Pamarėnai

Pamarėnai, pomeranai (lenk. pomorzanie; vok. Pomoranen; rus. поморяне, помераны) – vakarų slavų gentys, gyvenusios iki XVI–XVII a. Baltijos pakrantėje ties Oderio žiotimis. 900 m. pamarėnų ribos vakaruose buvo ties Oderiu, rytuose – ties Vysla, pietuose – ties Notece. Pavadinimas susijęs su istorinio regiono Pomeranija pavadinimu.

Pamarėnų gentys susiformavo VI a., kai slavų gentys apsigyveno žemėse, iki tol apgyvendintose tokių germanų kaip gotai, rugijai ir kt.

X a. lenkų kunigaikštis Meška I prijungė pamarėnų žemes prie lenkų valstybės. XI a. pamarėnai sukilo ir išsilaisvino nuo lenkų. XII a. nekrikščionis pamarėnus spaudė besiplečiantys krikščionys kaimynai danai, lenkai ir Saksonijos hercogystė (Šventoji Romos imperija).

Tuo metu jų žemės prasiplėtė į vakarus, nes kunigaikštis Vartislavas užkariavo dalį liutičių žemių į vakarus nuo Oderio. 1121 m. pamarėnus nugalėjo lenkų kunigaikštis Boleslovas III Kreivaburnis, pamarėnų kunigaikštis Vartislavas tapo Boleslavo Kreivaburnio vasalu. Vienas iš reikalavimų buvo pasikrikštyti, tad pamarėnai priėmė krikščionybę.

1164 m. Vartislavo įpėdiniai (Grifonų dinastija) pralaimėjo Vercheno mūšį ir tapo Saksonijos hercogo Henriko Liūto vasalais. Vėliau pamarėnų žemės buvo padalintos. 1181 m. vakarinės pamarėnų žemės tapo Pomeranijos hercogyste, pavaldžia Šventosios Romos imperijai. Samboridų valdomos rytinės pamarėnų žemės buvo Lenkijos įtakos zonoje, o nuo 1309 m, – Teutonų ordino.

Maždaug nuo 1180 m. pamarėnų žemėse ėmė stiprėti vokiečių įtaka, į jas ėmė atsikelti vis daugiau vokiečių. Dėl niokojančių karų su danais pamarėnų žemės buvo ištuštėjusios, tad pamarėnų feodalai priimdavo vokiečius atsikėlėlius. Prasidėjo pamarėnų germanizacija ir polonizacija.

Pamarėnų palikuonys

Tiesioginiais pamarėnų palikuonimis laikomi:

• kašubai (apie 300 tūkst.).
• slovincai
• kocieviakai
• boroviakai