Laidojimo laukų kultūra

←

XIII a. pr. m. e. – VIII a. pr. m. e.

→

Urnos

Dab. valstybės

Europa

Ist. regionas

Germanija, Italija, Galija, Panonija

Amžius

Bronzos amžius, Geležies amžius

Lingvistinė grupė

proto-indoeuropiečiai

Lokalūs variantai

Lužicos, Gavos, Žemutinio Reino, Knovico, Šiaurės Alpių, Dunojaus vidurupio, Golasekos, Protovilanovos ir kt.

Vikiteka

Laidojimo laukų kultūraVikiteka

Laidojimo laukų kultūra (arba Laidojimo urnų laukų kultūra) – bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies amžiaus archeologinių kultūrų, paplitusių Europoje, grupė.

Arealas

XIII a. pr. m. e. – IV a. pr. m. e. nuo Baltijos rytinio pajūrio iki Dunojaus ir nuo Šprė upės iki Voluinės buvo paplitusi Lužitėnų kultūra. 2 tūkstantmečio pr. m. e. pab. – 1 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje Dunojaus ir Reino slėniuose, Šiaurės vakarų Šveicarijoje ir Rytų Prancūzijoje buvo paplitusios Pietų vokiečių ir Pareinės kultūros; vėliau jos apėmė visą Prancūziją, VIII a. pr. m. e. – Pirėnų pusiasalį, IX a. pr. m. e. – VIII a. pr. m. e. – Britaniją. Rytų Europoje II a. pr. m. e.- IV a. m. e. egzistavo trys Laidojimo laukų kultūros: Černiachovo kultūra, Pševorsko kultūra, Zarubincų kultūra.

Kultūra

Laidojimo laukų kultūroms būdinga panaši laidosena: mirusieji laidoti kapinynuose. Ankstyvuoju laikotarpiu sudegintų palaikų likučiai buvo supilami į molines urnas, jos dedamos kapo duobės dugne, vėlyvuoju laidoti ir nedeginti.^[1]

Šaltiniai

↑ Laidojimo laukų kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 423 psl.

Literatūra

Hans Joachim Behnke: Untersuchungen zu Bestattungssitten der Urnenfelderzeit und der älteren Eisenzeit am Hochrhein. Die hallstattzeitlichen Grabhügel von Ewattingen und Lembach und die urnenfelderzeitliche Siedlung von Ewattingen im Landkreis Waldshut. Leipziger Universitäts-Verl., Leipzig 2000, ISBN 3-934565-65-4.
M. Coles/A. F. Harding, The Bronze Age in Europe (London 1979).
Konrad Jażdżewski, Urgeschichte Mitteleuropas (Wrocław 1984).
Wolfgang Kimmig: Die Urnenfelderkultur in Baden. Untersucht aufgrund der Gräberfunde. de Gruyter, Berlin 1940 (= Römisch-germanische Forschungen, Bd. 14).
Hermann Müller-Karpe: Beiträge zur Chronologie der Urnenfelderzeit nördlich und südlich der Alpen. de Gruyter, Berlin 1959 (= Römisch-Germanische Forschungen, Bd. 22).
Daniela Kern: Urnenfelderzeitliche Siedlungsfunde der unteren Holzwiese. Thunau am Kamp – Eine befestigte Höhensiedlung (Grabung 1965–1990). Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, Wien 2001 (= Mitteilungen der Prähistorischen Kommission der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, Bd. 41), ISBN 3-7001-2985-8.
G. Kraft: Die Stellung der Schweiz innerhalb der bronzezeitlichen Kulturgruppen Mitteleuropas. In Anzeiger für Schweizerische Altertumskunde, Neue Folge 29 (1927), S. 1–16, 74–90, 137–148, 209–216.
Emil Vogt: Die spätbronzezeitliche Keramik der Schweiz und ihre Chronologie. Fretz, Zürich 1930 (= Denkschriften der Schweizerischen Naturforschenden Gesellschaft, Bd. 66, Abh. 1).
G. Weber, Händler, Kieger, Bronzegießer (Kassel 1992).
Ute Seidel, Bronzezeit. Württembergisches Landesmuseum Stuttgart (Stuttgart 1995).
Association Abbaye de Daoulas (eds.), Avant les Celtes. L’Europe a l’age du Bronze (Daoulas 1988).

[1] Laidojimo laukų kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 423 psl.

[1]