Leičiai

Kitos reikšmės – Leičiai (reikšmės).

Lietuvos kariai (XIV–XV amžiaus rekonstrukcija)

Leičiai – XIII a. vidurio – XVI a. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnis.

Istorija

Leičių buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo didžiojo kunigaikščio tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Leičio vardas ir tarnyba buvo paveldimi. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba dar vadinama lietuviškąja.

XIII a. leičiai dažniausiai buvo kariai kolonistai. Jie patys save išlaikydavo, prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. XVI a. 4-6 dešimtmetyje šis sluoksnis greitai sunyko, leičiai paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis jų dar XIV a. tapo bajorais.

Istoriniuose šaltiniuose XIV a.- XVI a. pirmoje pusėje leičiais retkarčiais buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis (dgs. leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį greta naujesnio lietuvietis, iki šių dienų išlaikė latviai.

Etimologija

Pasak Simo Karaliūno, *lei̇̃tis kildinamas iš ide. šaknies *leit- ‘eiti, vykti, keliauti; lydėti’ (kaip ir got. ga-leiϸan ‘(iš)vykti, (iš)eiti’, s. skand. líða ‘(pra)eiti, (iš)vykti; išnykti, dingti, prapulti’, s. ang. (ʒe)līðan ‘(iš)eiti, (iš)vykti, (iš)keliauti; plaukti’, s. saksų līthan, līðan ‘eiti, vykti’, s. fryzų lītha ‘(pa)kęsti, nenoriai leisti’, s. vok. aukšt. ga-līdan ‘(iš)keliauti’ ir pan.). Forma liet. *lei̇̃t-(i)tai vienose lietuvių tarmėse virtusi lei̇̃čiai ‘valdovo tarnybiniai žmonės, žirgų šėrikai’, kitose – *liẽčiai ‘lietuviai’.