Autizmas

Autizmo spektro sutrikimai
Berniuko su autizmo sindromu sudėliota tiksli žaislų linija
ICD-10	F84,

Autizmas arba autizmo spektro sutrikimai (angl. Autism spectrum disorder; ASD) – vystymosi sutrikimas, paprastai pasireiškiantis iki 3 metų vaikams. Pasižymi įprastų socialinių ir bendravimo įgūdžių sutrikimo raida. Išskiriami trys simptomai: nuoseklus tam tikrų socialinių interesų trūkumas, komunikacijos stoka ir pasikartojančios griežtos tvarkos veiksmų sekos. Šie požymiai gali pasitaikyti ir nesant autizmo, todėl jis diagnozuojamas tik turintiems akivaizdžius visus tris simptomus. Autizmo sukeliami raidos nukrypimai yra plataus spektro, todėl kiekvienam individui pasireiškia skirtingo sunkumo simptomais. Pavyzdžiui, vieni vaikai gali kalbėti normaliai, kiti kalba sunkiai arba visiškai nekalba.

Tiksli autizmo priežastis nenustatyta. Spėjama, kad tam tikri genetiniai ir aplinkos veiksniai nulemia sutrikimą. Statistiškai autizmo sindromą turi apie 1 % populiacijos, berniukams sutrikimas nustatomas iki 5 kartų dažniau negu mergaitėms.

Autizmui būdingi pakitimai įvairiose smegenų zonose. Jei autizmas ar autizmo spektro raidos sutrikimas negydomas, daugelis vaikų neišvysto pakankamų socialinių įgūdžių: jie gali neišmokti kalbėti ir deramai elgtis, tik labai maža dalis visiškai atsistato savaime. Yra įvairių efektyvios pagalbos būdų, tačiau jų poveikis kiekvienam skirtingas, nėra universalaus gydymo metodo. Kuo anksčiau pradedama teikti efektyvi pagalba ir ugdymas, tuo geresnė prognozė ir didesnė atsistatymo tikimybė.

Autizmas pirmą kartą aprašytas 1943 metais JAV gydytojo Leo Kanerio Baltimorės Johns Hopkins vardo universitete ir beveik tuo pat metu Austrijos gydytojo Hanso Aspergerio. Pagal naują klasifikaciją tarp autizmo ir Aspergerio sindromo skirtis nedaroma.

Simptomai

Autizmui būdingi daugelio smegenų dalių pakitimai.

Autizmas yra įvairaus laipsnio nervų sistemos vystymosi nukrypimas, pasireiškiantis kūdikystėje ar vaikystėje, kuriam nebūdinga savaiminė remisija. Simptomai išlieka ir sulaukus pilnametystės, tačiau būna nebe tokie akivaizdūs. Vaikui vystantis nuo kūdikystės iki brandos, autizmas pasireiškia skirtingai. Autizmo raida taip pat priklauso nuo vaiko patiriamų išgyvenimų. Autistiškas vaikas mokosi ir keičiasi, tačiau ne visada norima kryptimi.

Autizmui diagnozuoti būtini šie požymiai:

• Sutrikęs socialinis vystymasis: akių kontakto ir kūno kalbos stoka; bendraamžių draugystės stoka; spontaniško dalijimosi ir noro bendrauti stoka; socialinio – emocinio abipusiškumo stoka;
• Komunikacijos problemos: kalbėti pradeda mokytis arba išmoksta pastebimai per vėlai; kalba stereotipinė, pasikartojanti, išskirtinė; neišsivystę pokalbio įgūdžiai; neišsivystę vaizdavimo įgūdžiai, sunkumai kūrybiniuose žaidimuose;
• Ribotas, stereotipinis, pasikartojantis elgesys: susirūpinimas neįprastais užsiėmimais; prisirišimas prie nefunkcinės rutinos ar ritualų; stereotipiniai, pasikartojantys judesiais; susirūpinimas atskiromis daiktų dalimis.

Kiti paplitę pašaliniai aspektai, tačiau nėra būtini diagnozei:

• sensorinio pajautimo nukrypimai;
• mąstymo trūkumai;
• emocinis paprastumas;
• padidėjęs streso ar nerimo lygis.

Socialinis vystymasis

Autistai judesio atlikimui naudoja kitas smegenų sritis (geltona) nei šio sindromo neturintys (mėlyna)

Socialinio bendravimo trūkumai skiria autizmo sindromą nuo kitų vystymosi sutrikimų.

Autistams pasireiškiantys kokybiniai socialinio bendravimo sutrikimai:

• intuicijos stoka suprantant kitus žmones ten, kur sindromo neturintiems žmonėms dažnai atrodo savaime suprantama;
• kalbą lydinčių gestų, padedančių pabrėžti mintis, stoka;
• sunkumai ar nesugebėjimas bendrauti su bendraamžiais atitinkamai pagal protinį amžių ir tam esant pakankamai galimybių, įskaitant abipusį dalinimąsi interesais, veikla bei emocijomis;
• socialinio ir emocinio bendravimo stoka: silpnas arba sutrikęs atsakas į kito žmogaus emocijas, nesugebėjimas moduliuoti elgesio pagal socialinį kontekstą arba silpna socialinio elgesio, komunikavimo, emocijų integracija;
• spontaniško siekio dalintis su kitais žmonėmis malonumais, interesais arba siekiais stoka;
• polinkis į sustabarėjimą ir griežtą tvarką daugelyje kasdienės veiklos situacijų (tai būdinga tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus);
• būdingas savitas svyravimas į priekį ir atgal;
• pažeista balso moduliacija.

Socialinio vystymosi sutrikimai stebimi anksti vaikystėje. Kūdikiai rodo mažiau dėmesio socialiniams dirgikliams, šypsenai; į kitus žiūri daug rečiau, dažnai nekreipia dėmesio į ištartą savo vardą. Pradėję vaikščioti kūdikiai nemėgsta akių kontakto. Trejų – penkerių metų autisto sindromą turintys vaikai dažnai nerodo socialinio supratimo. Ypač ankstyvoje vaikystėje jie gali būti prisirišę prie neįprastų, dažniausiai kietų, daiktų. Vaikams gali reikėti ypatingų nefunkcinio pobūdžio ritualų, gali pasireikšti specifinis susidomėjimas datomis, tvarkaraščiais, sąrašais ir pan. Autizmo sindromą turintys vyresni vaikai ir suaugę prasčiau atpažįsta veidus ir reiškia emocijas.

Priešingai paplitusiam įsitikinimui, autisto sindromą turintys vaikai nenori būti vieniši, tačiau draugystės užmezgimas ir plėtojimas jiems yra itin sudėtingi. Vienišumo jausmo stiprumas autistams vaikams priklauso nuo draugysčių kokybės, o ne draugų skaičiaus.

Dažnai laikoma, kad autistai yra agresyvūs ir linkę smurtauti, tačiau tai mažai sistemiškai tyrinėta. Riboti tyrimų duomenys rodo, kad protiškai atsilikusių vaikų autizmas yra susijęs su agresija, turto niokojimu ir įniršio priepuoliais. Kiti tyrimai parodė, jog į sunkius nusikaltimus labiau linkę papildomų psichopatologijų (pavyzdžiui, psichozių) turintys asmenys.

Komunikacija

Maždaug nuo trečdalio iki pusės autistų neišvysto natūralios kalbos, kuri patenkintų jų kasdieninius bendravimo poreikius. Autistams būdingas blogas sinchroniškumas ir subtilaus sugebėjimo bendrauti trūkumas pokalbio metu, nelanksti kalbos išraiška ir kūrybingumo bei vaizduotės stoka mąstymo procesuose. Jie stokoja gestų, kurie padeda kitiems suvokti kalbėjimo mintį. Šiems vaikams būna pažeista balso moduliacija. Jų emocinė reakcija į kitų žmonių bandymus užmegzti kontaktą nepakankama.

Bendravimo skirtumai gali pasireikšti nuo pirmųjų gyvenimo metų: ankstyvoje vaikystėje pradeda vėliau guguoti ir eksperimentuoti su garsais, būdingi neįprasti bendravimo gestai, susilpnėjusi atsakomoji reakcija, kitokia balso struktūra. Dvejų, trejų metų amžiaus autizmo sindromą turintiems vaikams būdinga mažiau įvairi kalba (įskaitant priebalses, žodžius, ir žodžių junginius); jų gestai dažnai nėra suderinti su žodžiais. Šie vaikai rečiau ko nors prašo, dalinasi įspūdžiais ar išmėgina ką naujo, būdinga echolalija – kitų kalbėjimo atkartojimas. Asociacijų kūrimas, jungimas bei dėmesys yra būtinas žmogaus suvokimui bei kalbai ir šių savybių neturėjimas yra vienas iš autizmo sindromo skiriamųjų bruožų. Pavyzdžiui, vaikas gali pažiūrėti į rodančią ranką vietoj rodomo objekto ir pats nepajėgti nurodyti objektų, siejamų su kalba ar kalbančiojo patirtimi. Turintys autizmo sindromą gali turėti sunkumų su vaizduotės reikalaujančiais užsiėmimais bei minčių vaizdinių išreiškimu kalba.

Pasikartojantis elgesys

Autizmo sindromą turintys žmonės dažnai pasižymi ribotu, stereotipiniu bei pasikartojančiu elgesiu, kurio formos yra:

• Stereotipija (angl. stereotypy) – beprasmis judėjimas, toks kaip rankos plaikstymas, galvos sukinėjimas, viso kūno sūpavimas
• Įtraukiantis elgesys (angl. compulsive behavior) – tikslingas elgesys, paprastai laikantis tam tikrų taisyklių (pvz., daiktų rikiavimas)
• Tapatiškumas (angl. sameness) – pasipriešinimas pokyčiams (pvz., primygtinis reikalavimas, kad baldai nebūtų perstumdyti).
• Ritualai (angl. ritualistic behavior) – kasdieninio veiksmo atlikimas kiekvieną kartą tuo pačiu būdu (pavyzdžiui, vienoda mityba ar apranga). Ši forma glaudžiai susijusi su tapatiškumu, siūloma šias dvi elgesios formas klasifikacijoje sujungti.
• Suvaržytas elgesys (angl. restricted behavior) – susikaupimo, domėjimosi ar aktyvumo ribotumas (pvz., susidomėjimas vienintele televizijos programa ar žaislu)
• Savižala (anlg. self–injury) – veiksmai, kuriais kenkiama sau, (pvz., įsikandama).

Nėra specifinio elgesio, kuris būtų būdingas tik autizmui – šiam sindromui būdinga požymių visuma, kuri lemia pasikartojančio elgesio sunkumą.

Kiti simptomai

Autistams gali būti būdingi papildomi simptomai. Jie nebūtini diagnozei ir nėra išskirtinai būdingi tik autistams, tačiau gali paveikti asmenį ir šeimą:

1. Obsesinis kompulsinis sutrikimas;
2. Socialinio nerimo sutrikimas;
3. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas;
4. Valgymo sutrikimai ir kt.

Hipotezės

Nėra žinoma, kas sukelia autizmą. Manoma, kad tai yra genetinio paveldėjimo ir aplinkos veiksnių derinys. Paveldėjimo reikšmę įrodo tai, kad šis sutrikimas labiau paplitęs tarp berniukų, bei monozigotinių dvynių tyrimai. Pradžioje, pagal Leo Kanerio hipotezę, buvo manoma, kad autizmą nulemia tėvų socialinė padėtis ir emancipuotos, pernelyg į darbus panirusios ir mažai emocinio dėmesio rodančios mamos. Ši hipotezė jau seniai paneigta, tačiau kaip prietaras ji vis dar gaji ir galima ją išgirsti net iš specialistų.

Daug kalbama apie skiepų poveikį, mat gana dažnai autizmas pasireiškia būtent po skiepijimo, tačiau tai yra ne daugiau nei sutapimas, tarp vaikų skiepijimo amžiaus ir pirmųjų autizmo apraiškų. Tai yra koreliacija tarp dviejų įvykių vykstančių tuo pačiu metu, o ne priežastinis ryšys, kai vienas įvykis (vakcinos) turi įtaką kitam (autizmas). Dešimties skirtingų tyrimų, kuriuose dalyvavo daugiau nei 1 milijonas vaikų, analizė patvirtino, kad nėra ryšio tarp skiepų ir autizmo. „Išanalizavome duomenis ir juose sąsajų nėra, ką platesnė sveikatos priežiūros bendruomenė suprato jau tam tikrą laiką“ sako Sidnėjaus medicinos mokyklos asocijuotasis profesorius Guy Eslick.

Tyrinėjant autistiškus vaikus pastebima visa eilė šį sutrikimą lydinčių problemų. Dažni miego sutrikimai, epilepsija, alergijos, rezorbcijos sutrikimai (sutrikusi plonųjų žarnų veikla), dėl kurių jie nesugeba pasisavinti reikalingų medžiagų, autoimuninės ligos. Jie dažnai turi suvokimo sutrikimų – neteisingai suvokiama informacija, ateinanti iš juslių (problemos su klausa, rega, lietimu ir pan.). Tiriant modernia aparatūra pastebimi pilkosios ir baltosios medžiagų santykio skirtumai galvos smegenyse – būdingi menkesni ryšiai tarp atskirų smegenų sričių.

Gydymas

Elgesio terapija

Nėra universalaus gydymo tinkamo visiems autistams. Gydymas parenkamas pagal vyraujančius simptomus ir nukreiptas į normalaus vystymosi skatinimą ir savarankiškos asmenybės ugdymą. Pagrindiniai gydymo metodai yra kalbos ir kalbėjimo mokymas, bei socialinių įgūdžių formavimas. Autistai vaikai dažnai mokomi grupėse, retais atvejais įtraukiant į mokymo procesą sveikus vaikus.

Terapijos rūšių grupės:

Terapijos rūšis	Metodai
Socialinių įgūdžių lavinimas	Situacijų modeliavimas, treniravimas, žaidimas vaidmenimis. Apima sveikinimąsi, keitimąsi objektais, tarpusavio pokalbius. Pamokų poveikis gali būti neišliekamas. Išmokti įgūdžiai gali būti nekartojami teisingai kitoje aplinkoje, nei mokyklos.
Kalbos ir kalbėjimo mokymas	Paveikslėlių keitimosi bendravimo sistema (PECS), video modeliavimas, laiko užlaikymo situacijos; Dažnai neveiksminga dėl kitų simptomų: hiperaktyvumo, agresijos, impulsyvumo, nemotyvacijos.
Elgesio mokymas	Sisteminis ir nuolatinis pasikartojančių veiksmų atlikimas, siekant išmokyti vaiką priežastingumo. TEACCH sistema − siekimas ne pašalinti autizmo požymius, bet prie jų pritaikyti individą.
Užsiėmimų terapija	Skirta šalinti koordinacijos ir sensorikos sutrikimus. Apima savaitgalio darbo užsiėmimus ir konkrečios darbo vietos užsiėmimus.
Medikamentinis gydymas	Vaistų, veikiančių konkrečius ligos simptomus, skyrimas.
Neįprasti terapijos būdai	Vitaminų didelės dozės, intraveninis sekretinas, tam tikrų maisto produktų vengimas ir dietos, garso, muzikos terapija, įprasti žaidimai, vaistažolės ir kiti alternatyvūs metodai. Apie šių būdų veiksmingumą ir tinkamumą konkrečiais atvejais turi spręsti specialistas.

Gydymas medikamentais

Apie 23% 3−14 metų vaikų JAV yra gydomi medikamentais (1995 m. duomenimis). Jie parenkami pagal simptomus. Vengiama kelių vaistų skyrimo vienu metu siekiant išvengti nepageidaujamų poveikių.

Autizmo simptomams gydyti naudojami medikamentai:

Simptomai	Medikamentai
Hiperaktyvumas, impulsyvumas, nesusikaupimas	Stimuliantai, antistimuliantai, retais atvejais − neuroleptikai
Agresyvumas	Neuroleptikai, normotimikai, retais atvejais − beta blokatoriai
Savęs žalojimas	Normotimikai, neuroleptikai, naltreksonas
Kaitos sunkumai	Klomipraminas, SSRI antidepresantai
Kompulsyvumas	Klomipraminas, SSRI antidepresantai
Susierzinimas	Antidepresantai
Depresijos požymiai	Antidepresantai
Nuotaikos kaita	Antiepilepsiniai vaistai (antikonvulsantai), ličio preparatai
Susirūpinimo ir fobijų požymiai	Antidepresantai
Psichikos sutrikimai	Neuroleptikai
Miego sutrikimai	Neuroleptikai, difenhidraminas, trazodonas, klonidinas
Tikai ir Tureto sindromas	Neuroleptikai, klonidinas
Traukuliai	Antikonvulsantai

Šeimos gydymas

Šeima, turinti vaiką autistą, dažniausiai yra atsakinga už jo auklėjimą ir gydymą. Tokiu būdu šeimos nariai patiria poveikį savo sveikatai, kuris pats savaime gali pareikalauti gydymo. Tėvai patiria didesnę psichikos sutrikimų riziką, ypač nerimo ir depresijos. Tėvai, ar dėl aplinkinių požiūrio, ar dėl savo tikėjimo, gali ilgą laiką jausti kaltę dėl vaiko autisto gimimo. Tėvams gali būti reikalinga bendruomenės, psichoterapinė ir medikamentinė pagalba.

Autistinių vaikų broliai ir seserys, ar kiti artimi giminaičiai gali išgyventi liūdesį, pyktį. Pavyzdžiui, gali gėdytis kviestis pažįstamus į namus svečiuotis. Nenormalus elgesys ir reakcija, padiktuota autistinio giminaičio, turėtų būti taisoma bendromis pamokomis, terapijos užsiėmimais.

Autizmo juostelė.

Autizmo simbolis

Dėlionės raštas juostelėje simbolizuoja autizmo sutrikimo keliamą problemą. Skirtingos spalvos ir formos reiškia skirtingus žmones, susiduriančius su šiuo sutrikimu, ir paties sutrikimo sudėtingumą. Juostelės spalvų ryškumas yra vilties šviesa.

Literatūra

• Linda L. Davidoff. Introduction to Psychology, III leidimas. JAV, 1987 m. ISBN 0-07-015570-4.

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.