Bronzos amžius Lietuvoje

Bronzos amžius Lietuvoje – bronzos amžius, archeologinis laikotarpis tarp akmens amžiaus ir geležies amžiaus. Lietuvoje XX a. bronzos amžius vadintas žalvario amžiumi, nors žalvaris Europoje iki Romos imperijos laikų (30 ar 27 m. iki m. e.) beveik nenaudotas. Bronzos amžius Lietuvoje apima laikotarpį maždaug nuo 1600 m. iki m. e. iki 550 m. iki m. e., kuris skirstomas į senąjį (XVII a. - XII a. iki m. e.) ir naująjį (XI a. - VI a. iki m. e.) ^[1]

Baltijos kraštai bronzos amžiuje

Rytų Baltijos kraštuose, arba ankstyviausioje prabaltų teritorijoje, apimančioje nuo Vyslos žemupio pietuose iki Suomijos įlankos šiaurėje ir Dniepro rytuose, nebuvo bronzos žaliavos. Metalai greičiausiai buvo atvežami iš vario ir alavo telkinių Bohemijoje, vario telkinių Vidurio Slovakijoje, Vidurio Vokietijoje ir Rytų Alpių kalnuose. Manoma, kad bronzos dirbiniai į Rytų Baltijos regioną pirmiausia pateko iš šiaurės Vokietijos ir Skandinavijos metalo apdirbimo centrų, nes daugiausia bronzos dirbinių rasta Baltijos pajūryje, ypač Semboje.

Senojo bronzos amžiaus dirbinių, dažniausiai vienetinių, aptinkama pavieniui visame regione. Žinomos 204 radimvietės, kuriose buvo 439 bronzos amžiaus radiniai. Didžiausią radinių dalį, apie 79 % sudaro ginklai (beveik visi - kirviai), apie 18 % papuošalai, apie 1 % darbo įrankiai. Šiuo laikotarpiu ypač paspartėjo prie Baltijos jūros gyvenusių genčių prekyba gintaru. Baltijos gintaras, iškeistas į bronzą, buvo gabenamas į Pomeraniją, Šiaurės Vokietiją, Daniją, iš ten greičiausiai ir į Vidurio, Vakarų ir Pietų Europą. Apie 1300–1100 m. iki m. e. be atvežtinių, atsirado ir vietinių bronzos dirbinių, daugiausia ginklų ir papuošalų. Rasta apie 300 bronzos dirbinių iš 120 radimviečių. Dauguma jų, ypač lobiai, rasti siaurame pajūrio ruože, kuriame gausu gintaro. Nutolusiuose nuo jūros regionuose bronzos dirbinių randama retai.

Senojo bronzos amžiaus kultūros

Senojo bronzos amžiaus gyvenviečių, kurios kurtos netoli vandens, topografija, planavimas bei pastatų konstrukcijos panašios į akmens amžiaus. Plačiai naudoti akmens, kaulo ir rago dirbiniai. Bronzos dirbiniai reti, jų aptinkama pavieniui arba nedideliuose lobiuose. Dauguma dirbinių, lietų vietinių meistrų (varkalių), paprastai turi prototipus gretimuose kraštuose. Žymiausios senojo bronzos amžiaus gyvenvietės yra Žalioji (Maišiagalos seniūnija), Bratoniškės (Bratoniškių stovyklavietė), Kernavė, Samantonys (Samantonių stovyklavietė), Kretuonys, prie Kretuono ežero.

Laidojimo paminklų žinoma labai nedaug, daugiausia iš Vakarų Lietuvos. Mirusieji laidoti nedeginti pilkapiuose su akmenų vainikais, krūsnimis ar kitokiomis akmenų konstrukcijomis (Šlažių pilkapynas prie Kretingos).

Naujojo bronzos amžiaus kultūros

Naujajame bronzos amžiuje gyvenvietes pradėta kurti aukštesnėse vietose, dažniausiai įrengiant įtvirtintas bendruomenines gyvenvietes - piliakalnius. Juose jie gynėsi nuo grasinančio priešo.Daugiausia įtvirtintų gyvenviečių tyrinėta Rytų Lietuvoje, tai Dūkšto piliakalnis ir gyvenvietė, Šakiškių piliakalnis, Norkūnų piliakalniai ir kapinynas, Velikuškių piliakalnis, Nevieriškės piliakalnis ir kiti. Jų aikštelių pakraščiais buvo kelios vertikaliai sukaltų kuolų gynybinės užtvaros, rečiau - pylimai. Viduje - pailgi, dažniausiai stačiakampiai stulpinės konstrukcijos pastatai su atvirais židiniais.

Dauguma dirbinių gaminta iš akmens, kaulo ir rago. Kai kuriuose piliakalniuose (Narkūnų, Sokiškių) rasta bronzos dirbinių gamybos žymių - molinių liejimo formų, tiglių, samtelių.

Laidojimo paminklai žinomi dažniausiai iš Lietuvos pajūrio. Mirusieji laidoti sudeginti, urnose arba be jų, pilkapiuose. Kapai apdėti akmenų vainikais ar įvairiomis konstrukcijomis. Paminėtini Ėgliškių pilkapynas, Kurmaičių pilkapynai. Kitur Lietuvoje, pavyzdžiui, Kernavės gyvenvietėse rasta pavienių nedegintų mirusiųjų kapų plokštiniuose kapinynuose.

Bronzos įtaka

Atsiradus bronziniams gaminiams, ypač kietesniems darbo įrankiams, paspartėjo ir gentinės ekonomikos, ypač amatų raida. Bronzos amžiaus laikotarpiu paplito gyvulininkystė ir žemdirbystė. Plačiau pradėti auginti galvijai, kiaulės, arkliai, avys, ožkos, šunys, sėjami javai kviečiai, miežiai, soros, linai ir kanapės.

Visoje Baltijos pakrantėje išaugo prekyba bronza, susidarius Baltijos prekybos keliui (circum) sumažėjo Sembos reikšmė, atsirado nauji Saremos bei Šiaurės Estijos pakrantės prekybos arealai. Tai rodo ir pirmojo tūkstantmečio iki m. e. pirmosios pusės laivo pavidalo kapai. Išsiplėtė baltams priskiriamos brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorija. Pripetės baseine bronzos amžiaus pabaigoje pradeda formuotis Milogrado kultūra, rytuose - Dniepro-Dauguvos kultūra, į šiaurę nuo Dauguvos ir Estijoje - Ašvos kultūra.

Nortikių tipo kovos kirviai, vienintelis dirbinių tipas, perimtas ir vakarų kaimynų, pirmiausia Lužitėnų kultūros gyventojų, paplito nuo Latvijos iki Danijos.

Šaltiniai

↑ Aleksiejus Luchtanas. Bronzos amžius Lietuvoje. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 521 psl.

Literatūra

Anthony F. Harding: European Societies in the Bronze Age. Cambridge, 2000
Elena Grigalavičienė. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995
M. Gimbutas. Bronze Age cultures of Central and Eastern Europe. London, 1965
Hermann Müller-Karpe. Handbuch der Vorgeschichte. Bronzezeit Bd. 4 T. 3. München, 1980, ISBN 3-406-07941-5
K. Kristiansen. Europe Before History. Cambridge, 1998.
Lietuvos TSR archeologĳos atlasas: akmens ir žalvario amžiaus paminklai. / R. Rimantienė, E. Grigalavičienė, O. Bogušienė. Vilnius, 1975
Wolfgang Schuller. Das Erste Europa. 1000 v. Chr.-500 n. Chr. (Handbuch der Geschichte Europas, Band 1) (UTB Band 2497). Ulmer Verlag, Stuttgart, 2004,

Nuorodos

[1] Aleksiejus Luchtanas. Bronzos amžius Lietuvoje. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 521 psl.

[1]