos. Nors šio medžio graviūrų menininko aktyvi karjera truko tik 10 mėnesių, jo darbai yra laikomi vieni iš geriausių ukijo-e stiliaus meno kūrinių. Deja jo produktyvus darbas nebuvo priimtas visuomenės ir jo produkcija užsibaigė lygiai taip pat greitai bei paslaptingai, kaip ir prasidėjo.

Svarbiausi yra kabuki aktorių portretai. Šaraku kompozicijos akcentuoja dinamiškumo ir energijos pozas bei parodo realizmą, kuris buvo visiškai neįprastas to meto atspaudams. Jo bendraamžiai, tokie kaip Utamaras, atvaizdavo savo objektus su idealizuotu grožiu, o Šaraku nesigėdijo ir nebijojo parodyti negražų ar nedailų žmogų. Publikai nepatiko tokia idėja, todėl intensyvi menininko produkcija sustojo 1795 m. pradžioje. Kadangi toks meistras neturėjo nei vieno pameistrio, tai kėlė daug spekuliacijų ir tyrinėtojai ilgai stengėsi sužinoti jo tikrąją tapatybę – kai kurie teigė, kad jis buvo nežymus poetas, kiti manė, kad jis buvo no teatro aktorius ar netgi pats ukijo-e meistras Hokusajus.

Šaraku nebuvo labai populiarus menininkas. Tik po to, kai jo darbai buvo įvertinti vakariečių, jis buvo pilnai pripažintas pačių japonų. Šaraku naudojo žėručio žemę ir miltelius, kurie suteikė jo portretams juodą žvilgesį, iki tol, kol toks praktikavimas buvo uždraustas vyriausybės įsakymu.

Keturi laikotarpiai

Jeigu Šaraku atspaudai būtų suskirstyti pagal taikymo būdus, jie gali būti suskirstyti į keturis laikotarpius. Kūriniai, priklausantys kiekvienam periodui, išsiskiria savo stiliumi ir dydžiu bei parodo laipsnišką Šaraku meniškumo tobulėjimą. Šie kūriniai buvo trijų dydžių: aiban (23x33cm), hosoban (15x33cm) ir oban (25x36cm).

1. 1794 m. penktas mėnuo – 28 oban atspaudai (visi okubi-e (jap. 大首絵 = ōkubie 'biustas'}) arba pusės ūgio). Pirmieji 28 pirmojo laikotarpio atspaudai yra kabuki teatro aktorių biustai, didelio formato su žėručio fonu.
2. 1794 m. septintas ir aštuntas mėnesiai – 8 oban ir 30 hosoban atspaudų (viso ūgio). Antrasis laikotarpis turi dvejus atspaudų tipus: didelio dydžio su žėručio fonu ir mažo dydžio be fono. Šiame laikotarpyje nėra nei vieno biusto portreto – visi atspaudai buvo viso aktoriaus ūgio.
3. 1794 m. vienuoliktas mėnuo – 4 oban, 13 aiban ir 47 hosoban atspaudai (viso ūgio, išskyrus 3 aiban okubi-e). Trečiame laikotarpyje daugelis atspaudų yra vidutinio dydžio su geltonu fonu arba mažo dydžio atspaudai su detalizuotu fonu. Vidutinio dydžio atspaudai susideda iš dešimties pusės ūgio figūrų ir trijų viso ūgio sumo imtynininkų, kuomet maži atspaudai parodo viso ūgio figūras.
4. 1795 m. pirmas mėnuo – 5 aiban ir 10 hosoban atspaudų (viso ūgio). Ketvirtame laikotarpyje, nepaisant vieno didelio sumo temos paveikslo, visi kiti atspaudai yra vidutinio arba mažo dydžio ir rodo tik viso ūgio figūras.

Vienas ir labiausiai išsiskiriančių šio autoriaus bruožų yra tai, kad pirmųjų dviejų laikotarpių kūriniai buvo pasirašyti Tošusajus Šaraku (東洲斎写楽), o vėlesni du tiesiog Šaraku (写楽). Nors atspaudų dydžiai palaipsniui darėsi vis mažesni, tačiau dėmesys pasikreipė nuo biusto iki viso ūgio portretų. Vaizdavimas pasidaro mažiau ekspresyvus ir labiau tradicinis. Autoriai stengėsi perkelti visko grožį į vieno specifinio bruožo grožį, nuo interpretacijos prie paprasto išdėstymo. O Šaraku darė visiškai atvirkščiai. Visi 28 pirmojo laikotarpio kūriniai, aktorių biustai, yra jo patys geriausi darbai. Vėliau jo įgūdžiai paslaptingai palaipsniui dingo.

Du kalendoriai su paveikslais siekiantys 1789 m. ir trys dekoruotos vėduoklės siekiančios 1803 m. buvo paskirtos Šaraku, tačiau dar nėra pilnai priimtos, kaip autentiški Šaraku darbai. Šaraku reputacija labiausiai remiasi ankstesniais jo atspaudais iš 1794 m. vienuolikto mėnesio, o vėlesni yra laikomi meniškai prastesniais. Taip pat yra dar žinoma 18 Šaraku sukurtų arba jam priskirtų paveikslų: 10 dvigubų sumo imtynininkų portretų (9 prarasti per 1923 m. Kanto žemės drebėjimą, 1 išlikęs buvusioje Henrio Veverio kolekcijoje), ir 8 aktorių paveikslai iš 1794 m. aštunto mėnesio (šie buvo iš nesuvaidintų pasirodymų).

Meno kūriniai

Tošusajus Šaraku per tokį trumpą laiką sugebėjo sukurti apie 150 meno kūrinių – didžioji jų dalis yra aktorių portretai arba epizodai iš trijų kabuki teatro scenų Edo mieste – Mijako-za, Kiri-za ir Kavarazaki-za; ir beveik visa likusi dalis yra sumo imtynininkų arba karių portretai ir kovos scenos. Energija ir dinamiškumas yra pats pagrindinis Šaraku portretų bruožas, ne taip, kaip tipiniai ukijo-e idealizuoto grožio portretai. Šaraku pabrėžia negražius ir nemalonius akiai bruožus, tokius, kaip didelė nosis arba senstančių aktorių raukšlės. Aktorių portretuose Šaraku dažniausiai vaizduoja vieną figūrą ir sutelkia visą dėmesį į jo veido išraišką. Munešige Narazakiui (宗重楢崎, Muneshige Narazaki) Šaraku sugebėjo „pavaizduoti, viename kūrinyje, du ar tris charakterio lygius, atskleistus vienintelėje veiksmo akimirkoje, formuojančioje scenos arba pasirodymo klimaksą“. Kartais pasitaiko ir dvi figūros, atskleidžiančios skirtingų tipų kontrastą, skirtingas veido išraiškas, arba lyginant gražų veidą su neišvaizdžiu veidu.

Onagata

Galbūt labiausiai išsiskiriantys Šaraku portretai yra pasenusių ir susiraukšlėjusių aktorių, kurie vaidina jaunas moteris. Tokie aktoriai yra vadinami onagata (jap. 女形, onnagata). Tokiuose darbuose galima pamatyti tokius dalykus, kaip moteriškas jautrumas arba vyresnio vyro neabejotina kūniška tikrovė. Šių dviejų paprastų aspektų sugretinimas Šaraku rankose tapo neginčijamai geriausiais ukijo-e portretais.

Šaraku tapatybė

Istorikas Saito Gešinas 1844 m. papildė savo knygą „Išplėsta sklandančio pasaulio atspaudų istorija“ (angl. Enlarged History of Floating World Prints) įrašu, kad Šaraku tikrasis vardas buvo Saito Džiūrobėjus ir kad jis gyveno Hačobori, Edo mieste, viešėdamas kaip no teatro aktorius Avos Valdovo trupėje. Iš tiesų, no aktorius, vardu Saito Džiūrobėjus, yra minimas vėlesnėje no teatro 1815 metų programoje. Taigi, yra žinoma, kad toks aktorius egzistavo. Taip pat Avos Valdovo trupė į Edo atvyko 1793 m. balandžio 6 d., tačiau vėliau buvo neaktyvi nuo 1794 m. balandžio 21 d. iki 1796 m. balandžio 2 d. – sprendžiant iš to, galima manyti, kad, jeigu Šaraku (tuo metu no aktorius Džiūrobėjus) nelydėjo savo valdovo, jis galėjo laisvai tyrinėti savo grafiką tuomet, kai pasirodė Šaraku atspaudai.

1864 m., praėjus 75 metams po Šaraku pasirodymo, Tacuta Šašukinas taip pat teigė lygiai tokią pačią informaciją apie Šaraku, kaip ir Saito Gešinas. Iš kur tokia vienoda informacija galėjo pasklisti yra nežinoma, tačiau manoma, jog |Šašukinas ją sužinojo iš Gešino išplėstos knygos. Būtent dėl to, kad buvo praėję 75 metai, šie faktai negalėjo būti vadinami informacija iš pirmų rankų ir negalėjo galutinai patvirtinti jo tapatybės. Tačiau visa sužinota informacija davė peno tęsti tyrimus apie Šaraku tapatybę ir galiausiai šio menininkas vardas iškilo į viešumą.

Kadangi ukijo-e menininkų ratas, japonų studentai ir meno mėgėjai teikė Šaraku tokią mažą savigarbą, viskas buvo palikta užsieniečiui, vokiečiui Juliui Kurtui, kuris buvo pirmasis pripažinęs Šaraku, kaip meistrą menų pasaulyje. Po Kurto, Šaraku tyrinėjimai pagavo pagreitį ir 1925 m. birželį Dr. Riuzo Toris atrado tai, kuo jis laikė Šaraku antkapiu su įrašu. Pasak šio naujo atradimo, Šaraku buvo ne Saito Džiūrobėjus, bet Haruto Džizaemonas (jap. 春藤次左衛門, Harutō Jizaemon), no teatro aktorius iš Haruto mokyklos. Tačiau, vėliau Tokušimos miesto laikraštyje buvo pranešta, jog įrašai, išlaikyti Toko šventykloje, parodė, kad Šaraku iš tiesų buvo pats Haruto Matazaemonas (jap. 春藤又左衛門, Harutō Matazaemon), kuris mirė 1844 m. rugsėjo 11 d. Edo mieste. Bet vėlgi, Dr. Toris vėliau rado Saito Džiūrobėjaus vardą no teatro vaidinimo programoje Edo mieste, kuri nebuvo atliekama vėliau nei 1825 m., kas paneigia ankstesnę teoriją. Galiausiai buvo nutarta, kad tikrasis vardas buvo Saito Džiūrobėjus – ne Haruto Džizaemonas ar Haruto Matazaemonas. Tačiau vėlgi yra manoma, kad tai tik bandymas susieti faktus su nepagrįstais Šašukino teiginiais bei nežinomu informacijos šaltiniu.

Palikimas ir suvokimas

Edo laikotarpio publika skurdžiai reagavo į Šaraku portretus. Bendraamžiai, tokie kaip Utamaras, kurie taip pat dirbo palyginti realistišku stiliumi, pateikė savo subjektus teigiamu, gražinančiu būdu. Šaraku nevengė pavaizduoti mažiau tenkinančius subjekto bruožus – jis buvo „didžiausias vulgarumo tiekėjas“ 19-to amžiaus meno istorikui Ernestui Fenolosai. Pasirodo, kad įrašas ant 1803 m. Utamaro portreto nori kritikuoti Šaraku požiūrį, kuris pasirodo 8 metus po Šaraku manomo pradingimo. Tai rodo, kad Šaraku buvimas vis dar buvo jaučiamas, nepaisant jo menko pripažinimo.

Ant Džipenšos Ikku knygoje „Shotōzan Tenarai Hōjō“ (1796 m.) iliustruoto apdailinto aitvaro pasirodo Šaraku kabuki aktoriaus Ičikavos Ebizo IV (市川海老蔵, Ichikawa Ebizō) paveikslas. Šalia esantis tekstas yra pilnas žodžių žaismo, žargonų, dviprasmybių. Tai pritraukė interpretaciją, apie Šaraku vėlesnių darbų ir įvykių nuosmukį, supantį jo išvykimą iš ukijo-e pasaulio, kartu su spekuliacijomis, kad jis buvo areštuotas ir įkalintas. Dž. Ikku išleido šią knygą vedant Šaraku leidėjo Cutaja Džiūzaburo (蔦屋重三郎, Tsutaya Jūzaburō) iš 1794 m. pabaigos, ir šioje knygoje yra pirmą kartą paminėtas Šaraku. „Sklandančio pasaulio atspaudų istorijoje“ seniausias išlikęs ukijo-e darbas turi seniausią tikslų komentarą apie Šaraku darbus:

„Šaraku sukūrė kabuki aktorių portretus, tačiau dėl to, kad jis juos pavaizdavo per daug teisingai, jo atspaudai neatitiko priimtų idėjų, ir jo karjera buvo trumpa, pasibaigianti maždaug po metų.“

„Sklandančio pasaulio atspaudų istorija“ buvo ne išleista knyga, bet rankraštis, kuris daugelio kartų buvo perrašomas ranka, su sumaniomis variacijomis, esančiomis kontekste, iš kurių kelios sukėlė spekuliacijas apie Šaraku tapatybę. Įskaitant ir versiją, kuri Šaraku vadina Hokusajumi II. Šikitei Sanba 1802 m. rašė apie ukijo-e menininkus ir įtraukė aktyvių ir neaktyvių menininkų iliustracijas ir jų mokyklas, kaip žemėlapius. Šaraku pasirodo kaip neaktyvus menininkas, pavaizduotas kaip vieniša sala be gėlių. Apybraižininkas Kato Eibianas (加藤曳尾庵, Katō Eibian) ankstyvame XIX amžiuje parašė, kad Šaraku „turėtų būti garbinamas už jo elegantiškumą ir linijų tvirtumą“.

Šaraku darbai buvo populiarūs tarp Europiečių kolekcininkų, bet retai sulaukdavo raštiško paminėjimo iki tol, kol 1910 m. Miunchene pasirodė vokiečių kolekcininko Juliaus Kurto knyga „Šaraku“. J. Kurtas savo knygoje pavadino Šaraku pasaulinio lygio portretų menininku, reitinguojančiu šalia Rembranto ir Velaskeso, ir tvirtino, kad Šaraku buvo No teatro aktorius Saito Džiūrobėjus. Knyga užkūrė tarptautinį susidomėjimą menininku, kas lėmė naują įvertinimą, kuris pastatė Šaraku tarp geriausių ukijo-e meistrų. Pirmasis nuodugnus tyrimas apie Šaraku buvo Haroldo Gouldo Hendersono ir Louiso Vernono Ledoukso 1939 m. išleista knyga „Išlikę Šaraku darbai“.

Sovietų režisierius Sergėjus Eizenšteinas tikėjo, kad objektyvus realizmas buvo ne vienintelė išraiškos priemonė. Jis matė Šaraku kaip „nepriimantį normalumo“ ir nutolusį nuo tikslaus realizmo ir anatominių proporcijų, kad pasiektų išraiškingus ir emocionalius efektus.

1983 metais pasirodė Akiko Sugimoto (杉本章子, Sugimoto Akiko) romanas „Fantomas Šaraku“, kurio pagrindinis veikėjas yra Cutaja – ir Kacuhiko Takahašio knyga „Šaraku žmogžudysčių byla“. 1995 m. Masahiro Šinoda surežisavo beletristinį filmą apie Šaraku karjerą – „Šaraku“.

Populiariojoje kultūroje

Knygos

• Fantomas Šaraku (angl. Phantom Sharaku) – 1983 m., autorius Akiko Sugimotas.

• Šaraku žmogžudysčių byla (angl. The case of the Sharaku Murders) – 1983m., autorius Kacuhiko Takahašis.

• Šaraku (angl. Sharaku) – 1910 m., autorius Julius Kurtas.

• Šaraku: Edo gyventojo tikrasis portretas (angl. Sharaku: True portrait as an Edoite; jap. 写楽：江戸人としての実像, Sharaku: Edojin to shite no jituzō) – 2007 m., autorius Micutošis Nakano.

• Šaraku: paslaptingasis ukijo-e meistras (angl. Sharaku: The Enigmatic Ukiyo-e Master) – 1994 m., autorius Munešigė Narazakis.

Manga

Kaip bebūtų keista, apie Toshūsajų Šaraku galima paskaityti ne tik knygose, bet ir komiksuose. Vienas toks pavyzdys yra manga pavadinimu Šaraku (写・らく, sha-raku). Tai yra istorinės fantastikos, seinen žanro komiksas. Tokio žanro komiksai yra skirti paaugusiems vaikinams ir pakankamai suaugusiems vyrams, kad šie suprastų japoniškus kandži rašmenis. Komikso herojus yra Tošusajus Šaraku, tiesiog vadinamas Šaraku, yra japoniškų medžio graviūrų spausdintojas. Šis išskirtinis vienos dalies leidinys neįtraukia 34 puslapių specialios dalies „Naniwa – Konjo no Koi“ (「浪速」艦上の恋), kuri buvo išleista „Weekly Morning #2-3“ žurnale 2002 m. Pagrindinė šio komikso herojė yra reporterė, kuri stebi pasikeitimus tarp Edo laikotarpio pabaigos ir Meidži laikotarpio pradžios.

Muzika

1968 m. Toru Tamura parašė dainą, pavadinimu „Tošusajus Šaraku“. Kadangi Šaraku atspaudai nupasakojo žmogaus išraiškas su konspektyviomis linijomis, autorius nusprendė perkelti šias linijas dvejomis melodijomis dvejiems instrumentams. Ši kompozicija susideda iš 6 trumpų dalių, kurių pavadinimai yra:

1. Šaraku prologas
2. Du aktoriai bloguose vaidmenyse
3. Prostitutės galva
4. A-un („aum“, „om“ japonų budizme šios raidės vaizduoja visatos pradžią ir jos pabaigą)
5. Manzai-šosae (dviejų žmonių komedinis aktas – dažniausiai greitas dialogas arba trumpa pjesė)
6. Epilogas

Filmai

1995 m. Masahiro Šinoda surežisavo biografinę, istorinė dramą pavadinimu „Šaraku“, kuri yra apie pačią Šaraku karjerą. Šis filmas buvo patekęs į 1995 m. Kanų kino festivalį. Veiksmas vyksta Edo mieste, Japonijoje. Luošas kabuki teatro aktorius, Tošusajus Šaraku, yra priimamas į keliaujančių aktorių kompaniją. Įtakingas leidėjas pastebi Šaraku nuoširdumą, jo neišvaizdžius piešinius ir priglaudžia jį, nepaisant persekiojimų ir išdavysčių. Bandoma nupasakoti, kaip žmogus atsisako save padaryti galios ir pinigų vergu, ir daro tai, ką mėgsta, nepaisant esamos situacijos.

Literatūra

• Kodansha Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha. 1983. ISBN 0-87011-620-7. OCLC 9854358;
• Kurth, J., 1922. Sharaku. Munich: Piper. ISBN 490070802X OCLC 220450377
• Lee, A., 2014-06-21. The Japan Times. The Case of the Sharaku Murders. Rasta: originalas. Tikrinta 2016-12-01;
• Nakano, M., 2007. Sharaku: Edojin to shite no jituzō 写楽: 江戸人としての実像 [Sharaku: True portrait as an Edoite]. Chūōkōron. ISBN 978-4-12-101-886-1;
• Narazaki, M., 1994. Sharaku: The Enigmatic Ukiyo-e Master. Translated by Bonnie F. Abiko. Kodansha America. ISBN 978-4-7700-1910-3;

Nuorodos

• Viewing Japanese Prints Archyvuota kopija 2016-05-12 iš Wayback Machine projekto.
• Encyclopedia Britannica
• Questia Archyvuota kopija 2019-06-01 iš Wayback Machine projekto.
• IMDb
• Sakuhindb