Sulaikymas (tarptautiniai santykiai)
Sulaikymas – Jungtinių Amerikos Valstijų politika, skirta užkirsti kelią komunizmo plitimui užsienio valstybėse Šaltojo karo metais. Tai buvo atsakas į Sovietų Sąjungos veiksmus Rytų Europoje, Kinijoje, Korėjoje, Afrikoje ir Vietname, kuriais siekta išplėsti komunizmo įtaką.
Sulaikymo doktrinos pagrindą JAV vyriausybei skirtoje „Ilgojoje telegramoje“ 1946 m. suformulavo JAV diplomatas Maskvoje Džordžas Kenanas.
Sulaikymo sąvoka labiausiai yra siejama su JAV prezidento Hario Trumeno (1945–1953 m.) vykdyta užsienio politika. Prezidentas Lindonas Džonsonas (1963–1969 m.) sulaikymo terminą naudojo savo politikai Vietnamo karo metais pateisinti.
Sąvokos kilmė (1944–1947)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antrajam pasauliniam karui artėjant prie pabaigos, didėjo aukšto rango JAV valstybės departamento pareigūnų susierzinimas dėl SSRS vykdytos politikos. JAV ambasadorius Maskvoje Averelas Harimanas galutinai nusivylė SSRS po 1944 m. Varšuvos sukilimo ir SSRS įvykdytų Jaltos susitarimo pažeidimų, liečiančių Lenkiją.[1]
1946 m. vasarį JAV valstybės departamentas Dž. Kenano pasiteiravo, kodėl SSRS priešinasi Pasaulio Banko ir Tarptautinio valiutos fondo sukūrimui. Vietoj atsakymo Dž. Kenanas pateikė plataus masto SSRS politikos analizę, dar žinomą kaip „Ilgąją telegramą“:[2]
Dž. Kenanas teigė, kad:
- SSRS manė esanti amžino karo su kapitalizmu būsenoje;
- SSRS panaudos kontroliuojamus kapitalistinėse šalyse esančius marksistus kaip sąjungininkus;
- SSRS agresija nebuvo susijusi su Rusijos žmonėmis ar ekonomine realybe, bet su istorine Rusijos ksenofobija ir paranoja;
- SSRS vyriausybės struktūra užkirto kelią objektyviam ar tiksliam vidinės ir išorinės realybės suvokimui.
Dž. Kenano telegramą JAV valstybės departamentas sutiko palankiai ir pavadino „situacijos įvertinimu, kurio seniai reikėjo. „[4] Dž. Kenanas pabrėžė telegramos savalaikiškumą: „Prieš šešis mėnesius Valstybės departamente žinutė būtų sutikta su pakeltais antakiais ir nepritariamai surauktomis lūpomis. Po šešių mėnesių ji būtų atrodžiusi nereikalinga“[4] Clark Clifford ir George Elsey, remdamiesi „Ilgąja telegrama“ parengė ataskaitą su konkrečiomis politikos rekomendacijomis. Tarp jų buvo siūlymas „apriboti ir sulaikyti“ sovietų įtaką. Ataskaita buvo pateikta JAV prezidentui H.Trumenui 1946 m. rugsėjo 24 d.[5]
1947 m. sausį Dž. Kenanas parengė straipsnį pavadinimu „Sovietų elgesio priežastys".[2] JAV karinio jūrų laivyno sekretorius Džeimsas V. Forestalas davė leidimą publikuoti straipsnį žurnale „Foreign Afairs“. Straipsnis pavadintas raide X.[6] Sulaikymo sąvoka atsirado būtent „Straipsnyje X“: „Esant šioms aplinkybėms tampa aišku, kad pagrindinis bet kokios JAV politikos, vykdomos SSRS atžvilgiu, elementas privalo būti ilgalaikis, kantrus, tvirtas ir budrus Rusijos ekspansinių tendencijų sulaikymas.“[7]
Vėliau Dž. Kenanas buvo nusiteikęs prieš sulaikymo politiką ir pabrėžė keletą „Straipsnio X“ trūkumų. Jis teigė, kad kalbėdamas apie sulaikymą omenyje turėjo „ne karinės grėsmę sulaikymą karinėmis priemonėmis, bet politinės grėsmės politinį sulaikymą.“[8] Dž. Kenanas pripažino, kad straipsnyje nebuvo nurodyta geografinė sulaikymo politikos sritis. Taip pat jis netikėjo, kad JAV pavyks sėkmingai įgyvendinti sulaikymo doktriną visame pasaulyje.[9]
Haris Trumenas (1945–53)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1947 m. H. Trumenas pasakė dramatišką kalbą JAV Kongrese. Jis pareikalavo Kongreso skirti 400 mln. USD paramą Turkijos ir Graikijos vyriausybėms kovai su komunizmu. H. Trumenas pažadėjo „padėti laisviems žmonėms, kurie priešinasi ginkluotų mažumų ar išorės jėgų bandymams juos pavergti.“[10] Šis pažadas vėliau tapo žinomas kaip Trumeno doktrina. H. Trumeno kalba Kongrese žymi sulaikymo doktrinos tapimą oficialia JAV politika. Kongresas pritarė H. Trumeno prašymui.
Motyvai, paskatinę H.Trumeną pasakyti šią kalbą, interpretuojami įvairiai. Herbertas Feisas pateikia ortodoksinį aiškinimą, kuriame teigiama, kad agresyvūs SSRS veiksmai Irane, Lenkijoje, Turkijoje ir kitur 1945–1947 m. pažadino JAV visuomenę ir Trumenas į tai sureagavo.[11] Revizionisto Viljamo Eplmano Viljamso teigimu, tai buvo seno amerikietiškojo ekspansionizmo išraiška.[11]
H. Trumenas, patariamas JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotojo Dyno Ačesono, ėmėsi įvairių priemonių, skirtų sulaikyti sovietų įtaką Europoje. Buvo patvirtintas Maršalo planas, 1949 m. įkurtas Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO). Kadangi sulaikymo politikai įgyvendinti buvo reikalinga detali informacija apie komunistų veiksmus, 1947 m. buvo įkurta Centrinė žvalgybos valdyba. Vyriausybės pasitikėjimas šia institucija nuolat augo.
Korėjos konfliktas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Remiantis sulaikymo doktrina, JAV įsikišo į Korėjos karą tam, kad apgintų Pietų Korėją nuo komunistų invazijos. Tačiau sėkmingas Inčono mūšis paskatino JAV ir Jungtines Tautas siekti visiško Šiaurės Korėjos komunistinio režimo nuvertimo.[12] Generolo Daglaso Makarturo vadovaujami Jungtinių Tautų kariai peržengė 38-ąją lygiagretę ir įsiveržė į Šiaurės Korėją. Kinija į tai atsakė pasiųsdama savo karius, kurie įveikė Jungtinių Tautų pajėgas ir nustūmė jas atgal už 38-osios lygiagretės. Nepaisant to, kad Kinija net keletą mėnesių planavo įsikišimą į Korėjos konfliktą,[13] H. Trumeno šalininkai šiuos Kinijos veiksmus palaikė tiesioginiu atsaku į JAV karių veiksmus. Tokia interpretacija leido panaudoti šį epizodą kaip sulaikymo doktrinos pranašumo patvirtinimą.
Vietnamo karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vietnamo karo metais prezidentas L. Džonsonas nuosekliai laikėsi sulaikymo politikos. Generolas Viljamas Vestmorelendas siūlė JAV kariams įsiveržti į Laosą ir nutraukti komunistų tiekimo linijas. L. Džonsonas šiuos siūlymus atmetė.
L. Džonsoną pakeitęs Ričardas Niksonas savo užsienio politikoje ėmėsi įtampos mažinimo kurso (angl. détente). Tikslas sulaikyti SSRS išliko, tačiau apie tai imta galvoti atsižvelgiant į nacionalinius interesus. 1977–1981 m. prezidento postą užėmęs Džimis Karteris savo kadencijos pradžioje užsienio politikoje pabrėžė žmogaus teisių klausimus. Po SSRS įsiveržimo į Afganistaną sulaikymo politika vėl tapo prioritetine.
Ronaldas Reiganas (1981–89)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1981 m. Dž. Karterį prezidento poste pakeitė Ronaldas Reiganas. Jis atsisakė įtampos mažinimo politikos. R. Reiganas buvo vadinamosios rollback politikos šalininkas. Pradėta vykdyti Reigano doktrina. Ji buvo JAV užsienio politikos pagrindas nuo devintojo dešimtmečio pradžios iki pat Šaltojo karo pabaigos 1991 m. Laikydamasi šios politikos JAV rėmė prieš komunistus kovojančius sukilėlius bei karines diktatūras, tiekė ginkluotę, siekė pašalinti komunistus Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje.[14]
Vykdydama tokią politiką R.Reigano administracija peržengė sulaikymo doktrinos ribas. 1983 m. R.Reiganas pristatė Strateginės Gynybos Iniciatyvą (SGI). SGI projektas turėjo apsaugoti JAV nuo balistinių raketų smūgių. Projekto kritikai įrodinėjo, kad technologinis šio projekto tikslas yra neįgyvendinamas ir pavadino jį „Žvaigždžių karais“. SGI projektu R.Reiganas siekė išprovokuoti SSRS dar vienam brangiam ginklavimosi etapui, kuris SSRS būtų per brangus.
Šaltojo karo pabaiga 1991 m. žymi ir oficialią sulaikymo doktrinos kaip JAV užsienio politikos strategijos pabaigą.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Deborah Welch Larson. „Origins of Containment“. Psl. 116.
- ↑ 2,0 2,1 John Lewis Gaddis, „George F. Kennan: An American Life“ (2011). Psl. 201–224
- ↑ George F. Kennan. "The Long Telegram"
- ↑ 4,0 4,1 Larson, p. 28.
- ↑ Ken Hechler. „Working with Truman: a personal memoir of the White House years“ (1996). Psl. 44
- ↑ Gaddis. Psl. 249–275.
- ↑ Adrian R. Lewis (2006). The American Culture of War: A History of US Military Force from World War II to Operation Iraqi Freedom. Taylor & Francis. p. 67.
- ↑ George F. Kennan, „Memoirs 1925–1950“. Psl. 358
- ↑ George F. Kennan, „Memoirs 1925–1950“. Psl. 359
- ↑ President Harry S. Truman’s Address Before a Joint Session of Congress. 1947 m. kovas.
- ↑ 11,0 11,1 Larson. Psl. 9.
- ↑ James I. Matray, „Truman’s Plan for Victory: National Self-Determination and the Thirty-Eighth Parallel Decision in Korea“ Journal of American History,, 1979 m. rugsėjis. Psl. 314–333, in JSTOR
- ↑ Chinese Military Science Academy (2000 m. rugsėjis). „History of War to Resist America and Aid Korea“ (抗美援朝战争史) I. Beijing: Chinese Military Science Academy Publishing House. Psl. 35–36.
- ↑ James Stuart Olson. „Historical dictionary of the 1950s“. (2000 m.).