Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras

Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras – Karaliaučiaus universitete 1718–1944 m. veikęs seminaras, kuriame pirmą kartą aukštojoje mokykloje lietuvių kalba dėstyta kaip savarankiška disciplina. Steigėjas Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I.

Tikslas

Per lietuvių ir lenkų švietimą gimtąja kalba siekta tautiškai nevienalytes Prūsijos provincijas bei kraštus greičiau integruoti į vientisą karalystę. Lietuvių kalbos seminaras iš pradžių veikė Teologijos fakultete. Būsimi Mažosios Lietuvos lietuvių parapijų kunigai (jie ir parapinių mokyklų mokytojai) buvo mokomi lietuvių kalbos, nes po 1709–1711 m. didžiojo maro ir bado jų itin stigo. Seminaristai gaudavo specialias stipendijas, bendrabutį ir nemokamus pietus.

Seminaro veikla

Seminaristai buvo mokomi lietuvių kalbos gramatikos pagrindų, savarankiškai rašyti pamokslus, katechizuoti, vertimo įgūdžių. Mokyta iš Biblijos, postilės, katekizmo ir kitų religinių knygų. Lietuvių kalbos kursas dėstytas trejus metus, apie 300 dėstymo valandų. Lankyti Lietuvių kalbos seminarą privalėjo visi iš lietuviškų apskričių kilę studentai.

XVI a. Lietuvių kalbos seminaras turėjo menkus mokymo priemonių išteklius, stokota tinkamų dėstytojų ir mokytojų, darbui trukdė stipri pietistų ir ortodoksų konfrontacija, dėl karų kylantys finansiniai sunkumai. Lietuvių kalbos seminaro inspektoriais (vadovais) buvo Prūsijos karaliaus skirti universiteto profesoriai, todėl seminaras tituluotas karališkuoju. 1723 m. atleidus pirmąjį inspektorių Heinrichą Lyzijų, seminarui vadovavo Prūsijos vyskupas Jonas Kvantas. Šis įtraukė Lietuvių kalbos seminaro absolventus P. G. Milkų, A. F. Šimelpenigį, A. H. Pilgrimą į lietuvių raštijos rengimą. Žymesni Lietuvių kalbos seminaro XVIII a. išugdyti lietuvių raštijos veikėjai: Kristijonas Donelaitis, Gotfrydas Ostermejeris, Paulis Frydrichas Ruigys, Kristijonas Gotlybas Milkus, Kristupas Danielius Hasenšteinas, Zigfridas Ostermejeris, Natanelis Ostermejeris, Frydrichas Vilhelmas Hakas.

1810–1840 m. seminarui vadovaujant M.L.G. Rėzai gerokai pakilo mokymo lygis, pasaulietiškesnis darėsi jo turinys. M.L. G. Rėza buvo pirmasis lietuvių kalba dėstantis inspektorius, jis į programą įtraukė K. Donelaičio „Metus“ ir pasakėčias. Visą M.L. G. Rėzos vadovavimo laikotarpį seminaristai lietuvių kalbos mokėsi daugiausia iš Kristijono Milkės parašytų filologinių knygų ir religinių bei didaktinių tekstų vertimų iš vokiečių kalbos. Keletą knygų parengė pats seminaro vadovas.^[1]

1840–1883 seminarui vadovavęs Fridrichas Kuršaitis įsteigė specialų šnekamosios kalbos kursą ir ėmė dėstyti lietuvių kalbą visų universiteto fakultetų studentams. Pratyboms naudojo savo paties parengtus kalbos mokslo vadovėlius, K. Donelaičio kūrinius ir lietuvių liaudies dainas iš 1825 m. M.L. G. Rėzos parengto rinkinio. F. Kuršaitis išugdė žymių Mažosios Lietuvos filologų, jam vadovaujant seminare studijavo Maksimilianas Voelkelis, Aleksandras Kuršaitis, Matijas Lakneris, Jonas Pipiras, Kristupas Sturys. Lietuvių kalbos seminaro darbą sunkino stiprėjanti germanizacija. Po F. Kuršaičio mirties (1884 m.) vadovais buvo skiriami kunigai vokiečiai, seminaras pradėjo nykti. Iki XIX a. pabaigos seminarui paeiliui vadovavo 13 asmenų, lietuvių kalbos mokė apie 200 docentų – aukštesniųjų kursų studentų.

Uždarymas

1935 m. Lietuvių kalbos seminaras iš Teologijos fakulteto (motyvuota mažėjančiu lietuviškai kalbančių dvasininkų poreikiu) buvo perkeltas į Filosofijos fakultete veikiantį Baltų-slavų kalbų seminarą, kuris tapo europinio masto baltistikos studijų centru. Jame dėstė Viktoras Falkenhahnas ir Jurgis Gerulis. 1944 m. artėjant frontui, Lietuvių kalbos seminaras kartu su Karaliaučiaus universitetu buvo uždarytas.^[2]

Reikšmė

Iš viso Lietuvių kalbos seminarą lankė apie 1700 seminaristų. Baigusieji sudarė Mažosios Lietuvos inteligentijos branduolį, telkė provincijos šviesuolius, kėlė lietuvininkų savimonę, leido pirmuosius lietuvių laikraščius, rengė tautosakos rinkinius, steigė ir rėmė lietuvių mokslo ir kultūros draugijas, rašė, recenzavo, cenzūravo ir platino lietuviškas knygas. XVIII–XIX a. jų parengtos lietuvių knygos yra didžiausia ir reikšmingiausia Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos dalis.^[3] Panašus Halės lietuvių kalbos seminaras 1727–1740 m. veikė Halės universiteto Teologijos fakultete.

Seminaro inspektoriai

Šaltiniai

↑ Liucija Citavičiūtė. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminare XVII–XIX a. naudotos knygos. Knygotyra, 2001. 37
↑ Liucija Citavičiūtė. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai. Monografija, Vilnius, 2004 m.
↑ Liucija Citavičiūtė. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 410 psl.

Liudvikas Rėza. Lietuvių kalbos seminaro istorija. Iš vokiečių kalbos vertė Liucija Citavičiūtė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2003 m. ISBN 9955-475-36-6
Domas Kaunas. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras. Metai, 1993, nr. 8/9,

[1] Liucija Citavičiūtė. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminare XVII–XIX a. naudotos knygos. Knygotyra, 2001. 37

[2] Liucija Citavičiūtė. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai. Monografija, Vilnius, 2004 m.

[3] Liucija Citavičiūtė. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 410 psl.

[1]

[2]

[3]