Pereiti prie turinio

Sturmabteilung

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sturmabteilung

SA skiriamasis ženklas
Vadovas
Įkurta1921 m. spalio 5 d. (1921-10-05)
Panaikinta1945 m. gegužės 8 d. (1945-05-08)
ValstybėVeimaro Respublikos vėliava Veimaro Respublika
Trečiojo Reicho vėliava Trečiasis reichas
LojalumasAdolfui Hitleriui
PaskirtisNacių susitikimų ir kitų renginių apsauga
BūstinėMiunchenas, Vokietija
IdeologijaNacizmas
Dydis4,2 mln. (1933)

SA (vok. Sturmabteilung – ‘šturmo būriai’) – Vokietijos Nacionalsocialistų partijos sukarinta organizacija. Ši organizacija 3-ame ir 4-ame XX a. dešimtmečiuose ženkliai prisidėjo Hitleriui užimant valdžią Vokietijoje. Susikūrė 1920 m. ir veikė iki 1945 m.

SA vyrai dažnai būdavo vadinami rudmarškiniais dėl jų uniformos spalvos bei dėl to, kad būtų lengviau atskirti nuo SS organizacijai priklausiusių pareigūnų, kurie dėvėjo juodas uniformas (panašiai kaip ir italų juodmarškiniai). Rudos spalvos marškiniai buvo pasirinkti kaip SA uniforma dėl to, kad didelės tokio tipo marškinių siuntos, kurios Pirmojo pasaulinio karo metu buvo užsakytos vokiečių kariams Afrikos kolonijose, buvo pusvelčiui prieinamos.

SA buvo pirmoji nacių sukarinta organizacija, kuri organizacijos nariams suteikinėjo pseudokarinius rangus. SA rangus vėliau perėmė ir kitos nacionalsocialistų partijos grupuotėse įskaitant ir SS, kuri pradžioje buvo SA padalinys. Savo reikšmę prarado po 1934 m. Hitlerio surengtų valymų ("Ilgųjų peilių naktis"). Po to SA praktiškai pakeitė SS, tačiau organizacija formaliai nebuvo paleista.

Organizacijos kūrimasis ir stiprėjimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sturmabteilung sąvoka atsirado dar iki nacių partijos susikūrimo 1919 m. Ji pradžioje naudota apibūdinti specialiems Vokietijos kariuomenės puolamiesiems daliniams Pirmojo pasaulinio karo metu sukurtais pagal Oskar von Hutier infiltracijos taktiką. Vietoje masinio puolimo Sturmabteilung buvo suskirstytas į mažus padalinius po kelis karius.

Versalio taikos sutartimi demobilizavus didžiąją dalį Vokietijos kariuomenės, kūrėsi pusiau karinės savanorių organizacijos. Jos buvo atsvara Vokietijoje kylantiems darbininkų streikams ir politiniams neramumams. Mitinguose, tarp politiškai solidarizuotų org jų savanorių būrių, neretai kildavo tarpusavio smurtiniai susirėmimai: politikams kalbėti viešai buvo nesaugu.