Sean Connery

Sean Connery
Tikras vardas	Thomas Sean Connery
Gimė	1930 m. rugpjūčio 25 d. Edinburgas, Škotija
Mirė	2020 m. spalio 31 d. (90 metų) Nasau, Bahamos
Šalis	Jungtinė Karalystė
Sutuoktinis	Diane Cilento (1962–1973)​ Micheline Roquebrune (nuo 1975)
Vaikai	Jason Connery
Aktyvumo metai	1954–2003, 2012
Užsiėmimas	aktorius
Žymesni vaidmenys
Džeimsas Bondas
Apdovanojimai
Oskaras (1987 m.), Britų akademijos apdovanojimas (1986 m.), Auksinis gaublys (1988 ir 1996 m.)

Seras Šonas Koneris (angl. Sean Connery, piln. Seras Tomas Šonas Koneris, angl. Sir Thomas Sean Connery; 1930 m. rugpjūčio 25 d. Edinburge, Škotijoje – 2020 m. spalio 31 d. Nasau, Bahamose) – škotų aktorius, prodiuseris. Š. Koneris pelnė vieną „Oskarą“, du BAFTA ir tris „Auksinio gaublio“ apdovanojimus. 2000 m. liepos mėn. karalienės Elžbietos II įšventintas į riterius. Žymiausias jo vaidmuo kine – agentas 007 Džeimsas Bondas. Iš viso aktorius Džeimso Bondo vaidmenį atliko septyniuose filmuose.

Biografija

Tomas Šonas Koneris gimė Edinburgo mieste, Škotijoje, namų tvarkytojos protestantės ir kataliko gamyklos darbininko bei sunkvežimio vairuotojo šeimoje. Vardą „Tomas“ jis gavo senelio, kurio tėvai XIX a. viduryje emigravo iš Airijos, garbei.

1938 m. šeima susilaukė antrojo vaiko, Neilo.

„Šonu“ Koneris imtas vadinti gerokai iki tampant aktoriumi, nes vaikystėje turėjo draugą Séamus, su kuriuo praleisdavo daug laiko.

Pirmas oficialus Šono darbas buvo pieno išvežiojimas Edinburge. Netrukus, būdamas 16, jis įstojo į armiją, kurioje pasidarė 2 tatuiruotes: vienoje, skirtoje tėvams, parašyta „Mum and Dad“, o kitoje – „Scotland Forever“.

Tarnyboje Šonas ilgai neužtruko ir buvo atleistas dėl dvylikapirštės žarnos opos, kuri buvo paveldima jo giminėje.

Grįžęs į civilinį gyvenimą jis kurį laiką dirbo sunkvežimio vairuotoju, apsauginiu „Portobello“ baseinuose ir modeliu Edinburgo menų mokykloje, pakviestas buvusio „Misteris Škotija“ konkurso laimėtojo Archie Brennano.

Būdamas aštuoniolikos, Šonas susidomėjo kultūrizmu ir išmėgino jėgas „Mr. Universe“ varžybose, tačiau nieko ypatingo nepasiekė. Nors oficiali svetainė teigia, kad jis užėmė 3 vietą 1950 m. konkurse, kiti šaltiniai nurodo 1953 m., kuriais jis užėmė 3 vietą jaunimo klasėje.

Vėliau jis išmėgino save sporte ir žaidė futbolą už „Bonnyrigg Rose“ klubą, tačiau supratęs, kad ši karjera trumpa, nutarė tapti aktoriumi.

Aktoriaus karjera

1950-ieji

Konerio aktorinė karjera prasidėjo dalyvavimu masinėse scenose „King’s Theatre“.

1954 m., gavęs choristo vietą miuzikle „South Pacific“, Koneris susipažino su Maiklu Keinu, su kuriuo tapo draugais. Tais pačiais metais, miuziklą rodant Mančesterio operoje, jis susipažino su amerikiečių aktoriumi ir režisieriumi Robertu Hendersonu, kuris ėmė kalbinti Šoną imti dikcijos pamokas ir padėjo gauti darbą „Maida Vale“ teatre Londone. Tais pačiais metais Šonas debiutavo kine, miuzikle „Lilacs in the Spring“.

Vėliau Koneris vaidino „Q“ ir „Oxford“ teatruose, kol 1957 m. pavasarį nusamdė agentą Ričardą Hatoną (Richard Hatton). Šis sprendimas netrukus davė vaisių ir Šonas buvo atrinktas gangsterio vaidmeniui filme „No Road Back“. Tais pačiais metais jis atliko nedidelius vaidmenis juostose „Hell Drivers“, „Action of the Tiger“ ir „Time Lock“.

1958 m. Šonas gavo pagrindinį vaidmenį melodramoje „Another Time, Another Place“ kartu su to meto žvaigždėmis Lana Turner ir Barry Sullivan, o 1959 m. atliko pagrindinį vaidmenį Volto Disnėjaus filme „Darby O’Gill and the Little People“ pagal Roberto Stivensono romaną.

Bondas 1962–71, 1983

Koneris filme „Daktaras Ne“

1962 m. Šonas Koneris laimėjo atranką Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos agento 007 Džeimso Bondo vaidmeniui, visam laikui pakeitusiu jo karjerą. Pradžioje aktorius nenorėjo įsipareigoti filmų serijai, tačiau suprato, kad jei ši bus sėkminga, tai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Už šį vaidmenį jis daugiausia turi būti dėkingas Danai Broccoli, prodiuserio „Cubby“ Broccoli žmonai, įtikinusiai vyrą vaidmeniui pasirinkti būtent Konerį.

Bondo personažo kūrėjas Janas Flemingas buvo nepatenkintas Koneriu, tvirtindamas, kad „Jis atrodo ne taip, kaip įsivaizdavau atrodant Džeimsą Bondą“ ir „Aš ieškau komandoro Bondo, o ne peraugusio kaskadininko“, pabrėždamas, kad Šonas neturi reikalingos charizmos. Vis dėlto jau po pirmojo filmo rašytojas kardinaliai pakeitė savo nuomonę ir vėliau savo knygose sukūrė Bondo pusiau škotišką pusiau šveicarišką kilmę, iš dalies atitinkančią paties aktoriaus biografiją.

Pirmojo filmo „Daktaras Ne“ režisieriumi buvo pasirinktas Terence Young, su kuriuo Koneris kartu dirbo kuriant juostą „Action of the Tiger“. Teigiama, kad būtent režisieriaus dėka jo vaidyba naujajame filme buvo įtikinama, o pati juosta, nors ir būdama mažo biudžeto (vos 1 mln. dolerių), tapo itin populiari bei padėjo išgarsėti pačiam Koneriui.

Vaidinant visuose Bondo filmuose Koneriui reikėjo peruko, nes jau sulaukęs 21 jis pradėjo plikti, o tai nesiderino su superagento įvaizdžiu.

Pagal sutartį su „EON productions“ Koneris vaidino 5 filmuose apie apie Bondą: „Daktaras Ne“ (1962 m.), „Iš Rusijos su meile“ (1963 m.), „Auksapirštis“ (1964 m.), „Kamuolinis žaibas“ (1965 m.) ir „Gyvenk du kartus“ (1967 m.). Visos šios juostos buvo finansiškai pelningos ir atnešė aktoriui pasaulinę šlovę ir pripažinimą.

Netrukus Bondo personažas tapo jo paties sinonimu ir ėmė neigiamai veikti patį aktorių. Ieškodamas naujų idėjų, Koneris nusifilmavo Alfredo Hičkoko filme „Marnie“ (1964 m.) bei „The Hill“ (1965 m.).

1967 m., dar besifilmuodamas 5 Bondo dalyje „Gyvenk du kartus“, Koneris pareiškė, kad daugiau nebevaidins slaptojo agento. Prodiuseriai dar mėgino jį perkalbėti, tačiau nepavykus pasirašė sutartį su George Lazenby.

Pasitraukęs iš Bondo serijos, Koneris sukūrė įsimintinus vaidmenis vesterne „Shalako“ (1968 m.) kartu su Brigitte Bardot, bendrame Italijos ir TSRS filme „Raudona palapinė“ bei istorinėje dramoje „The Molly Maguires“ (1970 m.), kol 1971 m. į jį vėl kreipėsi Džeimso Bondo serijos prodiuseriai, nusprendę atsisakyti George Lazenby paslaugų. Koneris pareikalavo tuo metu astronominio honoraro – 1,2 milijono svarų sterlingų – ir gavo teigiamą atsakymą.

Nors juosta „Deimantai amžiams“ vėl buvo komerciškai sėkminga, aktorius kategoriškai atsisakė toliau vaidinti jam pabodusį personažą.

1983 m., po 12 metų pertraukos 52 sulaukęs Koneris paskutinį kartą sutiko vaidinti agentą 007 filme „Niekada nesakyk niekada“, už kurį jam buvo sumokėtas 3 mln dolerių honoraras ir tam tikra pelno dalis. Šis filmas nepriklauso oficialiai Džeimso Bondo filmų serijai, nes ją kūrė vieno iš Iano Flemingo scenarijaus bendraautorių autorinių teisių turėtojai, šią teisę išsikovoję teismų pagalba.

Nors juosta ir uždirbo 160 mln dolerių, tai buvo mažiau nei tais pačiais metais pasirodęs oficialus Bondo filmas „Aštuonkojė“ su Rodžeriu Mūru pagrindiniame vaidmenyje.

Vaidmenys po Džeimso Bondo serijos

Š. Koneris 1988 m.

Koneris 1980 m.

Pasitraukęs iš agento 007 filmų serijos, Koneris vaidino kriminaliniuose filmuose „The Offence“ (1972 m.), „The Terrorists“ (1974 m.), Agatos Kristi romano „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (1974 m.) ekranizacijoje bei fantastinėje juostoje „Zardoz“ (1974 m.). 1975 m. jis kartu su Maiklu Keinu vaidino nuotykių filme „The Man Who Would Be King“.

1976 m. jis įkūnijo Robiną Hudą filme „Robin and Marian“, o 1977 m. vaidino 3 BAFTA apdovanojimus pelniusioje karinėje dramoje „A Bridge Too Far“. Įdomu tai, kad vėliau jo sūnus Džeisonas taip pat vaidino Robino Hudo personažą TV seriale.

Po 1984 m. pasirodžiusio nesėkmingo filmo „Sword of the Valiant: The Legend of Sir Gawain and the Green Knight“ Koneris nusprendė padaryti 2 metų pertrauką ir į ekranus grįžo 1986 m. su drama „The Name of Rose“, pelnydamas BAFTA apdovanojimą, o po metų buvo nominuotas Oskarui už antraplanį vaidmenį filme „The Untouchables“.

Vėliau sekė Konerio vaidmenys labiau komerciniuose filmuose: „Kalnietis“ (1986 m.) ir „Kalnietis II“ (1991 m.), „Indiana Džounsas ir Paskutinis kyžiaus žygis“ (1989 m.). 1990 m. filme „Raudonojo spalio medžioklė“ jis vaidino povandeninio laivo kapitoną Marko Ramius, kuris yra 1961 m. į JAV pabėgusio lietuvio Jono Pleškio prototipas.

Paskutinieji vaidmenys

Koneriui buvo pasiūlytas Gandalfo vaidmuo trilogijoje „Žiedų valdovas“, tačiau aktorius atsisakė pasiūlymo, aiškindamas, kad „scenarijus yra nesuprantamas“. Skaičiuojama, kad už šį vaidmenį jis būtų uždirbęs daugiau kaip 400 mln. dolerių, nes kontrakte buvo siūloma iki 15 proc. juostos pajamų.

Po to, kai „Žiedų valdovas“ tapo labai populiarus, Koneris sutiko vaidinti pagrindinį vaidmenį juostoje „Ekstraordinarių džentelmenų lyga“, nors šio scenarijaus taip pat nesuprato. 2005 m. liepą jis oficialiai paskelbė apie tai, kad daugiau nebesifilmuos ir nori daugiau dėmesio skirti rašomai autobiografijai.

2007 m. jis atmetė pasiūlymą filmuotis ketvirtame filme apie Indianą Džounsą, o nuo 2011 m. balandžio nustojo rodytis viešumoje.

2010 m. Taline buvo atidengtas Šono Konerio bronzinis biustas.

Asmeninis gyvenimas

Diane Cilento

1962–1973 m. Koneris buvo vedęs australų teatro ir kino aktorę Diane Cilento, kuriai tai buvo antroji santuoka. Jie susilaukė sūnaus Džeisono Konerio.

1975 m. jis vedė metais vyresnę maroko-prancūzų kilmės dailininkę Micheline Roquebrune, su kuria gyveno iki mirties.

Būdamas didelis golfo mėgėjas, Koneris 1979 m. įsigijo 108 ha plotą pietų Prancūzijoje, „Domaine de Terre Blanche“, kur ketino įrengti savo golfo klubą, tačiau 1999 m. pardavė vokiečių investuotojui Dietmarui Hoppui.

Praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje Koneris rėmė Glazgo „Celtic FC“ futbolo klubą, bet 1990 m. viduryje tapo jų pagrindinių varžovų „Rangers FC“ rėmėju. „Visada remiu komandą, kuri žaidžia geriausią futbolą… religiniai motyvai man neturi įtakos“.

2000 m. liepą Koneris buvo įšventintas į riterius.

Aktorius priklausė Škotijos nacionalinei partijai (SNP), kovojančiai už Škotijos nepriklausomybę ir buvo vienas jos finansinių rėmėjų.

Nuorodos

• Oficialus Sean Connery tinklalapis
• imdb.com: Sean Connery