Rašomoji kalba
Rašomoji kalba – raštu perteikta kalba, pasitelkiama mintims reikšti, mokslui ir kultūrai kurti, visuomenei bendrauti.[1]
Visos brandžios visuomenės siekia rašomąją kalbą tobulinti, puoselėti, norminti, turtinti, kad rašomoji kalba atliktų pageidaujamus uždavinius. Rašomoji kalba yra lietuvių bendrinės kalbos rašytinė atmaina, ji netapati sakytinei kalbai dėl labai griežtos struktūros, pastovesnių raiškos priemonių, tikslumo ir apibrėžtumo, o tai lemia grafinis tų priemonių išreiškimas ir griežtesnė rašančiojo nei kalbančiojo savikontrolė. Lietuvių rašomoji kalba ėmė kurtis XVI a., tačiau rankraštinių tekstų būta ir ankstesniais laikais. Bendrinė lietuvių rašomoji kalba susiformavo pietinių vakarų aukštaičių kauniškių šnektos pagrindu ir buvo papildyta kitų tarmių gramatinės sandaros, žodyno bei frazeologijos elementais.[1]
Techniniu atžvilgiu, rašomoji kalba perteikiama grafemomis vadinamais simboliais. Grafemos žymi kalbos vienetus, pavyzdžiui, fonemas, skiemenis, morfemas arba žodžius. Dėl griežtų normų, struktūros ir stilistinių susitarimų rašomoji kalba neretai vystosi kitaip negu atitinkama sakytinė arba gestų kalba. Rašomosios kalbos vartojimas dažniausiai daro didelę įtaką visuomenės socialinei organizacijai, kultūrinei tapatybei ir technologiniam profiliui.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 R. Kliukienė (2011-06-06, red. 2018-12-19). T. Paulauskytė (red.). „Rašomoji kalba“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-11-30.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ Ong, Walter J. (1982). Orality and Literacy: The Technologizing of the Word. Methuen. ISBN 978-0-416-71380-0.