Paulius Petronis

Paulius Petronis
Gimė	1916 m. spalio 22 d.
Mirė	2003 m. sausio 11 d. (86 metai)
Veikla	politinis kalinys, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros platintojas, publicistas ir keleto knygelių autorius

Paulius Petronis (1916 m. spalio 22 d. – 2003 m. sausio 11 d.) – politinis kalinys, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros platintojas, publicistas ir keleto knygelių autorius.

Biografija

Paulius Petronis gimė Vabalninko parapijos Gumbelių kaime (Biržų rajonas). Šeima gyveno skurdžiai, todėl vaikystėje ir paauglystėje teko dirbti piemenėliu. Labai norėjo mokytis, tačiau į gimnaziją stoti buvo per vėlu ir brangu. Ryžosi vykti pėsčias į Italiją ir susirasti Turino miestą – saleziečių centrą, kuriame mokslas buvo nemokamas. „Paskaičiavau, jog bilietas iki Italijos kainuos gana brangiai, vizai pinigų taip pat neužteks, nusprendžiau, kad Italijon eisiu pėsčias. Nusipirkau Europos žemėlapį, kompasą ir patraukiau per Aleksoto tiltą Italijon" . P. Petronis per didelius vargus nukeliavo į Turiną. Mokėsi kartu su kitais ne tik italų, bet ir lotynų kalbos ir laimingas dideliame panašaus amžiaus jaunuolių būryje svajojo, kaip baigęs mokslus darbuosis kur nors Indonezijoje ar Brazilijoje. Susirgęs tuberkulioze grįžo į Lietuvą, rado vietelę Vytėnų saleziečių vienuolyne. Čia jį 1940 m. užklupo sovietų okupacija, vienuoliams įsakyta per 24 val. išvykti iš Vytėnų.

Paulius Petronis prisiglaudė Kauno karmelitų bažnyčioje, dirbo zakristijonu. Nacių okupacijos metais saleziečiai vėl susirinko Vytėnuose, įsteigė progimnaziją, o Paulius Petronis joje dėstė tikybą. Saleziečiai slėpė žydus, ypač jų vaikus. P. Petronis pora metų Vytėnuose bendravo su būsimu rašytoju Icchoku Meru, kuris ten mokėsi Jonelio Dainio pravarde. Vėliau susirašinėjo. 1945 m. vėl okupavus sovietams išvyko į Kupiškį ir įsidarbino Sveikatos apsaugos skyriuje sanitarinio švietimo instruktoriumi.

Vievyje apie ketvertą metų dirbo Sanitarinės epidemiologijos stotyje ir per trejus metus baigė medicinos felčerių mokyklą. Dirbo Kauno r. Viršužiglio medicinos punkto vedėju. Už nuopelnus darbe apdovanotas vėliava ir perkeltas į pažangiausią rajono kolūkį „Kelias į komunizmą”. Kolūkyje ypač buvo skiepijamas ateizmas, siekta Paulių Petronį padaryti vienu iš ateizmo skelbėjų. Matydamas Lietuvos žmonių, ypač jaunimo, didelį dvasinį skurdinimą, veiklią valdžios kovą prieš krikščioniškąjį mokymą bei auklėjamą, ryžosi dar ryžtingiau įsitraukti į švietėjišką veiklą: slapta spausdinti auklėjamo ir religinio turinio knygeles ir jas platinti visoje Lietuvoje.

Veikla

Paulius Petronis leido sovietų valdžios draudžiamą spaudą. Iš pradžių darbas pogrindyje vyko perrašinėjant vertingus veikalus mašinėle, o vėliau, apie 1965-uosius, suorganizavo pogrindinių spaustuvių tinklą visoje Lietuvos teritorijoje.

Spaustuvės skyriai buvo įkurti Kaune ir Vilniuje, iš viso buvo daugiau kaip dešimt spaustuvių. Tūkstantiniais tiražais spausdino knygeles “Jėzus ir aš“, „Aukštyn širdys“, „Katechetinis vadovėlis“, T. Thoto knygeles, tikybos vadovėlį „Jaunos sielos religinis auklėjimas“ (šios knygelės autorius – pats Paulius Petronis) ir kita. Vienoje vietoje spaustuvėlės veikdavo keletą metų, ilgiausiai – Vilniaus Salininkų priemiestyje. Per devynerius metus buvo išspausdinta ir išplatinta daugiau kaip 300 000 religinio turinio knygelių. Jas platinti padėdavo kunigai, ypač Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis.

1960 metais P. Petronis ėmėsi pogrindžio spaustuvėlių „direktoriaus“ pareigų. Anot jo, pirmąją linotipinę spaustuvę jie įrengė drauge su Antanu Rimkumi-Šlinskiu ir Steponu Girčiu. P. Petronis Dzūkijos gilumoje įsitraukia į rimtą pogrindinį katalikiškos literatūros spausdinimo darbą. Pagamintus ant specialaus kartono atspaudus siųsdavo į „liejimo cechą“, įkurtą Kaišiadorių rajone, Antakalnyje.

1973 metais Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose, Vytauto Vaičiūno (buvusio saleziečių aspiranto) bute, P. Petronis buvo suimtas ir išvežtas į Vilnių. Saugumo rūmų požemyje jis buvo išlaikytas daugiau kaip metus. Teisiamas buvo Kūčių dieną, 1974 m. gruodžio 24, drauge su Petru Plumpa, Jonu Stašaičiu, Virgilijumi Jaugeliu ir Antanu Patriubavičiumi. Jie buvo teisiami už religinės literatūros – maldynėlių, katekizmų ir kitokių leidinių spausdinimą bei platinimą, ypač už „LKB kronikos“ platinimą. Šis teismo procesas aprašomas „LKB kronikos“ antrajame tome. Po teismo P. Petronis buvo išvežtas į griežtojo režimo lagerį Mordovijoje.

Paulius Petronis, nuteistas pirmojoje (Nr. 345) LKBK byloje 1974 metais, teisme sakėsi vienas pats išspausdinęs 20,000 maldaknygės egz. ir išplatinęs 16,000. Sovietų valdžios buvo nuteistas ketveriems metams griežtojo režimo lagerio.

1990–2001 m. dar išleido septynias knygeles.

2002 m. buvo išleista paties Pauliaus Petronio atsiminimų knygelė “Nelikti nenaudėliu". Tų pačių metų vasarą jau visai silpnos sveikatos apsigyveno Vilniaus tremtinių namuose. 2003 metų sausio 11 d. mirė.

Byla NR. 395

Byla Nr. 395 – maldaknygių, religinės literatūros bei LKB Kronikos gaminimo ir platinimo byla – 1974 m. rugsėjo 3 d. buvo perduota LTSR Aukščiausiajam Teismui. Kaltinamieji: Paulius Petronis, Jonas Stašaitis, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė.

Paulius Petronis gimęs 1911 m. Kupiškio rajone suimtas 1973 m. lapkričio 19 d., išsilavinimas spec. vidurinis, kaltinamas pagal LTSR BK 68 str. ir 70 str.

Teisiamųjų gynimasis: Pauliaus Petronio kalba

Petronis kalbėjo labai ilgai. Atsakydamas į kaltinimą, kodėl jis nedirbęs visuomenei naudingo darbo, Petronis pasakojo, kad jis nuo aštuonerių metų tarnavo pas ūkininkus, paskui mokėsi įvairiose mokyklose ir tuo pačiu metu dirbo. Baigęs felčerių mokyklą, dirbo savo specialybėje. Iki 1968 m. jis išdirbo 41-rius metus. Sveikatai sušlubavus, jis metė darbą ir nutarė likusias jėgas skirti tikinčiųjų reikalams.

– Visą gyvenimą manyje ruseno mintis, – kalbėjo Petronis, – kaip nors padėti savo Tautai ir Bažnyčiai ir tuo pačiu atsilyginti už visą gerą, kurį patyriau iš tikinčiųjų. Dabartiniu metu labiausiai trūko religinės literatūros, ypač maldaknygių ir katekizmų. Gamindamas šios rūšies literatūrą, nesijaučiu nusikalstąs prieš įstatymus, nes pas mus garantuota spaudos laisvė.

– Maldaknyges išleido valstybinės spaustuvės, tai kodėl ir jūs pradėjote jomis rūpintis? – paklausė teisėjas.

– Maldaknygių buvo išleista labai mažai, o tikinčiųjų yra daug.

Su LKB Kronika Petronis susipažinęs atsitiktinai 1972 m. vasarą. 6-me ir 7-me LKB Kronikos numeriuose jis nieko antitarybiško nepastebėjęs. Iš viso LKB Kronikos jis išplatinęs apie 40 egz. Petronis Stašaitį pažįstąs seniai ir su juo drauge dirbęs nuo 1968 m., o 1970 m. jie išsiskyrę. Stašaitis jam padaręs kelerias spausdinimo stakles. 1972 m. Petronis paprašęs Plumpą sumontuoti „Erą“ ir apmokyti Patriubavičių su ja dirbti. Plumpos pagalba jis pasinaudojęs keturis kartus ir už tai atsilyginęs.

Maldaknygių Petronis pagaminęs virš 20-ties tūkstančių, o išspausdinęs apie 16 000. Už maldaknyges gaunamas pajamas jis skirdavęs atsilyginimui žmonėms už darbą, popieriaus įsigijimui ir pan. Svarbiu įrodymu, kad jo, Petronio, veikla buvusi grynai religinė, kalbėjo kaltinamasis, rodą kratos metu paimti jo užrašai. Juose surašyti veiklos planai ir motyvai. Petronis pasakojo dauginęs religines knygas, nes tikintieji tokios literatūros pageidaują. Savo dauginamose knygose nieko antitarybiško nepastebėjęs.

Paulius Petronis daugino religinę literatūrą ir LKB Kronikos 6 ir 7-jį numerius. J. Stašaitis padaręs Petroniui keletą maldaknygėms spausdinti staklių ir sumontavęs rotatorių, kuriuo daugino LKB Kronikos šeštajį numerį ir ruošėsi dauginti knygą „Ieškau Tavo veido“.

2-oji teismo diena

Petronis tęsė savo ginamąją kalbą. Knygos, kurias jis platinęs, buvusios grynai religinio ir moralinio pobūdžio. Reikia gerai skirti sąvokas, kalbėjo Petronis, „ateizmo kritika“ ir „valstybinės santvarkos kritika“. Jo kaltintojai antitarybinėmis knygomis palaikę net A. Vienuolio „Raštai“ II t., žurnalą „Židinį“ ir kt.

– Dėl šių knygų teismas jūsų nekaltins, – įsiterpė teisėjas.

Petronis paneigė kaltinimą, būk tai, jis LKB Kronikoje patalpinęs žinutę apie Sutvirtinimo sakramento uždraudimą 1973 m. Į prokuroro klausimą, kodėl Petronis metęs felčerio darbą ir užsiėmęs šitokia veikla, teisiamasis atsakė, kad nuo vaikystės jis svajojęs apie misijas, tačiau vėliau supratęs, kad jo darbas reikalingas ir Lietuvoje. Jeigu valstybė leido išleisti ,,Šv. Raštą“ ir „Maldyną“ labai mažu tiražu, tai jis tikrai nesijaučia kaltas, kad platino religinę literatūrą. Į kaltinimą, kodėl jis rašęs įvairias peticijas, Petronis atsakė, kad religijos klausimais privalą rūpintis ne tik kunigai, bet ir tikintieji. Petronis aiškino, kad radijo transliacijas iš užsienio jis klausydavęs nereguliariai, nes neturėjęs pastovios gyvenamosios vietos. Jis norėjęs žinoti daugiau, negu parašo tarybinė spauda. „Dažniausiai klausydavau Vatikano radiją, - kalbėjo teisiamasis. – Vertingesnius duomenis užsirašydavau.“

Teisiamųjų gynimas

Petronio advokatas, nušvietęs TSRS laimėjimus, pacitavęs Lenino mintis apie religiją, pradėjo įrodinėti, kad jo ginamasis niekada antitarybiškai nesielgęs. Petronis LKB Kronikos 6-me ir 7-me numeriuose nieko antitarybiško neįžiūrėjęs, jo surinktos žinutės nebuvusios išplatintos. Petronis, patyręs daug gero iš tikinčiųjų, norėjo kuo nors atsilyginti, ir, jausdamas, kad tikintiesiems trūksta maldaknygių, katekizmų ir religinės literatūros, pradėjęs šios rūšies literatūrą gaminti. Petronis yra daug gera padaręs, kovodamas su alkoholizmu.

Advokatas pasiūlė kratos metu pas Petronį rastus užrašus visiškai neįtraukti į bylos medžiagą, nes piliečiai galį turėti asmeninius užrašus, jeigu tik jie nepanaudojami piktam. Teismas neįrodęs, kad Petronio užrašai buvo išplatinti. Advokatas pabrėžė, kad Petronis gailisi dauginęs „LKB Kroniką“. Be to, jis atvirai prisipažinęs apie savo veiklą, gaminant maldaknyges, katekizmus, religinę literatūrą ir net parodęs iniciatyvos, kad ir liudininkai prisipažintų. Baigdamas kalbą, advokatas priminė ginamojo senyvą amžių, sveikatos trūkumą ir prašė, kad teismas taikytų ne 68 str. ir 70 str. o 199 str.

Paskutinis teisiamųjų žodis

Petronis kalbėjo labai tyliai ir sunkiai. Aiškiai matėsi, kad fiziškai palūžęs. Jis pats priminė, kad „visi jau metai, kaip matėm tik dangaus lopelį… štai pažvelkite į Jaugelį – žmogus tarsi karste gulėtų…“ Petronis dar kartą pabrėžė, kad antitarybiškai neveikęs. Jo nuomone, daugindamas LKB Kroniką, jis padaręs klaidą, nes pakenkęs savo darbui.

– Tačiau kokiuose leidiniuose yra leidžiama polemika su ateistais? – klausė Petronis. – Kuo atsiginsime nuo jų išpuolių prieš visa tai, kas sudaro mūsų tikėjimą, LKB Kronika – skydas nuo ateistinių išpuolių ir smūgių.

Be to, LKB Kroniką jis padauginęs ne savo iniciatyva, bet prašomas kažkokios „Juzės“, kuri prašiusi pagloboti jos „Erą“ ir padauginti jos duotąją literatūrą. Petronis teigė, kad jo raštiški kreipimaisi į atitinkamas įstaigas, iškeliant šiandieninio gyvenimo klaidas, neesą antitarybinė veikla, bet noras minėtas klaidas pašalinti. Prokuroras Petronį kaltinęs kaip LKB Kronikos korespondentą.

– Kam aš rinkau žinutes prieš dvidešimt metų. Juk tada „Kronikos“ dar nebuvo, – taikliai pastebėjo Petronis. Petronis apgailestavo, kad jis kaltinamas sistemingu skleidimu žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę santvarką, nes tokio skleidimo tikrai nebuvę. Teisiamasis priminė, kad jo pagrindinis gyvenimo tikslas – apaštalavimas, gėrio nešimas žmonėms.

– Buvau vargingiausias proletaras, – kalbėjo Petronis, – todėl man taikomi 68 str. ir 70 str. visiškai neatitinka mano veiklos. Petronis taip pat nurodė savo silpną sveikatą ir prašė bausmę sušvelninti – bent leisti ją atlikti bendrojo režimo lageriuose pagal savo specialybę, kad ir ten galėtų žmonėms pasitarnauti. Jam kaip bausmės jau pakanka šitų ilgų tardymo metų. Jis pareiškė, kad norėtų prieš mirti dar atsisveikinti su tėviškės laukais, pabūti laisviau ir pasiruošti amžinybei.

Skirta bausmė

P. Petroniui pagal BK 69 str. ir 70 str. ketveri metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose.

Nuorodos

1. ŽEIŽIENĖ, Elvyra. Mūsų dienų knygnešio netekus;
2. ALEKNA, Viktoras. Nelikti nenaudėliu Archyvuota kopija 2008-03-28 iš Wayback Machine projekto.;
3. VARDYS, Vytautas. Katalikiškoji rezistencija ir tautos likimas.