Limfoma
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Limfoma | |
 Greitai auganti labai agresyvi ne Hodžkino limfoma: Burkitt limfoma veido srityje, dažnai diagnozuojama vaikams ekvatorinėje Afrikoje | |
| ICD-10 | C81-C96 |
|---|---|
| ICD-9 | 202.8 |
| ICD-O | 9590–9999 |
Limfoma – limfinės sistemos (limfmazgių, tonzilių, kt.) piktybinės (onkohematologinės) ligos. Kyla iš nekontroliuojamai besidauginančių limfinės sistemos ląstelių. Pirmieji limfomos simptomai yra padidėję įvairių grupių limfmazgiai (Limfadenopatija).
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Limfomos pagal istoriškai susiklosčiusią klasifikaciją skirstomos į dvi dideles grupes, kurioms būdinga nevienoda ligos eiga, taikomas nevienodas gydymas ir skiriasi ligos prognozė:
Pagal agresyvumą ir ligos eigą limfomos dažnai skirstomos į indolentines ir agresyvias (žr. ne Hodžkino limfoma), pagal šį kriterijų parenkamas gydymas.
Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 400 piktybinių limfomų atvejų.
Simptomai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Limfomos simptomai labai priklauso nuo jos rūšies, piktybiškumo laipsnio, pradinės ligos vietos. Dažniausiai pacientai pateikia tokius simptomus:
- Padidėję limfiniai mazgai (Limfadenopatija)
- B simptomai: svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, karščiavimas
- Niežulys
- Pablogėjęs apetitas
- Silpnumas, dusulys, fizinio krūvio netoleravimas (dažniausiai dėl anemijos)
- Kepenų, blužnies padidėjimas (hepatomegalija, splenomegalija)
Gydymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Limfomų gydymui taikomi multimodalinės vežio terapijos principai, pagal individualius ligonio poreikius, tikslus ir diagnozę kombinuojant įvairius gydymo metodus. Konkretūs gydymo metodai pateikiami atskirų ligų aprašyme. Prieš gydymą jaunesnio amžiaus ligoniams rekomenduojama spermos krioprezervacija, kadangi intensyvus gydymas chemoterapija dažnai sukelia nevaisingumą.
- Stebėti ir laukti (angl. Watch&Wait) srategija taikoma indolentinėms lifmomoms, kai liga diagnozuojama anksti, nesukelia ženklių simptomų ir progresuoja lėtai, pavyzdžiui smulkios B limfocitų limfomos atveju. Tokiais atvejais ankstyvas gydymas nepagerina ligonių prognozės.
- Radioterapija taikoma arba ankstyvų stadijų neišplitusios ligos gydymui, arba kaip papildomas gydymas kombinacijoje su gydymu vaistais.
- Chemoterapija citostatikais yra limfomų gydymo pagrindas, vaistai efektyviai sunaikina vėžines ląsteles arba stabdo jų dauginimąsi. Paprastai agresyvios ir greitai plintančios limfomos yra jautresnės gydymui citostatikais negu mažo piktybiškumo.
- Citokinai, ypač interferonas kai kuriais atvejais efektyviai stimuliuoja organizmo imuninę sistemą ir lėtina limfomos progresavimą.
- Monokloniniai antikūniai yra didėjanti priešvėžinių medikamentų grupė, kurie jungiasi prie specifinių vėžinių ląstelių paviršiaus receptorių (antigenų) ir jas sunaikina; susijęs gydymo metodas yra radioimunoterapija, kai su antikūniu sujungiamas radiokatyvus elementas, kuris apšvitina vėžio ląstelę, prie kurios prisijungia antikūnis, mirtina spindulių doze.
- Kamieninių kraujo ląstelių transplantacija taikoma po intensyvios aukštų dozių chemoterapijos, kuri sunaikina ne tik piktybines limfomos ląsteles, bet ir paties paciento kaulų čulpų ląsteles, todėl jas būtina pakeisti naujomis. Transplantacija dažnai naudojama atsinaujinusios po įprasto gydymo agresyvios lifomos gydymui arba gydyti toms indolentinėms limfomoms, kurios pasižymi bloga prognoze.
| ||||||||||||||||||||||||||||