Sluškų rūmai

Sluškų rūmai
Šiuolaikinis vaizdas
Vieta	Vilniaus senamiestis
Įkurtas	XVII a. pab. (1691–1694)
Rūmų stilius	Barokas
Bajorų giminės	Sluškos, Mykolas Kazimieras Oginskis
Pastatų būklė	Restauruota
Savininkas	Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Sluškų̃ rū́mai – pastatas Vilniaus senamiestyje, tarp T. Kosciučkos ir Sluškų gatvių. Šiuo metu čia veikia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultetas.

Istorija

Šioje vietoje XVI a. pab. – 1636 m. stovėjo didikų Kiškų, 1645–1690 m. – Pacų rūmai. 1691–1694 m. nugriovęs senuosius, dabartinius rūmus statydinosi Polocko vaivada Dominykas Mykolas Sluška (apie 1655–1713) su žmona Konstancija Podberska (m. 1722)^[1].

Prieš pradedant statyti Sluškų rūmus, ankstesnieji pastatai buvo nugriauti. Statyta pakeičiant Neries upės kranto liniją, specialiai supylus aikštę. Žemė kasta iš kalvos, skyrusios Vilniaus miesto centrą nuo Antakalnio. Iki 1700 m. baigti statyti ir įrengti stačiakampio plano rūmai su keturiais masyviais bokštais kampuose. Fasade prikalta marmurinė lenta su užrašu: „Kalnus nustūmiau, Neries verpetus nuraminau, kaip nugalėtojas iškilau virš kalvų viršūnių, nesiremdamas į jas, tapau ramybės prieglobsčiu ir pirmuoju Antakalnio paminklu. Įžengęs į šiuos rūmus, svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus – jį čia nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė.“

Manoma, kad Dominyko Sluškos rūmų apdailą atliko italai – dailininkas Mykolas Archangelas Palonis ir skulptorius Petras Pertis. Prabangios vidaus patalpos buvo išpuoštos itališku marmuru, sienų tapyba ir gausiais lipdiniais. Viena salė turėjo stiklines lubas, o virš jų buvo įrengtas akvariumas, kuriame plaukiojusios įvairiausios žuvys ir nardžiusios undinės. Rūmus supo gražus itališko tipo, geometrinio plano parkas su kanalais, tvenkiniais, fontanais ir egzotiška augalija.

XVIII a. rūmuose gyvendavo į Vilnių atvykstantys LDK ir Lenkijos bei kitų valstybių vadovai. 1705 m. čia kelioms savaitėms buvo apsistojęs Rusijos caras Petras I.

Po Dominyko Sluškos mirties 1713 m. rūmai atiteko jo kreditoriams. 1719 m. rūmus įsigijo Potockiai, 1727–1745 m. jie priklausė Puzinams, po to vėl Potockiams. 1756 m. rūmus nusipirko vienuoliai pijorai. Jie atliko kapitalinį remontą ir įsteigė čia bajorų vaikų kolegiją bei garsią spaustuvę. Iš vienuolių rūmus nusipirko ir savaip įsirengė (architektas Pietro de Rossi) LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis. Po jo mirties atiteko kompozitoriui, LDK iždininkui, vienam iš 1794 m. sukilimo vadų Mykolui Kleopui Oginskiui. 1794 m. sukilimo metu apleistuose Sluškų rūmuose veikė sukilėlių štabas, teritorijoje buvo įrengta sviedinių liejykla. Po sukilimo caro valdžia rūmus konfiskavo ir pavertė nuomojamu gyvenamu namu su 22 butais.

1803 m. Sluškų rūmus iš carinės valdžios nupirko Vilniaus miesto magistrato tarėjas pirklys Dominykas Zaikovskis. Pastatai buvo suremontuoti, juose įrengta alaus darykla ir lentpjūvė. 1830–1831 m. rūmų pastatą carinė valdžia iš pirklio atpirko ir pritaikė karinei tvirtovei (fortams), kuri buvo įrengiama aplink Gedimino kalną. 1833 m. rūmai paversti kareivinėmis, amunicijos sandėliais, 1872 m, čia įsikūrė katorgos kalėjimas. Carinės Rusijos imperijos laikais XIX a. pastate veikė politinių kalinių kalėjimas „Citadelė nr. 14“. Jame buvo kalinami 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviai. Kaip kalėjimą 1919–1939 m. rūmus naudojo ir Vilnių okupavusi Lenkijos valdžia. Kalėjimo paskirtį rūmai išlaikė iki XX a. vid. II Pasaulinio karo ir pokario metais rūmuose veikė karo belaisvių stovyklos, buvo kalinami pasipriešinimo okupacijai dalyviai ir politiniai kaliniai.^[2] Pasibaigus karui vokiečių karo belaisviai iš rūmų – kalėjimo buvo plukdomi į „Žalgirio“ stadiono statybas.

1959–2002 m. veikė Vilniaus 2-oji politechnikos mokykla, nuo 2002 m. pastate veikia Lietuvos muzikos ir teatro akademija^[3]

Rūmai pirminiame baroko etape buvo dviaukščiai, su triaukščiais kampiniais bokštais. XIX a. pab. – XX a. pr. rekonstrukcijų metu buvo suformuoti keturi aukštai vietoj buvusių dviejų, išgriaunant skliautus ir įrengiant medines perdangas, kurios vėliau pakeistos gelžbetoninėmis.