Suvalkija
| Lietuvos etnografinis regionas: Suvalkija (Sūduva) | |
|---|---|
| |
| Šalis | Pietvakarių Lietuva |
| Tautos | Lietuviai |
| Kalba | Lietuvių kalba, vakarų aukštaičių tarmė, kauniškių patarmė, kapsų ir zanavykų šnekta |
| Valstybės | Lietuvos Respublika |
| Miestai | Marijampolė |
| |
| Žemėlapyje pažymėta tamsiai violetine spalva | |
Kitos reikšmės – Suvalkija (reikšmės).
Suvalkija (Sūduva) – Lietuvos etnografinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės apskritį - Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno apskrities Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis). XIX a. pab. vakarinėje regiono dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dabartinis Suvalkijos regionas iki XIII a. buvo apgyvendintas sūduvių (jotvingių) genties ir buvo Sūduvos arba Dainavos žemės dalis.[1] Iki viduramžių pabaigos Suvalkijoje (Sūduvoje) gyventa trijų baltiškų etnosų: panemuniais – žemaičių ir lietuvių, o vakarinėje krašto dalyje (Vilkaviškio r. ir gretimoje Šakių r. dalyje) – nadruvių kilties prūsų.
Pirmaisiais lietuvių kovų su kryžiuočiais dešimtmečiais kraštas iš dalies virto dykra. Pagal Melno taikos sutartį (1422 m.) LDK sugrįžusią Užnemunę greitai rekolonizavo sulietuvėję karo pabėgėlių nadruvių palikuoniai bei kt. lietuvių naujakuriai. Šie persikėlėliai (daugiausia išeiviai iš būsimų Kauno, Raseinių ir Trakų pavietų teritorijos) atsinešė naujus gyvensenos įgūdžius bei papročius, tačiau suvalkiečių (sūduvių) etnografinės grupės susiformavimui didelės įtakos turėjo ir nadruvių substratas.[reikalingas šaltinis]
Po 1795 m. Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija kairiajame Nemuno krante atiteko Prūsijos karalystei. Susiformavo Užnemunės regionas, kurio ūkinė visuomeninė raida iki XIX a. pb. (iš dalies ir kelis vėlesnius dešimtmečius) vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos iki XIX a. pab. Užnemunėje 1807 m., net keliasdešimčia metų anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, panaikinta baudžiava ir valstiečiams suteikta asmens laisvė, o tai paskatino spartesnę ekonominę, socialinę, kultūrinę raidą.
Dėl geresnių socialinių, ekonominių bei kultūrinių sąlygų, žemdirbystei palankių derlingų žemių, regiono gyventojai tapo turtingiausiais XIX–XX a. Lietuvos ūkininkais, tuo laikotarpiu davė šaliai daugiausia išsilavinusių žmonių. Iš šio regiono yra kilę šeši iš dvidešimties Valstybės atkūrimo, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų, vienas iš jų – Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius. Šiame krašte gimė ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka bei lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis.
Po 1867 m., pertvarkius šiaurines Lenkijos Kongreso karalystės apskritis į naują Suvalkų guberniją vietoje Augustavo gubernijos (egzistavo 1815–1867 m., iki 1837 m. vadinta Augustavo vaivadija), Lietuvos Užnemunės teritoriją (be dabartinio Lazdijų r., anksčiau Seinų apskritis) pradėta vadinti „Suvalkija“ (lenk. Suwalszczyzna)[2]. Suvalkų guberniją sudarė 7 apskritys: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Vladislavovo (Naumiesčio). Apie XIX a. pradžią visos 7 išvardytos apskritys dar buvo etniškai lietuviškos, tačiau iki XIX a. pab. beveik visi Augustavo ir Suvalkų aps. lietuviai sulenkėjo; po 1919–1920 m. Lietuvos ir Lenkijos ginkluoto konflikto šios apskritys (kaip ir dalis buv. Seinų aps.) atiteko Lenkijai.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos TSR etnologai kartu su kalbininkais nusprendė regioną pavadinti Suvalkijos etnografine sritimi. Kiti pavadinimai, sinonimai iš kalbos buvo išstumti, įsitvirtino etnografinio regiono pavadinimas Suvalkija[3].
Atkūrus Nepriklausomybę, kai kurie šio etnografinio regiono visuomenės veikėjai pradėjo siekti, kad regionas būtų vadinamas Sūduva.[4] Siekiant suderinti nuomones, pradėtas naudoti dvigubas šio etnografinio regiono pavadinimas - Suvalkija (Sūduva). Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarė įrašyti į Lietuvos vietovardžių sąrašą Sūduvà.[5]. 2016 m. Etninės kultūros valstybės globos pagrindų įstatyme įtvirtintas Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono pavadinimas.[6]
Dabartis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiandien Suvalkiją (Sūduvą) kerta transeuropinė Šiaurės-Pietų automagistralė „Via Baltica“; Kybartuose veikia svarbi Lietuvos ir Rusijos Kaliningrado srities pasienio muitinė. Lenkijos pasienyje praeina Suvalkų koridorius – ruožas tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Jonas Puzinas (1965-02-02). „Sūduvių problema“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio 10 d..
- ↑ Totoraitis, Jonas (2003). Sūduvos Suvalkijos istorija. Piko valanda. p. 728. ISBN 9986875870. Suarchyvuotas originalas 2019-01-08. Nuoroda tikrinta 2019-01-08.
- ↑ Dalia Urbanavičienė (2013-02-18). „Regiono pavadinimų „Sūduva“, „Užnemunė“, „Suvalkija“ raida“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio 8 d..
- ↑ EKGT informacija (2013-12-27). „Sūduviai nenori vadintis suvalkiečiais“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio 8 d..
- ↑ „Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Nutarimas 2013 m. vasario 28 d. Nr. N-1 (137)“. Suarchyvuotas originalas 2019-07-02. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio 8 d..
- ↑ „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. 1999 m. rugsėjo 21 d. Nr. VIII-1328“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio 8 d..
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Alma Ragauskaitė (2016). Lietuvos etnokultūrinis regionavimas (Disertacija)
- Suvalkija (Sūduva). Etninės kultūros globos taryba Archyvuota kopija 2019-01-12 iš Wayback Machine projekto.
- Valstybinė lietuvių kalbos komisija: Lietuvos vietovardžiai Archyvuota kopija 2020-10-25 iš Wayback Machine projekto.
- Lietuvos valstybės istorijos archyvas: paroda „Sūduvos krašto istorijos šaltiniai“ Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
| |||||