Lietuviai (rytiniai senlietuviai)

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Kitos reikšmės – Lietuviai (reikšmės).

Senovės baltų gentis Lietuviai / Letwini

Šalis	rytų Lietuva, gretimos teritorijos Baltarusijoje
Tautos	rytų baltai (lietuviai)

Deltuva, Lietuva, Nalšia, Neris, Deremela, Upytė

Lietuviai arba Rytiniai senlietuviai (lot. Letwini, vok. Lettowen) – istoriografijoje naudojamas terminas įvardinti vieną iš rytų baltų etnosą. Dalies archeologų, daugiausia Adolfo Tautavičiaus mokyklos atstovų, laikomas atskiru sen. baltų etnosu ir vadinamas lietuvių gentimi arba lietuvių genčių sąjunga.

Teritorija

Pagrindinis straipsnis – Rytų Lietuvos pilkapių kultūra.

Lietuvių genčių teritorija nuo V a. pradžios iki XII a. pabaigos sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealu. Jis apėmė teritorijas dab. Lietuvos rytuose (teritorijoje iki Šventosios upės ir Nemuno vidurupio vakaruose) ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje iki Naručio ir Svierių ežerų.

Pietryčiuose bei rytuose jų žemės ribojosi su Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų etnoso rytinės dalies pagrindu susiformavusia Bancerovo kultūros genčių sąjunga. Nuo VIII a. šios kultūros gyventojai buvo slavizuoti ir virto dregovičių gentimi.

Šiaurėje jų teritorijos siekė sėlių žemes (iki VII–VIII a. – Svėdasų-Dusetų-Zarasų apylinkėse). Pietvakariuose (nuo VI a. – ~ ties Merkinės – Bielyčios linija) ribojosi su jotvingių (dainuvių) kraštu. III–V a. jotvingiai buvo apgyvendinę platų žemių ruožą į rytus nuo Nemuno tarp Gardino ir Kauno, t. y. visą vėlyvosios Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarinę dalį.

Vakaruose (Kauno-Prienų apylinkėse ir palei Šventosios upę) rytinių senlietuvių kaimynas buvo Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros atstovai. Jų svarbiausia teritorija buvo Nevėžio upės baseinas (Vidurio Lietuvos lyguma).

Lietuviai ir aukštaičiai

Rytų (žalia) ir Vidurio (žalia su taškeliais) Lietuvos kultūros VI-VIII a.

Vakarinė senlietuvių riba su Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra buvo nuolat kintanti. Dalis archeologų sieja šias kultūras su skirtingomis gentinėmis sąjungomis ir vidurio Lietuvos grupę sąlyginai vadina aukštaičiais (pražemaičiais), kai tuo tarpu rytinę - lietuviais. Šie pavadinimai yra sąlyginiai, nes šių genčių savivardžiai nėra žinomi.^[1]

Nors abi grupės išsiskyrė kai kuriais bruožais, jos laikomomis kultūriškai giminingomis. Vidurio Lietuvos kultūra susiformavo po to, kai IV ir V a. sandūroje migrantų iš Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo banga užplūdo iki tol vakarinių baltų gyventą Vidurio Lietuvos lygumą. Tai leidžia manyti „archeologinius lietuvius“ buvus ne atskira gentimi, o V a. susiformavusio senlietuvių etnoso (didžiosios genties) dukteriniu subetnosu.^[2]

Vidurio Lietuva gana anksti įtraukta ne tik į kultūrinę, bet ir į politinę lietuvių genties orbitą, prisijungdama prie Lietuvių žemių konfederacijos. Pvz. XIII a. Vokiečių ordino kronikininkai ribą tarp žemaičių ir lietuvių/aukštaičių laikė Nevėžio upę. Matyt dėl Aukštaičių hegemonijos, ta riba XII amžiuje jau buvo paslinkusi vakariau, tai yra nuo Šventosios upės kaip buvo iki XII amžiaus ir pasiekė Nevežį.

Ilgainiui nykstant skirtumams tarp apiejų gentinių sąjungų, aukštaičių ir lietuvių tautovardžiai pradėti vartoti kaip sinonimai. Nuo XIII a. sukūrus Lietuvos valstybę, lietuvių tautovardis pradėtas vartoti plačiąja prasme (apimant į valstybę įjungtas žemaičių, žiemgalių, sėlių, jotvingių, kuršių ir kitas gentis). Tuo tarpu Aukštaitijos tautovardis liko naudojamas siaurąja prasme: įvardinti buvusias lietuvių ir aukštaičių gentines žemes.

Lietuvių (aukštaičių) žemės

Upytės žemė (lokalizuojama Nevėžio baseine, buvusi gentinių aukštaičių žemė);
Neris (lokalizuojama Neries žemupyje arba vidurupyje);
Deltuva (lokalizuojama Šventosios baseine);
Nalšia (Nalšėnai) (lokalizuojama Žeimenos baseine);
Lietuva (dažniausiai lokalizuojama į pietus nuo Neries vidurupio);
Deremela (lokalizuojama Nemuno ir Neries tarpupyje)

Raida

Tiesioginiai rytinių senlietuvių protėviai buvo vėlyvajame bronzos amžiuje ir ankstyvajame bei senajame geležies amžiuje Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų bei Vidurio Baltarusijoje gyvavusios Brūkšniuotosios keramikos kultūros (~XIII a. pr. m. e. – V a.) nešėjai.

V-VIII a. prasideda aukštaičių (pralietuvių) migracija į vakarus. Iš pradžių asimiliuojami dabartinio Kauno miesto apylinkių ir Nevėžio upės baseino gyventojai, būsimi pražemaičiai. Vėliau jų ekspansija tęsiasi į dabartinę pietų Žemaitiją, kur ilgainiui susiliejus su vietiniais gyventojais, kurių archeologinė kultūra artima žiemgaliams, susiformuoja pietų žemaičiai (dūnininkai), kurie vėliau migruoja į šiaurę ir susilieja su pietų kuršiais, taip suformuodami šiaurės žemaičius dounininkus. Reikia pastebėti, kad nepaisant vakarų baltų sąlygoto akivaizdaus žemaičių savitumo ir skirtumo nuo aukštaičių ir kitų lietuvių, vis dėl to žemaičių kalbinės ir kultūrinės šaknys bendra lietuviškos ir sąlygotos būtent aukštaičių migracijos į vakarus.

VI–XIII a. lietuvių subetnosas asimiliavo (sulietuvino) kai kurių kaimyninių baltų genčių dalis (pietinius sėlius, nalšėnus ir šiaurės rytų jotvingius-dainavius, o apie XIII a. pradžią kartu su rytiniais žemaičiais transformavosi į lietuvių tautą.

Išnašos

↑ Baranauskas, Tomas (2006). Aukštaitija XIII–XV amžiuje. Kaunas: Žiemgalos leidykla. p. 1
↑ Volkaitė-Kulikauskienė, Regina (1987). Lietuvių etnogenezė [The Lithuanian Ethnogenesis] (in Lithuanian). pp. 155–156.

Nuorodos

[1] Baranauskas, Tomas (2006). Aukštaitija XIII–XV amžiuje. Kaunas: Žiemgalos leidykla. p. 1

[2] Volkaitė-Kulikauskienė, Regina (1987). Lietuvių etnogenezė [The Lithuanian Ethnogenesis] (in Lithuanian). pp. 155–156.

[1]

[2]