Niccolò Machiavelli

Nikolas Makiavelis it. Niccolò Machiavelli
Gimė	1469 m. gegužės 3 d. Florencija
Mirė	1527 m. birželio 21 d. (58 metai) Florencija
Palaidotas (-a)	Šventojo Kryžiaus bazilika
Tautybė	italas
Veikla	Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas.
Vikiteka	Niccolò Machiavelli

Niccolò Machiavelli (Nikolas Makiavelis; 1469 m. gegužės 3 d. – 1527 m. birželio 21 d.) – Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas.

Gyvenimas

Nikolas Makiavelis gimė Florencijoje kilmingų, bet nusigyvenusių didikų šeimoje. Būdamas neturtingas, N. Makiavelis negalėjo įgyti universitetinio išsimokslinimo, tačiau, augdamas tarp Florencijos humanistų, jis išmoko lotynų kalbą ir studijavo senovės autorių raštus. Labiausiai jį domino politikos klausimai. Ir pats anksti ėmė dalyvauti politiniame gyvenime. Žlugus fanatiškai Dž. Savonarolos veiklai, N. Makiaveliui atsivėrė kelias į Florencijos respublikos Dešimties tarybos sekretoriaus postą, kuriame jis išbuvo keturiolika metų. Jo, kaip politiko, energija ir darbštumas kėlė nuostabą: per tuos metus jis parašė keletą tūkstančių diplomatinių raštų, pranešimų, potvarkių, karinių įsakymų, įstatymų projektų.

Florencijos archyve išliko daugiau kaip keturi tūkstančiai jo ranka rašytų tarnybinių raštų. Be to, jis atliko apie trisdešimt diplomatinių kelionių su svarbiais įsipareigojimais pas imperatorių, Vakarų Europos valdovus, popiežių. Kaip liudija jo biografai, N. Makiavelis nebuvo žiaurus žmogus, nors savo raštuose jis ragino griebtis kraštutinių priemonių siekiant stiprinti valdžią. 1512 m., kai ispanai sutriuškino Florencijos respubliką ir į valdžią sugrįžo Medičiai, N. Makiavelis buvo suimtas, kankinamas, o paskui ištremtas į savo dvarą. Nušalintas nuo politinės veiklos, jis atsidėjo literatūriniam darbui, rašė politinius ir istorinius veikalus, dramas.

Po keturiolikos tremties metų, 1526 m., kai Florencijai iškilo grėsmė būti ispanų pavergtai, N. Makiavelis tuoj pasiūlė savo paslaugas. Jis parengė miesto gynybos projektą, kuris buvo priimtas. Kai sukilusi Florencija nuvertė Medičių diktatūrą ir atkūrė respubliką, N. Makiavelis pasiūlė savo kandidatūrą į jos kanclerio postą. Tačiau Didžiosios tarybos nariai per 1527 m. rinkimus jo neišrinko, nes tuo metu buvo populiarus šūkis: „Šalin filosofus, šalin mokslininkus!“. Patyręs pralaimėjimą per rinkimus, N. Makiavelis po dešimties dienų mirė Florencijoje. Palaidotas Santa Croce bazilikoje.

Kūryba

Niccolò Machiavelli

Iš N. Makiavelio kūrybos reikšmingiausi yra politiniai istoriosofiniai traktatai bei istorijos veikalai. Tai „Valdovas“ („Il Principe“, 1513 m., išleistas 1523 m.), „Pokalbiai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“ („I discorsi sopra la prima deca di Tito Livio“, 1517 m., išleista 1531 m.), dialogas „Apie karo meną“ („Arte delle querra“, 1521 m.). Be to, literatūrinio darbo pradžioje jis parašė keletą nedidelių politinių teorinio ir praktinio pobūdžio traktatų: „Pokalbiai apie Pizos įvykius“ (1499 m.), „Pranešimas apie priemones, kurių ėmėsi Florencijos respublika partijoms Pistoje sutramdyti“ (1502 m.), „Apie elgesio su maištingais Valdikiono gyventojais būdus“ (1502 m.), „Aprašymas, kaip kunigaikštis Valentinas nužudė Vitelocę Vitelį … “ („Descrizione del modo tenuto del duca Valentino neloo ammazzare Vitellozzo Vitelli …“, 1503 m.), „Pokalbiai apie Florencijos respublikos karinių jėgų organizavimą“ (1506 m.). Kaip rašytojas N. Makiavelis pirmiausia išgarsėjo komedijomis „Mandragora“ („Mandragola“, apie 1518 m.), „Klicija“ („Clizia“, 1525 m.), „Andrija“ („Andria“) bei novelėmis „Belfagoras“ („Belfagor“, apie 1520 m.) „Kastručio Kastrakanio iš Lukos gyvenimas“ („Vita di Castruccio castraccani di Lucca“, 1520 m.) ir kt. Be to, N. Makiavelis rašė eilėraščius, karnavalines dainas, kanconas, epigramas; išliko nebaigta alegorinė jo poema „Auksinis asilas“ (po 1512 m.) 1559 m. jo kūriniai buvo įtraukti į „Draudžiamųjų knygų sąrašą“.

Šaltiniai

• „Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas“ (1984).

Vikicitatos