Čatamo salos

44°02′ p. pl. 176°26′ v. ilg. / 44.033°š. pl. 176.433°r. ilg. / 44.033; 176.433

Čatamo salos (angl. Chatham Islands, maor. Wharekauri, mor. Rekohu) – salų grupė Ramiojo vandenyno pietuose, 800 km į rytus nuo Naujosios Zelandijos Pietų salos. Priklauso Naujajai Zelandijai. Plotas 966 km².

Čatamo salos yra senovinio, nūnai beveik nugrimzdusio Zelandijos žemyno pietrytinė dalis. Salų grupę sudaro 10 salų, iš kurių didžiausios – Čatamas ir Pitas. Kitos – smulkios salelės ir uolos. Salos vulkaninės kilmės, kalvotos. Aukščiausia vieta – Maungaterės k. (294 m) yra Čatamo salos pietuose. Čatamo saloje gausu smulkių ežerėlių, taip pat įsiterpusi didelė Vangos lagūna (150 km²). Yra miškų, šlapynių, pievų, pasižyminčių endeminės augalijos ir gyvūnijos gausa. Didesnė dalis kraštovaizdžių sukultūrinta. Klimatas jūrinis, vidutinių platumų. Sausį temperatūra vidutiniškai įšyla iki 15 °C, liepą nukrenta iki 8 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta 910 mm kritulių.

2013 m. Čatamo salose gyveno ~600 gyventojų. Gyvenamos tik Čatamo ir Pito salos. Pagrindinė gyvenvietė – Vaitangis (~300 gyv.). Veisiamos avys, žvejojamos menkės, omarai. Vystomas turizmas. Išvežama vilna, šaldytos žuvys.^[1] Čatamo saloje yra oro uostas, salas aplanko krovininiai laivai. Veikia vėjo jėgainės.

Istorija

Čatamo salas XVI a. apgyvendino polineziečiai (maoriai). Dėl atskirties vystėsi atskirai nuo maorių ir yra žinomi kaip morioriai. Jie vertėsi žvejyba, medžiokle, rankiojimu. 1791 m. salas pasiekė anglų jūrininkas Viljamas Brautonas ir paskelbė Britanijos valda. Jis salas pavadino britų karininko 2-ojo Čatamo erlo, Džono Pito garbei. Salose apsistodavo britų banginių medžiotojai, jūrininkai, todėl dėl atneštų ligų didelė dalis moriorių mirė.

1835 m. į Čatamo salas įsiveržė ~900 maorių būrys ir išžudė bei pavergė daugumą moriorių. Vėliau į karą įsivėlė abi iš atkeliavusių maorių genčių. 1843 m. salose įsikūrė vokiečių liuteronai. 1865 m. į Čatamą atkeldinta maorių sukilėlių iš Naujosios Zelandijos.