Pušies mediena

Pušies mediena – mediena gaminama iš pušų (Pinus) genties medžių ir priskiriama spygliuočių medžių medienai kaip ir eglė, kėnis, maumedis ar kukmedis. Europoje, praktiškai visa mediena šiuo pavadinimu gaunama iš paprastosios pušies (Pinus sylvestris). Taip pat yra ir kitų pušų rūšių, kurių mediena naudojama įvairiose srityse. Tarp tokių rūšių būtų kedrinė pušis (Pinus cembra), veimutinė pušis (Pinus strobus) ir vis dažniau, dėl atsparumo užterštam orui, auginama juodoji pušis (Pinus nigra).

Žymėjimas ir reikšmė

Pušies mediena į prekybą patenka labai skirtingais pavadinimais. Kai kurie iš jų sutampa su medžių pavadinimais, pvz., paprastoji pušis, miškinė pušis, smėlyninė pušis, baltoji pušis. Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje parduodama mediena šiaurinė pušis, paprastai būna atvežta iš Skandinavijos ar Rusijos. Kiti pavadinimai nusakantys kilmę – lenkiška pušis ar prūsiška pušis.

Pušies mediena yra antroji pagal populiarumą (po eglės) Centrinėje Europoje. Lietuvoje pušynų užimami plotai sudaro 38 % visų miškų. Eglynai (20 %) yra tik trečioje vietoje po beržynų (22 %). Didžiausi pušynų masyvai driekiasi Dzūkijoje ir Aukštaitijoje. Europoje ir Šiaurės Azijoje pušis yra viena svarbiausių medžių rūšių miškininkystėje, dėl jos paplitimo ir plataus panaudojimo.

Savybės

Dauguma pušų išaugina tiesius, aukštus, cilindro formos kamienus, bet jų forma gali priklausyti nuo augavietės regiono ir ekologinės būklės. Priklausomai nuo regiono kamienai gali būti kreivi arba šakoti, mediena gali būti skersasluoksniuota. Kamieno ilgis be šakų, esant optimalioms sąlygoms siekia 20 m, kai bendras medžio aukštis iki 48 m, skersmuo 0,4−0,6 m, kartais siekia 1 metrą. Gana nereiklios pušų rūšys auga labai greitai ir per metus gali užauginti 7,8 m³/ha medienos per metus. Medžiai kertami sulaukę 100−120 metų, aukštos kokybės medienai gauti kertamos daugiau nei 160 metų sulaukę pušys.

Pušies branduolio mediena pagal spalvą aiškiai skiriasi nuo balanos, skirtingai nei eglės ir kėnio. Balanos storis – 2−10 cm, spalva – gelsva arba rausvai balta, tuo tarpu branduolio spalva šviežiame pjūvyje – rausvai geltona ir bėgant laikui tamsėja iki rausvai rudos ar raudonai rudos spalvos. Rievės lengvai atskiriamos viena nuo kitos, o jų plotis apie 3 mm, nors jų plotis gali svyruoti nuo 1 mm iki 1 cm, priklausomai nuo augavietės. Senesnė mediena raudonai ruda ir tamsesnė nei jauna. Dervų kanalai labiau išsiskiria nei eglės ar maumedžio ir matomi plika akimi.

Pušies mediena yra vidutinio tankio – 520 kg/m³ esant 12−15 % drėgniui ir tai yra gana sunki mediena lyginant su kitais spygliuočiais. Mechaninės savybės, lyginant su egle, yra labai geros. Didėjant rievių pločiui didėja tankis, tuo tarpu mechaninės savybės mažėja. Tvirtumas ir nedidelis polinkis lenkiant taip pat yra teigiamos šios medienos savybės.

Pušies branduolio mediena pasižymi vidutiniu ar nežymiu atsparumu ardantiems medžio grybams.^[1] Tai reiškia, kad ji gali būti naudojama neapdirbta konstruojant laikančiąsias pastatų konstrukcijas kur galima drėgmė, tačiau be tiesioginio kontakto su žeme ar tiesioginių kritulių.^[2] Mediena yra gana atspari medgraužiams, tokiems kaip naminis ūsuotis ar naminis skaptukas. Balana, atvirkščiai, lengvai pažeidžiama medienos grybų ir vabzdžių, todėl naudojat išorėje reikia ją apdirbti specialiomis cheminės apsaugos medžiagomis. Drėgnai balanai, kurios drėgnis didesnis kaip 25 %, lengvai gali pakenkti medienos mėlis, kuris nekeičia mechaninių medienos savybių, bet gadina išorinį vaizdą ir gali įtakoti imlumą drėgmei. Be to grybelis, dėl kurio atsiranda medienos mėlis, gali pakenkti medienos dangai, tokiu būdu keldamas medienos irimo grėsmę.^[3]

Pušies mediena yra lengvai pjaunama, obliuojama, frezuojama, suleidžiama ir kitaip apdirbama, nesunkiai sujungiama medvaržčiais, vinimis, lengvai klijuojama. Taip pat lengvai dažoma ir beicuojama, nors didelė dervų koncentracija gali neigiamai paveikti šiuos procesus.

Paprastoji pušis (Pinus sylvestris)
Kedrinė pušis (Pinus cembra)
Veimutinė pušis (Pinus strobus)

Naudojimas

Statybinė medžiaga

Pušies mediena prekyboje gali būti rąstų, pjautinės medienos ar lukšto pavidalu, be to, ji naudojama gaminant dirbtines medžiagas iš medžio, tokias kaip fanera ir medžio drožlių plokštė su dideliu pušies kiekiu. Kita sfera, kurioje naudojama pušies ir kitų spygliuočių mediena – popieriaus ir celiuliozės gamyba. Dėl ilgesnių, nei lapuočių medienos plaušų, pušies plaušai lengviau persisuka, o tai didina popieriaus tvirtumą.

Kaip statybinė ir konstrukcijų medžiaga pušis naudojama tiek vidaus, tiek išorės statybos darbuose. Ji naudojama namų stogų konstrukcijoms, apdailai, turėklams, laiptams, sienų karkasams, grindims, luboms, langams, durims ir vartams. Impregnuota pušis naudojama fasadų apdailai, terasų dangai ir kitiems tikslams, tokiems kaip vaikų žaislams, tvoroms, pavėsinėms ir kitiems tikslams sodybų ir gamtovaizdžio formavime. Taip pat gaminami stiebai, poliai, stulpai ir kiti lauko statybos gaminiai, ypatingai kalamieji ir atraminiai poliai, naudojami užtvankų, uostų statyboje ir kalnakasyboje. Be to, pušis naudojama pabėgių gamyboje.

Pušis naudojama gaminant baldus; naudojama kaip vientisi medienos elementai arba dirbtinė medžiaga vidinėms baldų detalėms ir kaip pagrindinė mediena nesudėtiniems baldams, lukštas naudojamas išoriniam dizainui. Ši mediena naudojama dėžių, padėklų, konteinerių, statinių ir kitų talpyklių gamybai. Medžio vata taip pat gaminama iš pušies medienos.

Kuras

Pušies mediena, kurios šiluminė vertė 1700 kWh/m³, yra vidutinio kaitrumo malka, iš jos gamina ir granulių ar briketų pavidalo kurą. Miško kirtime ir gamyboje susidarę pušinės atliekos naudojamos šiluminėse elektrinėse, kurios energiją gauna kūrendamos biologines atliekas.

Šaltiniai

↑ Dauerhaftigkeitsklasse 3-4 nach DIN EN 350-2: Dauerhaftigkeit von Holz und Holzprodukten – Natürliche Dauerhaftigkeit von Vollholz – Teil 2: Leitfaden für die natürliche Dauerhaftigkeit und Tränkbarkeit von ausgewählten Holzarten von besonderer Bedeutung in Europa.
↑ nach DIN 68800 Teil 3
↑ Olaf Schmidt, Tobias Huckfeldt: Gebäudepilze. in: Johann Müller (Hrsg.): Holzschutz im Hochbau. Grundlagen – Holzschädlinge – Vorbeugung – Bekämpfung. Fraunhofer IRB Verlag, Stuttgart 2005, ISBN 3-8167-6647-1, S.64f.

Literatūra

D. Grosser, W. Teetz Kiefer // Einheimische Nutzhölzer (Loseblattsammlung). − Bonn: Informationsdienst Holz, Holzabsatzfond − Absatzförderungfonds der deutschen Forstwirtschaft, 1998. − ISBN 0446-2114

[1] Dauerhaftigkeitsklasse 3-4 nach DIN EN 350-2: Dauerhaftigkeit von Holz und Holzprodukten – Natürliche Dauerhaftigkeit von Vollholz – Teil 2: Leitfaden für die natürliche Dauerhaftigkeit und Tränkbarkeit von ausgewählten Holzarten von besonderer Bedeutung in Europa.

[2] DIN 68800 Teil 3

[3] Olaf Schmidt, Tobias Huckfeldt: Gebäudepilze. in: Johann Müller (Hrsg.): Holzschutz im Hochbau. Grundlagen – Holzschädlinge – Vorbeugung – Bekämpfung. Fraunhofer IRB Verlag, Stuttgart 2005, ISBN 3-8167-6647-1, S.64f.

[1]

[2]

[3]