Gulbė nebylė

Cygnus olor

Gulbės nebylės (Cygnus olor)

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Žąsiniai paukščiai ( Anseriformes)
Šeima:	Antiniai ( Anatidae)
Gentis:	Gulbės ( Cygnus)
Pogentė:	Olor ( Olor)
Rūšis:	Gulbė nebylė ( Cygnus olor)

Binomas

Cygnus olor
J. F. Gmelin, 1789

Gulbės nebylės
paplitimo arealas pasaulyje:

. perimvietės

. sėslios

. žiemavietės

Gulbė nebylė (Cygnus olor) – žąsinių (Anseriformes) būrio, gulbių (Cygnus) genties, Olor pogentės labai stambus vandens paukštis.

Išvaizda

Patinas ir patelė baltos spalvos. Snapas oranžiškai raudonas, pamatinėje dalyje yra juodas gumbas. Plikas odos plotelis tarp snapo ir akių, nagas ir antsnapio kraštai juodi. Patelė mažesnė, gumbas snapo pamate taip pat mažesnis. Jaunikliai rusvai pilki, jų kūno apačia balsva. Juodo gumbo snapo pamatinėje dalyje nėra. Kojos melsvai pilkos.

Gulbė nebylė yra stambiausia pasaulyje skraidančių paukščių rūšis ir stambiausia pagal kūno maksimalų svorį Lietuvos paukščių rūšis, o pasaulyje dešimta pagal kūno maksimalų svorį paukščių rūšis. Vienas individas yra svėręs 23 kilogramus^[2].

Gulbių nebylių patinai stambesni už pateles:

suaugęs patinas sveria 8,9–15,5 kg
suaugusi patelė 6,8–11,0 kg^[3]
kūno ilgis 140–160 cm (rečiau pasitaiko 125–170 cm)
sparnų ilgis 53–62,3 cm
išskleistų dviejų sparnų ilgis 200–240 cm
snapas 6,9–9 cm
čiurna 10–11,8 cm

Gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės išvaizda yra panaši – baltas plunksninis apdaras, o gulbės nebylės tik nežymiai didesnės ir sunkesnės už giesmininkes. Didžiausias skirtumai pagal kuriuos galima nustatyti rušinę priklausomybę, tai kad gulbės nebylės snapas – oranžinis ar rausvai oranžinis, virš snapo gerai išsiskiriantis juodas gumbas, o giesmininkės snapas yra geltonas, be to, ji neturi gumbo virš snapo.

Paplitimas

Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Usūrio. Arealas šiaurėje siekia pietų Skandinaviją, Obės aukštupį, pietuose – Tibetą, Iraną, Mažąją Aziją, Balkanus, pietų Prancūziją. Žiemoja Europoje, Viduržemio, Juodosios, Kaspijos jūrų pakrantėse. Lietuvoje įprasta rūšis.

Gyvena stovinčio vandens telkiniuose (ežeruose, tvenkiniuose, senvagėse) arba lėtose upėse.

Lietuvoje

Iki XX amžiaus 4 dešimtmečio Lietuvoje gulbės buvo beveik išnykusios. Tačiau jų populiacija atsikūrė Tado Ivanausko rūpesčiu iš Žuvinto ežero, kur jos buvo labai saugomos. Remiantis naujausiais tyrimais, XXI a. antro dešimtmečio pabaigoje peri 1000–1200 gulbių nebylių porų. Stebimas tam tikras populiacijos mažėjimas, tačiau populiacijos būklė tebėra gera. Kelis kartus daugiau yra neperinčių (lytiškai nesubrendusių) gulbių, kurios formuoja nelizdines sankaupas, bet tikslus tokių jaunų gulbių nebylių skaičius nežinomas.^[4]

Dėl gan šiltų žiemų Lietuvoje didelė dalis gulbių nebylių lieka žiemoti. Tuomet jos susitelkia į būrius, klajoja ir gyvena neužšąlančiuose miestų vandens telkiniuose bei minta žmonių paliekamu lesalu.

Elgsena

Lytiškai nesubrendusios gulbės nebylės, sugrįžta į savo gimtąsias vietas, bet perėti pradeda tik trečiais gyvenimo metais. Gulbės nebylės susiporuoja visam gyvenimui. Lizdą krauna sunkiai pasiekiamose pakrančių kertėse. Deda 3–10 kiaušinius, vidutiniškai 5–8 kiaušinius kovo–gegužės mėnesiais. Peri 34–38 paras.

Gulbės nebylės skrisdamos leidžia į kriuksėjimą panašius garsus – jos taip komunikuoja. Joms skrendant girdėti į švilpimą panašūs garsai, kurį sukelia jų sparnų mostais skrodžiamas oras.

Amžius

Jos dažniausiai išgyvena 16-20 metų. Danijoje buvo rasta negyva gulbė nebylė, kuri 1970 metais buvo sužieduota šiaurinėje Vokietijoje – ji išgyveno 40 metų, kas šiems paukščiams yra daug. Iki tol buvo žinoma išgyvenusi 28 metus^[5].

Mityba

Minta įvairia vandens augalija.

Santykiai su žmonėmis ir paukščiais

Yra pasitaikę atvejų, kada gulbės nebylės puola ir nužudo suaugusias antis, žąsis ir jų jauniklius^[6]. Gulbė nebylė gindama savo jauniklius ir teritoriją, puola, veja ne tik kitus vandens paukščius, bet ir žmones.