Jaunesnioji Eda
Jaunesnioji Eda arba Prozinė Eda – XIII amžiaus senovės skandinavų mitologijos traktatas ir poetikos vadovėlis, kuriame kalbama apie skaldų eilėdarą ir poetinę kalbą. Traktatas parašytas islandų mokslininko, teisininko ir istoriko Snorio Sturlusono apie 1222–1225 m.
Jaunesniąją Edą sudaro keturios dalys: „Prologas“, kuriame pasakojama apie tai, kad įvairūs pagoniški tikėjimai kilo iš to, jog žmonės užmiršo tikrąjį Dievą, „Giulvio žavėjimas“ (Gylfaginning) – sistemingai išdėstytas „Vyresniosios (Poetinės) Edos“ mitologinių giesmių perpasakojimas, pradedant pasaulio sukūrimu ir baigiant pasaulio pabaiga bei naujo pasaulio sukūrimu, „Poezijos kalba“ (Skáldskaparmál) – skyrius apie skaldų poetinės raiškos priemones, bei „Metrų išskaičiavimas“ (Háttatal); ši dalis skirta skaldų eilėdarai, joje cituojami skaldų posmai.[1]
Jaunesnioji Eda taip pavadinta vėliau, kad būtų galima ją atskirti nuo rankraščio tuo pačiu – Edos – pavadinimu, kuriame užrašytos seniausios skandinavų mitologijos giesmės.[2]
Rankraščiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Yra išlikę šeši Snorio Edos rankraščiai. Visuose, išskyrus Utrechto kodeksą, yra ir kitų, su Snorio Eda nesusijusių tekstų.
Upsalos kodeksas (Codex Upsaliensis, apie 1300 m.) yra seniausias išlikęs Prozinės Edos rankraštis. Jame, be Snorio Edos, yra ir Sturlungų genealogija, skaldų sąrašas (Skáldatal) bei teisininkų sąrašas. Šio kodekso įžangoje taip pat yra įrašas, nurodantis Snorio Sturlusono autorystę.[3] Pirmojo Edos skyriaus (Gylfaginning) pavadinimas iš visų rankraščių yra tik Upsalos kodekse. Rankraštis saugomas Upsalos universitete, Švedijoje.
Karališkasis kodeksas (Codex Regius, 1300–1325 m.) laikomas lengviausiai suprantamu ir esančiu arčiausiai Snorio Sturlusono Edos originalo. Saugomas Aurdnio Magnusono islandų studijų institute Reikjavike. Kiti rankraščiai yra Vormo kodeksas (Codex Wormianus, apie 1350 m.), saugomas Aurdnio Magnusono rankraštyne (Den Arnamagnæanske håndskriftsamling) Kopenhagoje, bei Utrechto kodeksas (Codex Trajectinus, apie 1600 m.), saugomas Utrechto universitete, Nyderlanduose.[4]
Taip pat išlikę keturi rankraščių fragmentai ir nemažai nuorašų iš vėlesnių amžių. Kai kurie iš jų iliustruoti.[5]
Pavadinimo kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Edos (Vyresniosios ir Jaunesniosios) pavadinimo kilmė nėra aiškiai žinoma. Pats Snoris Sturlusonas veikalo taip nepavadino, yra žinoma, kad pavadinimą Jaunesniajai Edai suteikė kitas autorius XIV a. pr. rankraštyje.[6] Yra kelios teorijos, iš kur galėjo kilti šis pavadinimas:
- Edda senąja islandų kalba reiškia „prosenelė, senelė“, tačiau neaišku, kuo tai galėtų būti susiję su giesmėmis ir poezija. Sivert N. Hagen teigia, kad ši teorija mokslininkų atmesta ir tėra tik „romantistinės filologijos klaidų pavyzdys“. Pasak jo, teorija yra pernelyg „graži“ ir miglota, kad būtų teisinga.[7]
- Žodis edda reiškia „poetika“, šis žodis kildinamas iš senosios islandų kalbos žodžio oðr, kuris reiškia „eilės, poezija“.
- Edda siejama su pietų Islandijos gyvenviete Odžiu (Oddi), kur Snoris Sturlusonas praleido savo jaunystę. „Edda“ šiuo atveju reiškia „Odžio knyga“, „Knyga iš Odžio“. Ši teorija šių dienų mokslininkų traktuojama kaip labiausiai tikėtina.[8]
Turinys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prologas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prologas – pirmoji Jaunesniosios Edos dalis. Ji gana reikšmingai skiriasi nuo kitų Edos dalių, ypatingai sakinių struktūra ir turiniu. Prologe pasakojama apie tai, kad pagonių religijos kilo iš nežinojimo, žmonėms pamiršus tikrąjį dievą. Senovės skandinavų dievai laikomi sudievintais praeities herojais, lyginami su graikų ir romėnų didvyriais. Šioje dalyje mėginama sugretinti šiaurės tautų tikėjimą su viduramžių krikščionybės idėjomis, taip siekiant Edoje pasakojimus mitus pateisinti prieš viduramžių bažnyčią.[9]
Giulvio žavėjimas (Gylfaginning)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antroji dalis laikoma pačia svarbiausia Jaunesniojoje Edoje. Šią dalį sudaro sistemingai išdėstyti skandinavų mitai: apie pasaulio sukūrimą, sandarą ir baigtį, apie dievus ir deives bei kitas mitologines būtybes. Giulvio žavėjimas parašytas viduramžių dialogo forma tarp švedų karaliaus ir trijų dieviškų esybių. Giulvis, persirengęs klajokliu ir iškeliavęs ieškoti asų. Asai Giulviui sukuria viziją, kurioje prabangioje menėje jį pasitinka trys esybės, kurios visos kartu iš tiesų yra Odinas: Aukštasis, Lygiai Aukštas ir Trečiasis. Giulvis šioms esybėms užduoda įvairius klausimus, o esybės jam atsako. Vėliau vizija išnyksta.[10]
Poezijos kalba (Skáldskaparmál)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Trečioji Jaunesniosios Edos dalis. „Poezijos kalboje” aptariamos skaldų poetinės raiškos priemonės, tokios kaip heiti (poetiniai sinonimai) ir keningai (metaforomis grįsti daugianariai pakaitalai įprastiems žodžiams). Šios poetinės priemonės aiškinamos per pavyzdžius, pateikiamus mituose, herojinėse sakmėse ir skaldų posmuose. „Poezijos kalba” parašyta dialogo forma, tačiau ši forma neišlaikyta iki galo: dalies viduryje pereinama prie trečiojo asmens pasakojimo.
Šioje Jaunesniosios Edos dalyje atpasakojamos herojinės sakmės apie Karalių Jormurneką, danų karį Hrolfą Krakį, bei plačiai žinomą Volsungų sagą ir herojų Sigurdą, kuris turi savo atitikmenis kitų germanų tautų mituose ir herojiniuose epuose.[11] “Poezijos kalba” baigiama tulomis (Þulur) – aliteruojančiais vardų ir poetinių sinonimų sąrašais. Yra manančių, kad šiuos išskaičiavimus parašė ne Snoris, jie buvo pridėti perrašinėjant Edos rankraščius.[12]
Metrų išskaičiavimas (Háttatal)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paskutinė Jaunesniosios Edos dalis. Neabejojama, kad šią dalį parašė Snoris Sturlusonas. Metrų išskaičiavimas skirtas skaldų eilėdarai, šioje dalyje cituojami skaldų posmai, iliustruojantys skirtingus metrus ir jų variantus. Plačiausiai aptariamas ir iliustruojamas drotkvetas – sudėtingiausias skaldų metras. Šiam metrui skiriami 48 skaldų posmai, iliustruojantys įvairius metro variantus. Kiekvienam posmui skirtas ir prozinis komentaras, tačiau dalies pabaigoje šių komentarų nebėra. Cituojami skaldų posmai sudaro vientisą poemą – panegiriką, skirtą Norvegijos karaliui Hakonui Hakonarsonui ir jį auklėjusiam jarlui Skuliui. Ši dalis retai verčiama iš senosios islandų kalbos, nes perteikti visus skaldų eilėdaros niuansus yra labai sudėtinga.[13]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ruseckienė, Rasa. Snoris Sturlusonas, jo Eda ir skaldai. In "Edda". Akademinė leidyba, 2017, p. 11-13. ISBN 978-9955-33-704-1
- ↑ Kimberly Lin (2017-03-21). „Edda“. Ancient History Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2020-11-05.
- ↑ Lassen, Annette. „Reviw. The Uppsala Edda. DG 11 4to by Snorri Sturluson, Heimir Pálsson and Anthony Faulkes“. In The Journal of English and Germanic Philology (anglų). 114 (1 (January, 2015): 122.
- ↑ „Snorri's Edda:The Prologue and Gylfaginning: The 4 Primary Manuscripts“. Germanic Mythology. Nuoroda tikrinta 2020-11-13.
- ↑ Ruseckienė, Rasa. Snoris Sturlusonas, jo Eda ir skaldai. In "Edda". Akademinė leidyba, 2017, p. 14. ISBN 978-9955-33-704-1
- ↑ Kimberly Lin (2017-03-21). „Edda“. Ancient History Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2020-11-05.
- ↑ Hagen, Sivert N. „On the Origin of the Term Edda“ (PDF). In “Modern Language Notes“ (anglų). 19 (May, 1904) (5): 127 p.
- ↑ Kimberly Lin (2017-03-21). „Edda“. Ancient History Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2020-11-05.
- ↑ Ruseckienė Rasa. Snorri Sturluson. „Edda” (ištraukos). In Mimiro šaltinis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, 137 p. ISBN 9986-19-550-0
- ↑ Byock, Jesse L. Introduction. In The Prose Edda. Penguin Classics, 2005 (e. knyga)
- ↑ Byock, Jesse L. Introduction. In The Prose Edda. Penguin Classics, 2005 (e. knyga)
- ↑ Ruseckienė, Rasa. Snoris Sturlusonas, jo Eda ir skaldai. In "Edda". Akademinė leidyba, 2017, p. 13. ISBN 978-9955-33-704-1
- ↑ Ruseckienė, Rasa. Snoris Sturlusonas, jo Eda ir skaldai. In "Edda". Akademinė leidyba, 2017, p. 13. ISBN 978-9955-33-704-1
| |||||||||||||||||||||||||||
