Viesytė
Išvaizda
- Kitos reikšmės – Viesytė (reikšmės).
Viesytė latv. Viesīte | |
---|---|
Viesytės gatvė | |
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
Valstybė | Latvija |
Istorinis regionas | Aukšžemė |
Savivaldybė | Jekabpilio savivaldybė |
Įkūrimo data | 1928 (miesto teisės) |
Meras | Alfons Žuks |
Gyventojų | 1 537 |
Plotas | 2,3 km² |
Tankumas | 668 žm./km² |
Altitudė | 117 m |
Pašto kodas | 5237 |
Tinklalapis | www.viesite.lv |
Vikiteka | Viesytė |
Viesytė (latv. Viesīte) – miestas pietų Latvijoje, Jekabpilio savivaldybėje, 30 km nuo Jėkabpilio. 1537 gyventojai (2021 m.).[1] Siuvimo pramonė. Išlikę siaurojo geležinkelio objektai. Veikia liuteronų bažnyčia, kultūros namai, mokykla.
Viesytė įkurta 1890 m.[2] Iki 1925 m. vadinta Ažumiestu (Āžumiests, 'Ožių miestelis'), Ekengrave (vok. Eckengrafen). 1916–1972 m. buvo siaurojo geležinkelio mazgas. 2009–2021 m. buvo Viesytės savivaldybės centras.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tautinė sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyventojų etninės sudėties pokyčiai tarp 1925 m. ir 2018 m. | |||||||||||||||||||
Metai | Gyventojų skaičius | latviai | rusai | lietuviai | gudai | lenkai | ukrainiečiai | vokiečiai | žydai | kiti | |||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
1925 m. | 1124 | 885 | 14 | 9 | 31 | 26 | - | 5 | 152 | 2 | |||||||||
1935 m. | 1368 | 1061 | 37 | 17 | 5 | 18 | - | 3 | 193 | 6 | |||||||||
2000 m. | 2140 | 1667 | 295 | 67 | 48 | 35 | 21 | - | - | 7 | |||||||||
2011 m. | 1885 | 1448 | 197 | 53 | 45 | 25 | 11 | - | - | 6 | |||||||||
2018 m. | 1609 | 1227 | 176 | 46 | 36 | 30 | 9 | - | - | 13 |
Miestai partneriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestai, su kuriais Viesytė yra užmezgusi partnerystės ryšius:
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Viesīte. Informācija par objektu, Vietvārdu datubāze, Latvijas ģeotelpiskās informācijas aģentūra. Nuoroda tikrinta 2021-07-03.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 90
|