Kahoolavė

Kahoolavė (kai kada lietuviškuose šaltiniuose Kahulavė, bet toks tarimas ignoruoja glotinį sprogimą) – mažiausioji iš aštuonių didžiųjų Havajų salyno salų, 11 km į p.v. nuo Maui ir 29 km į p.r. nuo Lanai.

Svarbiausi duomenys

Koordinatės: 20°33′N, 156°36′W
Plotas: 115,5 km²
Ilgis: ~18 km
Plotis: ~11 km
Kranto linijos ilgis: 47 km
Aukštis: 452 m (Puu Moaulanui)
Gyventojų skaičius: nuolatinių gyventojų nėra.

Geologija

Kahoolavė, kaip ir visos Havajų salos, yra vulkaninės kilmės. Tai likutis prieš 1,2 mln. metų susiformavusios didelės Maui Nui salos (apie pusantro karto didesnė už dabartinę Didžiąją salą, kuri prieš 200 000 metų suskilo į Maui, Molokai, Lanai ir Kahoolavės salas, o jos vulkaninis aktyvumas baigėsi sulig paskutiniu užfiksuotu Haleakalos išsiveržimu 1790 m. (duomenys prieštaringi). Maui Nui sudarė 7 vulkaniniai skydai. Ilgainiui, kylant Pasaulinio vandenyno lygiui, o Maui Nui ugnikalniams smengant dėl svorio ir erozijos, vanduo užliejo juos jungusius balnus ir atskyrė į savarankiškas salas.

Kahoolavė iš Alalakeiki kanalo pusės. Kairėje matyti Kanapou įlanka

Geografija

Sala sausringa, nes nedidelis aukštis nesustabdo lietaus debesų, be to, Kahoolavė yra Haleakalos kalno (Maui sala) „lietaus šešėlyje“. Salos krantus skalauja stiprios vandenyno srovės.

Pakrantės išraižytos siaurų įlankų, tarpeklių. Rytinėje pakrantėje bangų erozija vietomis suformavo iki 240 m aukščio pakrantės uolas^[1]. Rytinėje pakrantėje įsiterpusi trijų kilometrų pločio Kanapou įlanka šliejasi prie Kahoolavės kalderos sienų.

Istorija

Kahoolavė apgyvendinta maždaug 1000 metais, kai salos pakrantėje įsikūrė nedidelės laikinos žvejų bendruomenės. Pradėta dirbti žemė, o iš smulkiagrūdžio bazalto gaminami įrankiai, statomos akmeninės kulto paskirties platformos, akmenyse raižomi petroglifai. Kadangi sala sausa, manoma, kad vandens stygius ribojo gyventojų kiekį iki kelių šimtų, iš kurių apie 100 galėjo gyventi Hakiokavoje, į Maui pusę atgręžtoje salos pakrantėje.

Nuolatiniai karai skurdino kraštą ir mažino gyventojų kiekį. Aštuonioliktojo amžiaus paskutiniojo ketvirčio laivų žurnalai praneša, kad sala negyvenama, skurdi, joje stinga vandens ir medienos. XIX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Havajų karalius Kamehameha III panaikino mirties bausmę, pakeisdamas ją tremtimi į Kahoolavę. Kaliniai badavo ir kentė troškulį, kai kurie mėgino per Alalakeiki sąsiaurį plaukti į Maui. Kolonijos statusas panaikintas 1853 m.

XIX a. antrojoje pusėje saloje mėginta auginti tabaką, ananasus, moliūgus, tačiau gėlo vandens trūkumas liko didžiausia problema. Nesaikingas gyvulių ganymas nuskurdino dirvą, ir dalis jos buvo nupustyta į vandenyną.

1898 m. salą, kaip ir visus Havajus, aneksavo Jungtinės Amerikos valstijos.

Antrojo Pasaulinio karo metais JAV naudojo Kahoolavę kaip kariuomenės poligoną. Vėliau, Korėjos karo ir Vietnamo karo metu, saloje buvo pristatyta taikinių karinių oro pajėgų lakūnams, kurie treniravosi šaudyti ir bombarduoti.

1965 m Kahoolavėje buvo bandoma nauja ginkluotė ir įvykdyti trys galingi sprogimai (iki 500 tonų trinitrotoluolo ekvivalento), vienas iš jų sunaikino vienintelį salos gėlo vandens šaltinį.

1976 m. susikūrusi grupė „Protect Kahoolawe Ohana“ (PKO) kreipėsi į JAV federalinę valdžią, prašydama sustabdyti Kahoolavės naudojimą kariniams tikslams. Teismas leido karinėms jūrų pajėgoms ir toliau naudotis sala, bet įpareigojo parengti aplinkosaugos strategiją bei inventorizuoti kultūrines radimvietes.

1981 m. sala įtraukta į istorinių vietų registrą, pradėti dirvožemio atgaivinimo darbai (išsprogdintas akmeninis paviršius, kad būtų galima sodinti medžius (gerai matosi kosminėse nuotraukose), suklotos naudotos padangos, stabdančios dirvožemio nuplovimą, surinkta dalis metalo laužo.

1990 m. kariniai bandymai Kahoolavėje uždrausti, 1993 m. sala perduota Havajų valstijai.