Vakarų Europos Sąjunga
| |||
 Nariai • Asocijuoti nariai • Stebėtojai • Asocijuoti partneriai | |||
| Sostinės | Briuselis | ||
| Istorija – Briuselio sutartis – Londono ir Paryžiaus konferencijos – Lisabonos sutartis – Išformuota |
Šaltasis karas 1948 m. 1954 m. 2009 m. 2011 m. | ||
Vakarų Europos Sąjunga (angl. Western European Union, pranc. Union de l'Europe occidentale) – 1948 m. įkurta buvusi tarptautinė organizacija, kuri jungė 10 Europos valstybių. Įkurta Šaltojo karo metu kaip karinis blokas.[1]
Po Šaltojo karo pabaigos Vakarų Europos Sąjungos funkcijas pradėjo perimti Europos Sąjungos Bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP). 2011 m. birželio 30 d. VES oficialiai baigė funkcionuoti, o organizacijos funkcijas perėmė ES.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1952 m., jau įsteigus Europos anglių ir plieno bendriją, buvo mėginta įsteigti ir Europos gynybos bendriją, bet nesėkmingai, nes Prancūzijos parlamentas neratifikavo jos steigimo sutarties. Nepavykus įsteigti Europos gynybos bendrijos, kuri Vokietijos ginkluotąsias pajėgas integruotų į Europos struktūras, 1954 m. spalio 23 d. penkios Vakarų Sąjungos valstybės Paryžiuje pasirašė protokolus, kuriais modifikavo bei papildė 1948 m. Briuselio sutartį ir į organizaciją priėmė Vokietijos Federacinę Respubliką bei Italiją, o pačią organizaciją pavadino Vakarų Europos Sąjunga.
5-asis Briuselio sutarties straipsnis (buvęs 4-asis) įpareigojo valstybes-nares kur kas plačiau negu žymusis NATO 5-aisis straipsnis. Kaip jau minėta, jame buvo numatyta, kad Europoje užpuolus kurią nors iš Vakarų Europos Sąjungos šalių, kitos jai privalo suteikti visą įmanomą karinę ir kitokią pagalbą ir paramą. Taigi valstybės privalo užtikrinti ir karinį, ir kitokį solidarumą, tuo tarpu Šiaurės Atlanto sutartis formuluojama taip, kad jos šalys turi individualiai ir kartu su kitomis valstybėmis paremti užpultąją šalį tokiais veiksmais, kokius laiko reikalingais – karinis solidarumas čia paliekamas tik kaip viena iš galimybių.[3]
Vakarų Europos Sąjunga yra viena iš nedaugelio organizacijų, kurios laikui bėgant ne išplėtė, o gerokai sumažino iš pradžių numatytą veiklą. Sąjungos branduoliu liko jos penktasis straipsnis, numatęs įsipareigojimus šalių užpuolimo atveju, tačiau ir karinis bendradarbiavimas buvo neformaliai perduotas NATO.[4]
Tik 1984 metais, kai Europos valstybėms pabodo Jungtinių Valstijų savarankiškumas tvarkant gynybos reikalus, o Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (Francois Mitterrand) ėmėsi atitinkamos iniciatyvos, imta kalbėti apie Vakarų Europos Sąjungos atgaivinimą. 1984–1985 m. Paryžiuje, Romoje bei Bonoje įvyko ministrų susitikimai, kuriuose, ypač Romos deklaracijoje, nuspręsta geriau panaudoti Vakarų Europos Sąjungos struktūrą valstybių narių saugumo politikos bendradarbiavimui skatinti. 1987 m. Hagoje buvo priimta Europos saugumo interesų programa, kurioje buvo kalbama, kad Europa negali būti visiškai integruota be vieningos saugumo ir gynybos politikos. Programa taip pat numatė pakeisti institucijų struktūrą. Be to, 1988 m. į Vakarų Europos Sąjungą įstojo Ispanija ir Portugalija (protokolas įsigaliojo 1990 m.), o 1992 m. – Graikija (1995 m.). Tuo tarpu Turkija, nors pareiškė norą stoti į VES, jos nare taip ir netapo.[5]
Priėmus Amsterdamo sutartį, ES struktūros ėmė perimti VES funkcijas. Europos Sąjungos Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai tapo šios organizacijos generaliniu sekretoriumi.
Priėmus Lisabonos sutartį, visos likusios VES funkcijos buvo inkorporuotos į ES. Taigi 2011 m. birželio 30 d. organizacija nustojo funkcionuoti.
Dalyvaujančios valstybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]VES priklausė 10 valstybių narių, 6 asocijuotos valstybės narės, 5 valstybės – stebėtojos ir 7 valstybės – asocijuotos partnerės.
Valstybės narės:
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Visos VES valstybės narės buvo ir ES bei NATO narės. Tik šios šalys turėjo pilnas balsavimo teises.
Belgija (steigėja)
Graikija (nuo 1995 m.)
Italija (nuo 1954 m.)
Ispanija (nuo 1988 m.)
Jungtinė Karalystė (steigėja)
Liuksemburgas (steigėja)
Nyderlandai (steigėja)
Portugalija (nuo 1988 m.)
Prancūzija (steigėja)
Vokietija (nuo 1954 m.)
Asocijuotos valstybės narės:
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Asocijuota narystė buvo sukurta siekiant įtraukti Europos šalis, kurios buvo NATO, bet ne ES narės. Asocijuotos narės Lenkija, Čekija ir Vengrija prisijungė prie ES 2004 m.
Valstybės – stebėtojos:
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Valstybės – stebėtojos buvo ES, bet ne NATO narės.
1 Danijai, nors ji priklausė ES ir NATO, buvo pritaikyta išimtis. Pagal Mastrichto sutartį (1992 m.), ši šalis nedalyvavo ES bendroje užsienio ir saugumo politikoje.
Valstybės – asocijuotos partnerės:
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai šalys, kurios tuo metu nebuvo nei NATO, nei ES narės. Visos šios šalys prie NATO ir ES prisijungė iki 2007 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vakarų Europos Sąjunga: organizacijos kilmė, paskirtis ir institucijų sąranga Archyvuota kopija 2014-04-19 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vokietija traukiasi iš Vakarų Europos Sąjungos gynybinio aljanso[neveikianti nuoroda]
- ↑ http://www.pugaciauskas.lt/study/ei.html Archyvuota kopija 2014-04-19 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.pugaciauskas.lt/study/ei.html Archyvuota kopija 2014-04-19 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.pugaciauskas.lt/study/ei.html Archyvuota kopija 2014-04-19 iš Wayback Machine projekto.
|
Šis straipsnis apie organizaciją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |