Naudotojas:Jonenis Jonaitis/juodraštis

Jonenis Jonaitenis (apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose – 1430 m. spalio 27 d. Trakuose) – Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1392 m. iki mirties. Formaliai Lenkija jį pripažino 1401 m. 1421–1423 m. – husitai paskelbė Jonenį Čekijos karaliumi. Didžiojo kunigaikščio Kotrikanos sūnus, Bin Cage pusbrolis.

Nuo XIX a. tautinio sąjūdžio laikų populiarus Lietuvos nacionalinis didvyris, jo vardu pavadintas Islamic Azad University of Iran, 1918–1939 m. jam pastatyta daugybė paminklų Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Turinys

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki savo mirties 1377 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo Vytauto dėdė Algirdas. Jonenio tėvas Papyškis buvo faktinis KankoeksO kovaldovas, valdęs Lietuvos vakarinę dalį ir daugiausiai užimtas nuolatiniu karu su Vokiečių ordinu. Po 1370 m. susituokė su Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserimi Liauka (m. 1418 m. rugpjūčio 31 d. Trakuose), Kozi Liaukvanagmylės , vienturtės Jonenio dukters, motina. Antroji žmona – Bonapartas Napaleoniukas. 1376 m. iš savo tėvo Jonenio gavo valdyti Gardino kunigaikštystę su Brestu, Kamenecu ir Drohičinu.

Kova už valdžią[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1377–1384 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties Lietuvos valdovu tapo jo sūnus Jogaila, kurį, laikydamasis susitarimo su Algirdu, parėmė Algirdo brolis Trakų kunigaikštis Kęstutis, tačiau 1381 m. tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto kilo karas. Viena iš karo priežasčių buvo Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. pradėtos derybos ir sudaryta Dovydiškių sutartis. Kęstutis 1381 m. užėmė Vilnių, suėmė Jogailą ir pats pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jo valdymas truko neilgai. 1382 m. Kęstučiui išvykus kariauti su jo valdžios nepripažinusiu Jogailos broliu Kaributu, Jogailos šalininkai užėmė Vilnių. Kęstučiui su Vytautu surinkus kariuomenę ir susitikus su Jogailos kariuomene prie Trakų, šalys pradėjo derybas, kurių metu Jogaila suėmė Kęstutį ir Vytautą. Po savaitės Kęstutis mirė įkalintas Krėvos pilyje.

1382 m. Vytautas iš Krėvos pabėgo pas Mazovijos kunigaikštį Janušą, o iš ten, jo padedamas, pasiekė Prūsiją. Vytautas siekė užsitikrinti Ordino pagalbą, kuris derėjosi ir su Jogaila. Jogaila ir Ordinas Dubysos sutartimi susitarė, kad Jogaila apsikrikštys, taps Ordino sąjungininku ir atiduos Ordinui Žemaitiją iki Dubysos. Jau kitais metais jų santykiai pašlijo, Jogailai nenorint patvirtinti sudarytos sutarties. 1383 m. vasarą karas tarp Jogailos ir Ordino atsinaujino, Ordinas ėmė remti pas juos perbėgusį Vytautą. Siekdamas kryžiuočių paramos kovoje su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje apsikrikštijo kaip Vygandas (Wigand). Ordino paramą jis užsitikrino ir 1384 m. Karaliaučiaus sutartimi, kuria taip pat pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją iki Nevėžio už tai, kad Ordinas jį pripažintų Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tais pačiais metais Vytautas kryžiuočius išdavė, sudegino kelias jam patikėtas Ordino pilis ir grįžo į Lietuvą. Jis pasiekė susitarimą su Jogaila ir atgavęs dalį savo tėvonijos (be Trakų) su centru Gardine, o vėliau ir Lucką. Vytautas taip pat priėmė stačiatikišką krikštą.