Taipingų sukilimas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Taipingų sukilimas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Čingų karinis jūrų laivynas apšaudo sukilėlius | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Čingų dinastija Prancūzija Jungtinė Karalystė Jungtinės Amerikos Valstijos
|
Taipingų sukilėliai | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Imperatorienė Cisi
|
Hong Siučiuanas | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| Daugiau nei 1 100 000 | 500 000 | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 145 000 žuvo | 243 000 žuvo | ||||||
| Bendras žuvusiųjų skaičiaus daugiau nei 20 milijonų, įskaitant civilius ir kareivius | |||||||
Taipingų sukilimas − 1850−1864 m. vykęs didelio masto Kinijos valstiečių sukilimas prieš Čing dinastijos – mandžiūrų – valdžią.
Sukilimo užuomazgos – vėliau sukilimo vadu tapusio krikščionio atsivertėlio, save skelbusio Jėzaus jaunesniuoju broliu Hong Siučiuano (Hong Xiuquan) 1843 m. įkurta religinė antimandžiūriška organizacija, siekusi įkurti „Didžiosios Ramybės“ arba „Didžiosios Lygybės“ valstybę.
Sukilimo eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sukilimas prasidėjo 1850 m. vasarą Guangsi (Guǎngxī) provincijoje. Iš pradžių sukilimas buvo vietinio pobūdžio. Vėliau buvo sukurta drausminga sukilėlių kariuomenė, įkurta Didžiosios lygybės dangiškoji valstybė (太平天国 Tàipíng Tiān Guó); jos valdovu tapo Hong Siučiuanas.
1852 m. taipingai iš Guangsi provincijos pradėjo žygį į šalies centrą.
1853 m. kovo mėnesį jie užėmė Nankiną (Nanjing) ir paskelbė jį Taipingų valstybės sostine. Čia sukilimo vadovai paskelbė savo programą, kuri numatė Kinijos feodalinę visuomenę pertvarkyti į sukarintą patriarchalinę. Taipingai sumažino valstiečiams žemės mokesčius, o didžiausią mokesčių dalį uždėjo dvarininkams ir turtuoliams.
1853 m. gegužės mėnesį taipingai, norėdami nuversti Čingų dinastijos valdžią, surengė žygį į Pekiną, bet 1855 m. gegužės mėnesį netoli Tiandzino (Tiānjīn) pralaimėjo.
1853−1856 m. taipingai pasiekė reikšmingų pergalių Centrinėje Kinijoje, o 1857 m. prie jų prisidėjusios Nien sukilimo (Niǎn jūn qǐ yì) pagrindinėms jėgoms pasiekė pergalių Anhui (Ānhuī) ir Hainano (Hǎinán) provincijų šiaurėje.
1858−1862 m. laimėję keletą mūšių, taipingai užėmė dalį Dziangsu (Jiāngsū) ir Džedziango (Zhèjiāng) provincijų, bet prarado svarbią Ančingo (Ānqìng) tvirtovę Anhui provincijoje.
Nuo 1862 m. vasario mėnesio malšinti Taipingų sukilimą Čingų dinastijai padėjo JAV, D. Britanija ir Prancūzija, po pirmojo ir antrojo Opiumo karų (1840−1842 m. ir 1856−1860 m.) gavusios naujų privilegijų Kinijoje ir siekusios išsaugoti mandžiūrų viešpatavimą.
1863−1864 m. po atkaklių mūšių taipingai neteko beveik visų atramos punktų, jų kariuomenę sutriuškino Čingų karinės pajėgos. 1864 m. liepos mėnesį buvo užimtas Nankinas.
Žuvus Taipingų sukilimo vadovams, žlugo ir Taipingų valstybė. Sukilėlių kariuomenės likučiai galutinai buvo sutriuškinti 1868 m. rugpjūčio mėnesį.