San Severas
| San Severas it. Comune di San Severo | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Italija
|
| Regionas |  Apulija
|
| Provincija | Fodžos provincija |
| Meras | Gianfranco Savino |
| Gyventojų | 55 275 |
| Plotas | 333 km² |
| Tankumas | 166 žm./km² |
| Altitudė | 90 m |
| Pašto kodas | 71016 |
| Tel. kodas | 0882 |
| Tinklalapis | www.comune.san-severo.fg.it |
| Miesto globėjas (-ai) | Šv. Severinas, Šv. Severas |
San Severas (lot. Castellum Sancti Severini) – miestas Italijoje, Apulijoje, Fodžos provincijoje. Miestas yra Gargano papėdėje ir turi katedrą nuo 1580 m.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal mitą, miestą įkūrė Diomedas kaip Castrum Drionis (Casteldrione) ir jis išliko pagonišku iki 536 m. Kai Siponto vyskupas Šv. Laurynas atvertė miestą į krikščionybę, pareikalavo pervadinti miestą valdytojo Severo vardu. Ankstyvaisiais viduramžiais San Severas tikriausiai nebuvo gyvenamas. Tarp Bizantijos ir lombardų laikotarpių buvo įkurtas benediktinų vienuolynas ant Kasino, kur buvo garbinamas ŠV. Severas Norikietis. Miestas XI a. atsikūrė aplink benediktinų bažnyčią ir suklestėjo dėl prekybos. 1053 m. čia Robert Guiscard nugalėjo popiežiaus Leono IX karius. Miestas priklausė San Pietro di Torremaggiore abatams, o 1230 m. sukilo prieš Švabijos kunigaikštį Frydrichą II, kuris perleido San Severą Tamplieriams[1].
Apie 1312 m. tamplieriai numalšino sukilimą ir padovanojo miestą Robertui Neapoliečiui ir jo žmonai Sančai, kurie 1317 m. jį pardavė grafui Peter Pippin. Šis negalėjo valdyti dėl sukilimo, kuris baigėsi tik karaliui suteikus San Severui laisvę t. y. amžinai paskelbus karaliaus miestu.[2] Kai Joana Neapolietė apsistojo mieste, jos pavyzdžiu pasekė po jos valdę Neapolio monarchai, tarp jų Alfonsas I ir Ferdinandas I. XV a. miestas kalė savo monetas.[2]
Imperatorius Karolis V 1521 m. pardavė miestą Termolio kunigaikščiui Ferdinandui, bet meras Tiberio Solis panaikino sutartį sumokėjęs imperatoriui 42 tūkst. dukatų. Po to miestas turėjo milžinišką 32 tūkst. dukatų skolą, bet tapo laisvu. XVI a. San Severas tapo didžiausiu Kapitanos miestu. Dėl Venecijos sandėlių, prekybos ir savivaldos jis tapo vienu svarbiausių miestų Pietų Italijoje.
1579 m. vis dar didingas, bet slegiamas skolų San Severas parduotas kunigaikščiui Gian Francesco di Sangro, kuris savo įpėdiniams išsireikalavo San Severo princų titulą. Po to provincijos valdžia persikėlė į Lučerą. Dėl blogėjančių sąlygų daug šeimų paliko miestą, o likusios stebėjo Keturesdešimties tironiją. Smukimo nesustabdė net tai, kad San Severas tapo vyskupystės centru 1580 m. Žemės drebėjimas iki pamatų sugriovė miestą 1627 m. liepos 30 d. Žuvo apie 800 vietinių. Atstatymas buvo lėtas, trukdė maro epidemija 1656 ir 1657 m. (žuvo 3000 žmonių). XVIII a. mieste klestėjo barokas. 1799 m. kilus nepasitenkinimui dėl jakobitų respublikos paskelbimo, prancūzų kariai nusiaubė miestą.
Feodalizmas buvo panaikintas 1806 m. Tuomet San Severas buvo šeštas pagal dydį miestas. Jis tapo vieno iš trijų rajonų centru. Po prancūzų valdymo miestas tapo Karbonarų tvirtove. 1826 m. atidarytos monumentalios kapinės.
1860 m. San Severas prisidėjo prie partizanų, vienas pirmųjų pareiškė ištikimybę Italijos karalystei. 1862–1864 m. armija malšino riaušes.
Per Antrąjį pasaulinį karą San Severe 1943 m. rugsėjo 9 d. italų kariai atsisakė pasiduoti vokiečiams.[3] San Severe buvo oro uostas. 1950 m. per Italijos socialistinį judėjimą sukilo miesto darbininkai, pastatė barikadas, užėmė ginklų sandėlį. Žuvo 1 žmogus, sužeista 40, kariai malšino maištą su tankais. Nuteistieji riaušininkai paleisti po metų. Jonas Paulius II lankėsi mieste 1987 m. gegužės 25 d. Italijos prezidentas 1996 m. patvirtino San Severui istoriškai turėtą miesto titulą.