Vytautas Majoras
| Vytautas Majoras | |
|---|---|
| |
| V. Majoras, 2005 m. | |
| Gimė | 1930 m. spalio 23 d. Vilkų Kampo k., dab. Šilutės raj. |
| Mirė | 2006 m. kovo 19 d. (75 metai) Jurgių k., Klaipėdos raj. |
| Palaidotas (-a) | Lėbartų kapinėse |
| Tautybė | lietuvis |
| Sutuoktinis (-ė) | Birutė |
| Vaikai | Sonata, Aušra, Rasa |
| Veikla | tautodailininkas |
| Sritis | medžio drožyba |
| Žinomas (-a) už | monumentalios medinės skulptūros |
 Vikiteka |
Vytautas Majoras |
Vytautas Majoras (1930 m. spalio 23 d. Vilkų Kampo k., dab. Šilutės raj. – 2006 m. kovo 19 d. Jurgių k., Klaipėdos raj.) – Klaipėdos krašto tautodailininkas, medžio drožėjas, monumentaliosios medinės skulptūros meistras.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]V. Majoras gimė mažažemių šeimoje netoli Švėkšnos, Vilkų Kampo kaime. 1942-1947 m. mokėsi Švėkšnos gimnazijoje, kurioje baigė 6 klases. Anksti įsitraukė į pogrindžio rezistenciją, todėl jau 16-kos metų moksleivis pateko į sovietų saugumo akiratį. Be teismo gavo 10 metų tremties ir buvo ištremtas iš Lietuvos. Rusijos lageriuose susitiko ir bendravo su Lietuvos inteligentijos šviesuoliais, tokiais kaip poetai Antanas Miškinis ir Juozas Gražulis, antikos literatūros vertėjas Antanas Dambrauskas, operos solistas Antanas Kučingis, skulptorius Bronius Petrauskas. Tų žmonių paskatintas mokėsi kalbų, medžio apdirbimo amato, be to, dirbdamas metalo liejykloje išmoko kitų darbų.
Iš tremties buvo paleistas po 8 metų. 1955 m. grįžo į Lietuvą ir įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą. 1959 m. šią mokyklą baigė, kur mokėsi medžio dailiojo apdirbimo skyriuje. 1960–1963 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate staliumi ir dailide. 1969–1985 m. Plungės liaudies kūrybos įmonei „Minija“ kūrė gaminių etalonus masinei gamybai. Nuo 1964 m. – liaudies meistras, tautodailininkas. Prisidėjo prie Lietuvos liaudies meno draugijos kūrimo, ėmė pirmasis vadovauti jos Žemaitijos skyriui. Jis nuolat dalyvaudavo tautodailės kūrinių parodose, liaudies menininkų draugijos veikloje.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1966 m. V. Majoras surengė parodas Klaipėdoje ir Vilniuje. Žinomiausi jo medžio darbai: skulptūros „Sukilėliai“ (1964), „Čiurlionis“, „Žemaitė“ (1965), „Palangos Juzė“ (1970), bareljefai „Žemaitijos epopėja“ (1965), „Klaipėda“ (1966). Gamino skulptūrų ir skulptūrėlių lietuvių mitologijos, literatūros personažų, šventųjų ir kitomis temomis. Jis tekino servizus, kūrė savitas žvakides iš natūralios formos medžio (daugiausia šaknų).
Kartu su žmona Birute apsigyvenęs Klaipėdos rajono Jurgių kaime (Dovilų sen.), puoselėjo savo pastatytą sodybą. Drožiniais puošė ne tik jos interjerą, bet ir gamtos prieglobstyje statė medžio bei metalo kūrinius. Daugelis jų pakluso mechanikos dėsniams, buvo judantys ir kalbantys – sukantis girnas velnias, žvengiantis žirgas, staugiantis geležinis vilkas ir daugelis kitų. Sodyboje lankėsi moksleiviai ir vestuvininkai, kiti Lietuvos ir užsienio svečiai.
Medžio bareljefuose pavaizdavo tris Mažosios Lietuvos šviesulius – Mažvydą, Donelaitį ir Ievą Simonaitytę, kurie papuošė Klaipėdos universiteto erdves. Mediniai dievai Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis kartu su kitais darbais buvo Pasaulio lietuvių dainų šventės puošmena. Daugeliui žinoma skulptūra „Žemaitis“, pastatyta ant Skomantų piliakalnio, „Palangos Juzė“ Motiejaus Valančiaus tėviškėje, menininko įamžinti 1963 m. sukilėliai, Čiurlionis, Herkus Mantas, skulptūros Raganų kalne. Jis buvo unikalaus Ablingos memorialo pastatymo sumanytojas, vadovavęs 1972 m. vasarą susirinkusių drožėjų kūrybiniam seminarui.[2]
Sovietmečio laikų liaudies meno šventėje buvo vieningai nutarta žemaitį V. Majorą vainikuoti Liaudies Meistrų Meistru. Tačiau tuometinė valdžia tam nepritarė, vėliau ir numatytos premijos nepaskyrė.[3] Ablingos memorialo sumanytojas ir organizatorius buvo paliktas šešėlyje, nors V. Majoro talentas tada jokiomis prasmėmis nekėlė abejonių. Ir atkuriama lietuvininko sodyba Jurgiuose buvo tapusi ne tiek paties menininko sumanymų vaisius, kiek vietinės valdžios pasipuikavimu.[3] Čia susitikdavo buvę Mordovijos ir kitų lagerių politiniai kaliniai. Beje, gautą kompensaciją už iškalėtus metus lageriuose V. Majoras atidavė į Nepriklausomybės fondą.[3]
Neįgyvendinti projektai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Atgimimo pradžioje nebuvo priimtas V. Majoro sumanytos ąžuolinės Rainių koplyčios Rainių miškelio aukoms atminti projektas. Vėliau autorius prisiminė: „Norėjau padaryti pirmą savo gyvenime liaudišką altorių.“[3]
2016 m. Klaipėdos rajono savivaldybė svarstė įgyvendinti V. Majoro sukurtos Ablingos koplyčios pastatymą – paminklą prie Ablingos Lurdo kaimo tragedijos ir memorialą kūrusių tautodailininkų atminimui.[4]
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1982 m. paskirta Valstybinė premija
- 1996 m. apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu ir V laipsnio medaliu
- 1998 m. paskirta Ievos Simonaitytės vardo premija
- 2004 m. apdovanotas Gargždų miesto atminimo ženklu
- 2009 m. suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas (po mirties)
- 2016 m. įsteigta Vytauto Majoro vardo tautodailininko premija
- 2018 m. pasodintas ąžuolas Dovilų Lietuvos šimtmečio ąžuolyno parke [5]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vytautas Jakelaitis. Vytautas Majoras iki Ablingos ir po jos. – Vilnius: Aisčiai, 1993. – 88 p.
- Giedrė Ilginienė [sud.]. Vytautas Majoras. – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2018. – 131 p. ISBN 978-9986-31-517-9.[6]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Monumentaliosios medinės skulptūros meistras Vytautas Majoras – Šimtmečio žmogus
- ↑ Ablingos memorialo gimimas Archyvuota kopija 2011-08-13 iš Wayback Machine projekto. („Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1)
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Tarytum broliai dvyniai – Vytautas Majoras ir Česlovas Tarvydas
- ↑ Endriejavo kraštui – prasmingi siūlymai
- ↑ Šilutės rajono šimtmečio žmonės. Majoras Vytautas
- ↑ Knygos „Vytautas Majoras“ sutiktuvės Archyvuota kopija 2020-03-03 iš Wayback Machine projekto.