Stefanas Urošas III
| Stefanas Urošas III serb. Стефан Урош III Немањић | |
|---|---|
| Serbijos karalius | |
| |
| Gimė | apie 1275 |
| Mirė | 1331 |
| Serbijos karalius | |
| Valdė | 1322-1331 m. |
| Pirmtakas | Stefanas Urošas II Milutičius |
| Įpėdinis | Stefanas Urošas IV Dušanas |
Stefanas Urošas III Nemaničius (serb. Стефан Урош III Немањић), Stefanas Dečanskis (serb. Стефан Дечански; apie 1275-1276 m.[1][2] – 1331 m. lapkričio 11 d.) buvo Serbijos karalius nuo 1322 m. sausio 6 d. iki 1331 m. rugsėjo 8 d. S. Dečanskis buvo karaliaus Stefano Milutičiaus sūnus, siekdamas sosto jis nugalėjo keletą savo šeimos narių. Dečanskiu pavadintas dėl jo pastatyto vienuolyno Dečanuose. Stačiatikių šventasis.
Stefanas Urošas III buvo karaliaus Stefano Urošo II Milutino ir jo pirmosios žmonos, serbų kilmingosios Jelenos, sūnus. Jis gimė prieš tėvui užimant sostą 1282 m.[1] Dar būdamas jaunas tėvo buvo su palyda išsiųstas į Aukso ordos valdovo Nogajaus dvarą siekiant išlaikyti taiką tarp serbų ir totorių. Nogajaus dvare jis prabuvo iki chano mirties 1299 m.
Galbūt jau 1299 m., bet tikrai nuo 1309 m. jam buvo atiduota valdyti Zeta.[3] 1314 m. padedamas serbų diduomenės jis sukilo prieš tėvą, tačiau buvo nugalėtas ir suimtas.[3] Milutinas jį surakino grandinėmis ir išsiuntė į Skopję. Ten, pagal paprotį perimtą iš Bizantijos, Stefanas buvo apakintas. Aklasis negalėjo pretenduoti į sostą. Tuomet Stefanas su savo žmona ir vaikais buvo ištremtas į Konstantinopolį. Manoma, kad jis niekada nebuvo visiškai apakintas, o galbūt ir iš viso apakinimo nebuvo.[4] Konstantinopolyje Stefanas Dečanskis buvo imperatoriaus Androniko II Paleologo dvare, o tai rodė gerus dviejų valstybių santykius.[5]
Būsimasis karalius buvo įkalintas Pantokratoro vienuolyne Konstantinopolyje, kur dėl savo kantrybės ir švelnumo įgavo vienuolių malonę. Pasak legendos, šiame vienuolyne Stefanui pasirodęs šv. Mikalojus, ir jam grįžo regėjimas.[6] Stefanas parašė Humo vyskupui Danilui ir paprašė jo padėti susitaikyti su tėvu.[7] Danilas parašė Serbijos arkivyskupui Nikodemui, kuris pasikalbėjo su Milutinu ir įkalbėjo jį atšaukti sūnų iš Konstantinopolio.
1321 m., mirus tėvui Milutinui, Stefanas grįžo į Serbiją. Dėl sosto čia jam teko susirungti su Dragutino sūnumi Vladislavu ir savo pusbroliu Stefanu Konstantinu. Stefanui pavyko sudaryti sąjungą su kilmingaisiais ir Serbijos bažnyčia ir nugalėti priešininkus. 1322 m. sausio 6 d. Stefanas tapo visų Serbijos žemių ir pakrantės karaliumi Stefanu Urošu III.
Nors ir karūnavosi Serbų karaliumi, Stefanas Urošas III nevaldė visų serbų žemių. Jo pusbrolis Vladislavas tebebuvo savo tėvo karalystės Sremo valdovu. 1323 m. Stefanas pasinaudojęs dingstimi, kad jo pusbrolis nesilaiko susitarimo tarp karalių dėl Rudniko sidabro kasyklos, paskelbė jam karą. Karas truko iki galutinės Stefano pergalės 1326 m.; Vladislavas pabėgo į Vengriją.
Šiame konflikte Vladislavą palaikė Dubrovniko respublika. Stefanas su serbų riteriais pradėjo kovą su prekybininkų miestu. Netrukus, negalėdami atsispirti serbų riteriams mūšio lauke, Dalmatijos kariai užsidarė už miesto sienų. Serbai šių sienų įveikti negalėjo. Konfliktas buvo išspręstas tik 1326 m. kovo 26 d., kai sudaryta taika.
1327 m. kilus konfliktui dėl sosto tarp Bizantijos imperatoriaus Androniko II ir jo anūko Androniko III, Stefanas palaikė senąjį imperatorių. Androniką III palaikė Bulgarijos caras Michailas III Šišmanas. 1330 m. Andronikas III ir Šišmanas nusprendė pulti Serbiją. Prieš juos Stefanas Dečanskis surinko patyrusių serbų karių, kovojusių prieš jo pusbrolį, armiją, taip pat pasamdė katalonų ir saksų samdinių, taip pat į kovą įtraukė elitinę serbų kavaleriją, kuriai vadovavo jo sūnus Stefanas Dušanas. 1330 m. liepos 28 d. Velbeždo mūšyje netoli dabartinio Kiustendilo bulgarų ir Androniko III armija buvo skaudžiai sumušta. Šišmanas žuvo mūšio metu. Nuo šio momento Serbija tapo dominuojančia valstybe pietryčių Europoje iki pat Kosovo mūšio 1389 m.
Kad visam laikui atsikratytų bulgarų pavojaus, Stefanas į Bulgarijos sostą pasodino savo sesers sūnų Ivaną Stefaną. Tuomet, sutelkęs jėgas, su savo kariuomene jis užėmė Bizantijos miestus - Velesą, Štipą, Proseką ir Dobruną.
Tuomet Stefanas Dečanksis pasišventė savo vienuolyno statybai. Dečano vienuolyno statyba prasidėjo 1327 m., bet statybos pabaigos Stefanas Dečankis jau nebepamatė. Jo ir pirmosios žmonos Teodoros sūnus Dušanas, kuris kartu gyveno tremtyje Konstantinopolyje, sukėlė Serbijoje neramumus ir pasinaudodamas paliaubomis tėvą suėmė ir paveržė iš jo karūną. Tėvą jis įkalino Zvečane, kur jis, greičiausiai nunuodytas, mirė.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Veselinović, Andrija; Ljušić, Radoš (2008). Srpske dinastije. Službene glasnik. P. 44. ISBN 978-86-7549-921-3.
- ↑ Miodrag Al. Purković Two Notes on Mediæval Serbian History in The Slavonic and East European Review, vol. 29, no. 73, 1951, pp. 547–549. Data nurodoma darant prielaidą, kad pas Nogajų jis buvo išsiųstas 17 metų.
- ↑ 3,0 3,1 John V. A. Fine, The Late Medieval Balkans : A Critical Survey from the Late Twelfth Century to the Ottoman Conquest, Ann Arbor, The University of Michigan Press, 1994. P. 259. (ISBN 0472100793)
- ↑ Fine, John Van Antwerp (1994) [1987]. The Late Medieval Balkans: A Critical Survey from the Late Twelfth Century to the Ottoman Conquest. Ann Arbor, Michigan: University of Michigan Press. P. 260, 263. ISBN 0-472-08260-4.
- ↑ Fine, John Van Antwerp (1994) [1987]. The Late Medieval Balkans: A Critical Survey from the Late Twelfth Century to the Ottoman Conquest. Ann Arbor, Michigan: University of Michigan Press. P. 260. ISBN 0-472-08260-4.
- ↑ "Saint Etienne de Serbie" archyvinė kopija, cef.fr (tikrinta 2020-08-12).
- ↑ Fine, John Van Antwerp (1994) [1987]. The Late Medieval Balkans: A Critical Survey from the Late Twelfth Century to the Ottoman Conquest. Ann Arbor, Michigan: University of Michigan Press. P. 262. ISBN 0-472-08260-4.