Janas Dlugošas

Janas Dlugošas lenk. Jan Długosz

Jano Dlugošo portretas, nutapytas Walery Eljasz-Radzikowskiego, 1889 m.

Vieniava

Gimė	1415 m. gruodžio 1 d. Bžežnica
Mirė	1480 m. gegužės 19 d. (64 metai) Krokuva
Tėvas	Jonas Dlugošas iš Niedzielsko

Veikla	lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas.

Vikiteka	Janas Dlugošas

Janas Dlugošas (lenk. Jan Długosz; 1415 m. gruodžio 1 d. Bžežnica, Radomo pavietas – 1480 m. gegužės 19 d. Krokuva) – lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas.

Biografija

Bajoras, kilęs iš Vieniavos herbo giminės. Tėvas Jonas Dlugošas iš Niedzielsko, riteris, Žalgirio mūšio dalyvis. Mūšyje jis paėmė į nelaisvę Brandenburgo komtūrą Markvardą Zalsbachą ir už tai gavo valdyti Bžežnicos seniūniją. Su dviem žmonomis jis turėjo 12 vaikų, iš kurių trys turėjo Jano vardą. Vyriausiasis tapo lenkų istoriografijos tėvu.

Janas mokėsi Novy Korčino (dab. Švento Kryžiaus vaivadija), kurio seniūnas iš pradžių buvo tėvas, parapinėje mokykloje. 1428–1431 m. studijavo Krokuvos universitete, tačiau jokio laipsnio neapsigynė. Nuo 1431 m. būsimojo kardinolo Z. Olešnickio dvariškis, viešasis notaras, 1439–1455 m. sekretorius, kancleris. Globėjui 1455 m. mirus perėjo į tarnybą karaliaus rūmuose.

1435–1478 m. dalyvavo įvairiose diplomatinėse misijose bei derybose su Roma, Vokiečių ordinu, Čekija, Vengrija. Nuo 1467 m. Kazimiero Jogailaičio sūnų auklėtojas.

Nuo 1436 m. Krokuvos kanauninkas, 1440 m. įšventintas kunigu. 1479 m. karaliaus nominuotas Lvovo arkivyskupu, bet mirė nesulaukęs popiežiaus patvirtinimo.^[1]

Istorikas

J. Dlugošas sukaupė vertingų, dažniausiai nepasiekusių mūsų laikų, dokumentų ir nuorašų rinkinių apie Lenkijos ir Vokiečių ordino santykius 1339–1422 m. (Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum 1440–1480, išleista 1855–1856 m., priedai 1880 m., 3 t. 1890–1935 m.), Žalgirio mūšyje paimtų kryžiuočių vėliavų aprašymus (Banderia Prutenorum), Lenkijos herbų aprašus ir atvaizdus (Insignia seu clenodia incliti Regni Poloniae 1458–1480, išleista 1851 m., 1885 m., 1931 m.), Krokuvos vyskupijos beneficinių aktų knygą (Liber beneficiorum dioecesis Cracoviensis 1470–1480, išleista 1863–1864 m.) Parengė šv. Stanislovo (išleista 1511 m.), šv. Kunigundos (Kingos, išleista 1887 m.), Krokuvos, Plocko, Poznanės vyskupų bei Gniezno arkivyskupų, kardinolo Z. Olešnickio ir kitų gyvenimų aprašymus (Vitae episcoporum Poloniae, išleista 1887 m.).

Daug rašė apie Lietuvą, apibūdino senąją lietuvių religiją.

Kronika

Svarbiausias veikalas – 12 knygų Lenkijos kronika nuo legendinių laikų iki 1480 m. „Garbingos Lenkijos karalystės metraščiai arba kronikos“ (Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae 1455–1480 m., pradėta leisti 1615 m., visas leidimas 1701–1703 m. ir 1873–1878 m., vertimas lenkų kalba Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego 1867–1869 m. Naujas kritiškas leidimas pradėtas 1964 m., jo lenkiškas vertimas – 1961–2006 m. Lietuvių kalba fragmentai spausdinti 1955 m., 1996 m.

Kronikoje gausiai panaudotos daugelis istorinių šaltinių – lenkų kronikos, lietuvių, Rusios, čekų, vengrų, kryžiuočių ir kt. metraščiai bei kronikos, įvairūs jam prieinami dokumentai, amžininkų liudijimai. Spėjama, kad žinių surinko ir iš Krokuvoje studijuojančių lietuvių, Lietuvoje gyvenusių Kazimiero Jogailaičio dvariškių.

Medžiaga išdėstyta išlikusių Livijaus dekadų pavyzdžiu. Nors yra chronologijos, genealogijos, toponimikos ir kitų netikslumų, politinių aktualijų sukeltų nuostatų, šis veikalas – vienas svarbiausių ir nuosekliausių Lietuvos istorinių šaltinių, ypač nuo 1382 m. Pirmoji žinia apie lietuvius datuojama 1205 m.

Vienas pirmųjų išdėstė romėniškąją lietuvių kilmės teoriją. Smulkiai aprašyti Vytauto ir Jogailos nesutarimai, 1387 m. Aukštaičių ir 1413–1417 m. Žemaičių krikštas, 1410 m. Žalgirio mūšis. Greta objektyvių, kitais šaltiniais patvirtintų žinių, Kronikoje yra tendencingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikos vertinimų, spėjama, daugiausia dėl globėjo Z. Olešnickio įtakos. Kronika padarė poveikį daugeliui Vidurio Rytų Europos viduramžių istoriografų.

Ištraukos

Ištraukos apie lietuvių kilmę iš romėnų:^[2]

997 metai: „<...> Nes prūsai, lietuviai ir žemaičiai buvo, kaip žinoma, vienodų papročių, kalbos ir giminės, ir, kai Italijoje prasidėjo pilietiniai karai tarp Cezario ir Pompėjaus ir Italija verkė, jie, palikę senas gyvenamąsias vietas, atvyko į tas žemes, kuriose dabar ir gyvena ir įkūrė savo gyvenvietes tuščiose vietose, apsuptose upių, pelkių, įkūrė Romos pavyzdžiu pagrindinį miestą Romovę ir pasodino ten vyriausiąjį žynį. Ir nors šios tautos skiriasi žodžių tarimu, jos, kaip lenkai, čekai ir rusai, daug kuo artimi.“

„Nors ir mažai žinoma, kadangi niekas iš rašytojų nepaliko duomenų, kokiu būdu ir iš kur lietuvių ir žemaičių tautos atvyko į šias šiaurines vietas, kuriose dabar ir gyvena, o taip pat iš kokios tautos jie yra kilę, taičiau atrodo teisingas spėjimas, kuris veda link išvados (turint omenyje garsinę kalbos sudėtį, taip ir sutampančias kalbos dalis), kad lietuviai ir žemaičiai – lotynų kilmės.“

Ištraukos apie Lietuvos krikštą:^[2]

1387 metai: „Kadangi lenkų karalius Vladislovas [Jogaila], sudarydamas sutartį su Lenkijos karalyste ir karaliene Jadvyga, įsipareigojo lietuvių tautą ir šalį iš stabmeldystės ir pagonybės nukreipti į tikrąjį Dievą ir katalikų tikėjimą ir kadangi karalius visa širdimi siekė platinti katalikišką tikėjimą, jis vyksta į Lietuvą. Atvykęs į Lietuvą, karalius Pelenų dieną ruošia suvažiavimą Vilniuje. <...> Daugelį dienų lenkų karalius Vladislovas, padedamas katalikų kunigaikščių, dėjo daug pastangų, kad riteriai ir paprasti žmonės, atsisakę neteisingų dievų, kuriems jie ...iki tol lenkėsi, sutiko gerbti vienintelį tikrąjį Dievą ir lenktis jam bei turėti krikščionišką tikėjimą. Barbarai, betgi, priešinosi ir pareiškė, kad iš jų pusės būtų nesąžininga, priešingai protėvių papročiams, išduoti save, palikti ir apleisti savo dievus, iš kurių pagrindiniai buvo: ugnis, kurią jie laikė amžina, ją degindavo žyniai dieną ir naktį; miškai, kuriuos jie laikė šventais; žalčiai ir gyvatės, kuriuose, pagonių tikėjimu, gyvena dievai. <...> Ši ugnis, barbarų laikoma amžina ir saugojama Vilniuje, pagrindiniame mieste ir tautos sostinėje <...> Be to tam tikrose vietose, kur buvo reikalinga, įkūrė septynias parapines bažnyčias, būtent: Vilkomirgėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Obolcuose ir Hainoje. Visos parapijos įkurtos pagonių lietuvių gyvenamose vietose.“

Ištraukos apie Žemaitiją:^[2]

1405 metai: „Po to lietuvių kunigaikštis Aleksandras Vytautas, nusileisdamas kryžiuočių reikalavimams ir pavargęs nuo jų, sudaro taiką, greičiau būtiną, negu garbingą; jis sutinka atsisakyti nuo Žemaičių žemės ir jėga priversti žemaičius pripažinti magistro ir Ordino valdžią, nors lenkų karalius Vladislovas [Jogaila] tam smarkiai prieštaravo ir priešinosi; <...> žemaičiai ateidavo iš miškų pas kunigaikštį Aleksandrą [Vytautą] ir jo karius su verksmu ir gailestingais maldavimais, kad neleistų juos atskirti nuo savo kunigaikštystės ir nuo lietuvių, su kuriais jie sudarė vieną gentį ir tautą kaip pagal kalbos panašumą, taip ir pagal papročius (nes Žemaitija jų kalboje reiškia „žemutinę“ žemę, gavusi šį pavadinimai skirtingai nuo Lietuvos, kurią abi gentys vadina „aukštutine“), kadangi, kalbėjo jie, būdami jo savais ir patikimais valdiniais ir draugais, jie jokiu būdu nenori pripažinti teutonų riterių valdžios...“

1409 metai: „Tokiu būdu, magistras ir Ordinas, kaip tapo žinoma, taip buvo įžeisti Žemaitijos sugražinimu (įvykdytu kunigaikščio Aleksandro Vytauto) į Lietuvos sudėtį, kad, nors ir nepasiryžo atvirai kariauti su lenkais, užgniaužė pyktį ir persipildė verdančiu pykčiu.“

Požiūris į Lietuvą

Janas Dlugošas savo Kronikoje menkina lietuvius, dažnai siekdamas iškelti lenkų įvaizdį. Jis apibūdina Lietuvos kraštą kaip „ištisą dykvietę – kur vien tik žvėrys gali išgyventi“. Anot jo, išskyrus du vasaros mėnesius, Lietuvoje viešpatauja žiaurūs šalčiai, dėl kurių lietuviai gausiai miršta ir masiškai nušąla nosis, todėl jie priversti kūrenti laužus, idant dirbtinai sukurta šiluma subrandintų kitaip neprinokstančius javus. Jo teigimu, patys lietuviai „pati primityviausia tauta tarp Šiaurės tautų“, tarpusavyje kalbanti šiek tiek pagadinta lotynų kalba, nes yra kilę iš senovės romėnų. Iki Jogailos pakrikštijimo garbinę tuos pačius pagoniškus dievus, kokius garbino „lietuvių protėviai – romėnai, kažkada persikraustę iš Romos imperijos į nederlingas Lietuvos žemes“.^[3]

Išnašos

↑ Janas Dlugošas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 31 psl.
↑ ^2,0 ^2,1 ^2,2 „Analai arba šlovingos Lenkijos karalystės kronika“. lt.litviny.net. Suarchyvuotas originalas 2022-01-20. Nuoroda tikrinta 2022-06-16.
↑ Dlugošas, Janas (1981). „Dešimta knyga“. Roczniki czyli Kroniki slawnego Krolewstwa Polskiego (lenkų). Varšuva. pp. 215–221.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)

Šaltiniai

„Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae“ XIX a. publikacija originalo kalba (pavadinimu Historia Polonica).

[1] Janas Dlugošas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 31 psl.

[:0-2] 2,0 ^2,1 ^2,2 „Analai arba šlovingos Lenkijos karalystės kronika“. lt.litviny.net. Suarchyvuotas originalas 2022-01-20. Nuoroda tikrinta 2022-06-16.

[3] Dlugošas, Janas (1981). „Dešimta knyga“. Roczniki czyli Kroniki slawnego Krolewstwa Polskiego (lenkų). Varšuva. pp. 215–221.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)

[1]

[2]

[3]