Tulu Nadu
Tulu Nadu | |
---|---|
Valstybė | Indija |
Administracinis centras | Mangaloras |
Rajonai | 3 |
Oficialios kalbos | tulų |
Įkūrimo data | neoficialus |
Gyventojų | 3 957 071 |
Plotas | 10 432 km² |
Tankumas | 379 žm./km² |
Vikiteka | Tulu NaduVikiteka |
Tulu Nadu (angl. Tulu Nadu) – Indijos regionas, kuriame kalbama tulų kalba ir kuris siekia įgyti pripažintą autonomiją. Apima dalį dabartinių Indijos Karnatakos (Dakshina Kannada ir Udupi rajonai) ir Keralos valstijų (Kasaragod rajonas) teritorijų.[1] Pagrindiniai miestai yra Mangalore, Udupi ir Kasaragod.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]III–IV a. pr. m. e. Tulu Nadu regione gyveno tauta, kurią Sangamo laikotarpio veikaluose vadino Konkilankocar arba Kōcar.[2] Manoma, kad ši tauta yra ta pati kaip ir satjaputrai (Satyaputras) Ašokos laikų raštuose.[2]
Istoriškai Tulu Nadu apima du atskirus regionus – Haiva ir Tuluva. Prieš 1100 metų šią teritoriją valdė Sullia karaliai Balalai. XIII a. Udupyje Madhvacharya pastatė 8 vienuolynus (mathas).
Tulu Nadu buvo tėvynė dinastijos, kuri įkūrė Vidžajanagarų imperiją. Vidžajanagarų imperijoje Tulu Nadu buvo padalintas į du administracinius vienetus – Mangaluru Rajya ir Barakuru Rajya. Tulu Nadu iki XVII a. valdė Vidžajanagarų imperijos vasalai. Ilgiausiai Tulu Nadu valdžiusi dinastija buvo Alupai. Alupai buvo keleto žymių Karnatakos dinastijų vasalai. Pirma dinastija, kuria pavaldūs Alupai klestėjo, buvo Kadambai iš Banavasio. Vėlesni Alupų sinjorai buvo Raštrakutai iš Manjakhetos, Čalukjai iš Badamio, Čalukjai iš Kaljanio, Hoisalai iš Durasamudros ir Vidžajanagarai. Alupai buvo praktiškai savarankiški, ir jų pavaldumas buvo faktiškai nominalus. Alupai valdė, kol XIV–XVII a. Tulu Nadu dominavo Vidžajanagarai. Jų dominavimo laikais regionas itin suklestėjo, iškilo Barkuras ir Mangalore. Žlugus Vidžajangarų imperijai didžiąją dalį Tulu Nadu ėmė valdyti Keladžio Najakai.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Census GIS India“. Census of India. Suarchyvuotas originalas 2015-04-25. Nuoroda tikrinta 26 March 2008.
- ↑ 2,0 2,1 Dikshitar, V. R. Ramachandra; Iḷaṅkōvaṭikaḷ (1978). The Cilappatikaram. South India Saiva Siddhanta Works Pub. Society. p. 37.