Socrealizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

J. Stalinas (I. Brodskis, 1939 m.)

„Žalieji ežerai“ (Č. Znamerovskis, 1955 m.)

Socialistinis realizmas, socrealizmas (rus. социалистический реализм, соцреализм) – Tarybų Sąjungoje vystytas ir jos bei kitų socialistinės stovyklos šalių mene dominavęs ideologizuotas realizmo variantas. Buvo reikalaujama, kad kūriniai tarnautų naujos socialistinės, o vėliau – ir komunistinės visuomenės kūrimui. Socialistinis realizmas artimas socialiniam realizmui, realizmo formai, kuri objektus atspindi realistiškai socialiniu požiūriu. Bet skirtingai nuo socialinio realizmo socialistinis realizmas dažnai išaukština, taurina varguomenę ir jos vaidmenį.

Socialistinis realizmas buvo oficialiai patvirtintas partinių organų, prižiūrėjusių literatūrą ir vaizduojamąjį meną. Jis apėmė visas meno sferas – literatūrą, dramaturgiją, kinematografą, dailę, skulptūrą, muziką ir architektūrą.

Šio stiliaus reikalavimai:

• vaizduoti pasaulį realistiškai („tiksliai, atspindint konkretų istorinį revoliucinį vystymąsi“),
• derinti savo meninę išraišką su ideologinių reformų bei dirbančiųjų auklėjimo socializmo dvasia temomis.

Būdavo aukštinama tarybinė tikrovė ir. atitinkamai, neigiamai pateikiamos kitos politinės sistemos.

Remiantis socialistiniu realizmu sukurti kūriniai estetiškai išreiškia marksistinę pasaulio ir žmogaus koncepciją. Tai naujas meno raidos etapas, susijęs su komunistine ideologija, darbininkų revoliuciniu judėjimu. Pagrindiniai socrealizmo ideologiniai principai:

• liaudiškumas,
• partiškumas,
• socialistinis humanizmas.

Daugelyje šaltinių nurodoma, jog socialistinis realizmas – meninis metodas. Konkrečiau nusakant sąvokos „meno metodas“ reikšmę, reikia pažymėti, kad tai – istoriškai nulemtas, specifinis būdas buičiai, realybei atspindėti ir estetiniams žmogaus santykiams su pasauliu reikšti, būdas tikrovei įprasminti ir perdirbti į meno vaizdus. Tokiu atveju galima būtų pripažinti, kad socialistinis realizmas turi meno metodo bruožų, tačiau jis dar glaudžiai susijęs ir su kultūros filosofija, kuri nagrinėja meną kaip kultūros formą. Taigi, būdamas meno metodas, socialistinis realizmas tampa ir kultūros filosofijos nagrinėjimo aspektu, nes kultūros filosofijai svarbiausia yra kultūrinio veiksmo samprata ir jos sklaida. Vienareikšmiškai vien meno metodu socialistinio realizmo negalima laikyti dar ir dėl to, kad jame nedominuoja estetiškumo kriterijus, o meno metodas būtent šiuo kriterijumi ir remiasi.

Dar labiau apibendrinus, socialistinį realizmą galima įvardyti kaip kultūros politiką, kuri turėjo didelę įtaką kultūriniams, politiniams ir net ekonominiams procesams. Marija Chegodajeva socialistinį realizmą net pavadino masinio meno forma. Ji teigia, kad ši meno forma yra skirta tarnauti visiems visuomenės sluoksniams ir formuoti visų skonius bei „įtikti“ jų reikmėms kiekviename žingsnyje.

Socialistinį realizmą Stalinas, Ždanovas bei Gorkis suprato kaip optimistinės socialistinės tikrovės vaizdavimą bei tikėjimą galutine komunizmo pergale. Šio metodo tikslas buvo išaukštinti paprastą darbininką (dirbantį fabrike arba žemės ūkyje), pavaizduoti jo darbą, poilsį bei gyvenimo tikslus, taip pat garbinti komunistų partizanus ir jų nuveiktus darbus. Svarbiausiu socialistinio realizmo studijų objektu ir idealu tapo proletaras. Taip tarsi buvo stengiamasi dar labiau atitolti nuo aristokratiškos rusiško meno bei literatūros tradicijos. Socialistinio realizmo literatūrinė praktika buvo susijusi su komunistų partijos doktrina bei bendrai priimtomis realizmo vaizdavimo technikomis.

Socialistinis realizmas Lietuvoje

Lietuviškai doktrina paskelbta 1934 m. Maskvoje leidžiamame žurnale „Priekalas“, tais pačiais metais B. Sruogos įvertinta kaip propagandinio meno atmaina, tolygi hitlerinei herojinio realizmo doktrinai.

1940 m. okupuotoje Lietuvoje socialistinis realizmas paskelbiamas pagrindiniu kūrybos metodu. Pirmaisiais pokario metais socialistinio realizmo doktrina formuluojama kaip klasinio−politinio apsisprendimo būtinybė, vėliau nusakoma kaip „kova tarp gero ir geresnio“ (J. Baltušis), kolektyvinio darbo poetizavimas (J. Lankutis), komunistinės moralės ugdymas (V. Areška), pasaulį keičiančio humanizmo koncepcija (J. Bielinis). Pagrindinė socialistinio realizmo kūrybos užduotis − legalizuoti tarybinę šalies okupaciją kaip istorijos proceso neišvengiamybę. Dirbtinai forsuotais klasinio antagonizmo vaizdais bei revoliucinio veiksmo apologija siekta įrodyti, kad Lietuvoje vyko nepertraukiama kova dėl tarybų valdžios (A. Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“). Himnai Leninui ir Stalinui, privalomi kiekviename eilėraščių rinkinyje, skelbė ištikimybę ir meilę „didžiajai socializmo tėvynei“ (S. Nėries „Poema apie Staliną“, A. Jonyno ir J. Macevičiaus „Laiškas Vadui“, Just. Marcinkevičiaus „Šiandieninis Leninas“). Teigiamais valingo vadovo komunisto paveikslais buvo kuriamas valdančios partijos neklystamumo mitas (J. Avyžiaus „Kaimas kryžkelėje“). Netiesiogiai stengtasi pateisinti masines represijas, piešiant atstumiančius savo godumu ir žiaurumu „buožių“ charakterius (J. Baltušio „Gieda gaideliai“, A. Vienuolio „Puodžiūnkiemis“, T. Tilvyčio „Usnynė“).

Socialistinis realizmas ilgam sustabdė ir iškreipė natūralią lietuvių literatūros raidą. Postalininiame laikotarpyje jo ribos atsargiai buvo plečiamos, įteisinant individualaus emocingumo pradą (Paulius Širvys), konfliktiškumą ir tautinės savimonės raišką (Jonas Lankutis), kritišką žmogaus vidinio pasaulio stebėjimą (Mykolas Sluckis), stilistinių ieškojimų novatoriškumą (Eduardas Mieželaitis).

Socialistinio realizmo etapai

Socialistinis realizmas, nors ir buvo nubrėžęs aiškias gaires, neliko nekintama ir nepaslanki literatūros kryptis. Nors metodas reikalavo objektyviai atspindėti tikrovę, tačiau toks realybės atvaizdavimas ilgainiui virto savotiškais naujais dariniais, fikcija. Tikrovė, tarsi atspindys vandenyje, tapo „išvirkščia“. Vieni bandymai iškreipti tikrovę tuoj susilaukdavo aršaus kritikų vertinimo, kiti sugebėdavo „praslysti“ pro cenzūrą.

Norint aiškiau suvokti socialistinio realizmo raidą, galima suskirstyti jį į atskirus segmentus: dogmatiškąją (oficialiąją) literatūrą ir disidentinę/nonkonformistinę literatūrą. Šiems atskiriems socialistinio realizmo etapams priskiriami lietuvių rašytojai, kurių kūryboje ryškiausiai atsispindėjo jų sąlygoti estetiniai principai. Rašytojai (ir ne tik jie) atsidūrė apsisprendimų kelyje tarp dviejų kraštutinių polių: neigti ir ignoruoti tarybinę sistemą arba ją priimti. Rinkdamiesi veiklos alternatyvas bei kurdami vienokias praktikas, individai savo veiklą turėjo vienaip ar kitaip derinti su savo tapatybe bei ją padaryti reikšmingą sau ir aplinkiniams. Taigi lietuviai turėjo perinterpretuoti ne tik savo santykį su tarybų valdžia, bet ir kurti naujas diskursyvias praktikas, padedančias išgyventi naujoje tikrovėje.

Pirmajam – dogmatiškojo socialistinio realizmo – etapui gali būti priskiriamas Eduardo Mieželaičio poezijos rinkinys „Žmogus“. Sovietmečiu jo poezija buvo liaupsinama, o minėtą eilėraščių rinkinį apdovanojus Lenino premija (buvo pirmasis ją gavęs lietuvių rašytojas), poetui buvo suteikta galimybė leisti beveik viską.

Apibūdinant disidentinę/nonkonformistinę literatūrą, iškyla nemažai neaiškumų. Pati nonkonformizmo sąvoka laipsniškai kito, keičiantis politikai, cenzūrai vis kiti dalykai, temos ir formos atrodydavo pavojingi, todėl nėra lengva tiksliai apibrėžti nonkonformistinę laikyseną ir dar sunkiau ją atpažinti rašytojų kūriniuose. Rašytojai disidentai, kalbant teoriškai, buvo tie, kurie savo kūryba nepripažino dominuojančios ideologijos ir savotiškai tam priešinosi. Kadangi bet koks atviras pasipriešinimas buvo uždraustas ir už jį baudžiama, todėl tikslingiau būtų rašytojais nonkonformistais laikyti tuos, kurie pasirinko nepriklausomą laikyseną. Vienas tokių disidentinės/nonkonformistinės literatūros atstovų galėtų būti Antanas Kalanavičius, ilgai likęs nuošaly, nedalyvavęs literatūriniame gyvenime ir pripažinimo sulaukęs tik po mirties.

Nuorodos

• Socialistinio realizmo paroda (anglų k.)